John Ronald Reuel Tolkien

The Lord of the Rings

,,Žiedų valdovas”

fotrTurbūt smarkiai nesuklysiu, pavadindama „Žiedų valdovą” (ŽV) vienu prieštaringiausiai vertinamų šiuolaikinės literatūros kūrinių. Vieni vadina ŽV populiariausia bei įtakingiausia XX a. grožinės literatūros knyga, naujųjų laikų mitologija ar krikščioniška alegorija, kiti laiko ją suvaikėjusių jaunuolių biblija, vien gausios reklamos dėka išpopuliarintu šlamštu ar ištęsta bei nuobodžia kompiliacija. Sakyčiau, iš daugybės ginčų išplaukia viena tikrai neabejotina išvada: tiek diskusijų sukėlęs kūrinys tikrai turėtų būti neeilinis literatūros reiškinys.

Apie ką yra ši knyga, žymiausia šiuolaikinė pasaka? Kaip ir kiekviena pasaka, apie Gėrį ir Blogį. Apie Vieną Žiedą, Tamsos valdovo, Saurono sukurtą galingą įrankį, kurį, atrodytų, taip logiška panaudoti prieš jį patį ar savo asmeniniams tikslams; tačiau Žiedas yra Blogio kūrinys, ir jo pagalba galima pasiekti tik blogo, todėl Žiedas turi būti sunaikintas. Apie hobitus: mažus taikius Viduržemio, kuriame vyksta daugumos Tolkino knygų veiksmas, gyventojus, kurių rankose atsiduria viso didžiojo pasaulio likimas, o taip pat apie žmones ir elfus, nykštukus ir orkus bei kitas Viduržemio tautas. Galų gale, tai knyga apie stebuklų pasaulio pabaigą, šviesi ir liūdna istorija apie tai, kiek daug kartais reikia paaukoti pergalės prieš Blogį vardan, paskutinė Viduržemio sakmė, kuria užsibaigia kelių tūkstančių metų istorija ir tuo pačiu prasideda nauja, tik jau kitokia… Storoje, virš tūkstančio puslapių knygoje sutelpa daugybė veikėjų ir siužeto linijų, kiekvieno skaitytojo dėmesį patraukia vis skirtingi dalykai.

tttFantastiško pasisekimo sulaukusi knyga negalėjo nesusilaukti ir daugybės kritikos. Neretai pasigirsta kaltinimai rasizmo, ksenofobijos, vyrų dominavimo ir netgi homoseksualizmo propaganda. Taip, knygoje nedviprasmiškai priešpastatomos Vakarų ir Rytų tautos, elfų bei žmonių ir orkų rasės; du paskutiniuosius kaltinimus neišvengiamai sukelia tai, kad beveik visi pagrindiniai veikėjai yra vyrai ir moterims skiriama palyginus nedaug dėmesio. Visi šie tariami trūkumai yra paaiškinami tuo, kad Tolkino kūrybos pagrindas yra anglosaksų epas, kuriam, kaip ir bet kokiam epui, yra būdingi visi aukščiau paminėti bruožai, kaip ir besąlygiškas skirstymas į Gėrį ir Blogį, Šviesą ir Tamsą - šitoks priekaištas irgi dažnai pateikiamas, pastaruoju metu fantastinėje literatūroje įsigalėjus madai gėrį ir blogį sumesti į vieną krūvą arba sukeisti vietomis. Tolkinas niekada neteigė, kad toks skirstymas egzistuoja realiame gyvenime, tačiau jo knyga nėra gyvenimo alegorija, tai - pasaka, o pasakoms galioja savo dėsniai, ir ryškus skirstymas į Gėrį ir Blogį, autoriaus manymu, yra būtinas. Manau, kad, nepaisant šitų gal ir atšiaurių iš epo perimtų bruožų, Tolkinui puikiai pavyko suteikti senoviniam mitui naują skambesį: pagrindinės per visą knygą besitęsiančios mintys yra gailestingumas ir pasitikėjimas, garbė ir grožis, draugystė ir meilė, harmonija su gamta.

rotkNesiimsiu prognozuoti ateities. Penkiasdešimties metų nepakanka, kad kūrinys taptų literatūros klasika, ir gal dar už penkiasdešimties metų apie ŽV niekas ir nebeprisimins, išskyrus pasenusių fanatų krūvelę - laikai keičiasi. Tačiau šiandien visiems neskaičiusiems ŽV galiu tepatarti vieną: perskaitykite. Nepavyko iš pirmo karto - bandykite dar, ši knyga nėra paprasta ir daugybei žmonių „nepasidavė” iš pirmo karto. O skaičiusiems patarsiu kartais perskaityti iš naujo, nes, paties Tolkino žodžiais „…blogio čia tikrai nerasite, nebent tą, kurį atsinešate su savim.”

Paruošė Exon Exitlight

Redagavo Indraja Rómenwen