Neabejotinai geriausiai žinoma Tolkino kūrybos adaptacija. "Žiedų Valdovo" filmų trilogija buvo tikras fenomenas, ne tik surinkęs milžiniškas pajamas ir nusinešęs daugybę apdovanojimų, bet ir atvėręs kino teatrų duris fantastiniams filmams.
***
The Lord of the Rings: The Fellowship of the Ring (2001)
The Lord of the Rings: The Two Towers (2002)
The Lord of the Rings: The Return of the King (2003)
Režisierius: Peter Jackson
Scenaristai: Fran Walsh, Philippa Boyens, Peter Jackson
Operatorius: Andrew Lesnie
Kompozitorius: Howard Shore
Kai kurie aktoriai:
Elijah Wood – Frodas Beginsas
Ian McKellen – Gandalfas Pilkasis / Gandalfas Baltasis
Viggo Mortensen – Aragornas / Klajūnas
Sean Astin – Samvaisas (Samas) Gemdžis
Billy Boyd – Peregrinas (Pipinas) Tūkas
Dominic Monaghan – Meriadokas (Meris) Brendibakas
John Rhys-Davies – Gimlis, Gloino sūnus / Medžiabarzdis (balsas)
Orlando Bloom – Legolasas Žalialapis
Sean Bean – Boromiras
Ian Holm – Bilbas Beginsas
Christopher Lee – Sarumanas Baltasis
Hugo Weaving – Elrondas
Cate Blanchett – Galadrielė
Liv Tyler – Arvena
Andy Serkis – Golumas / Smygolas
Bernard Hill – Teodenas
Miranda Otto – Eoviuna
Karl Urban – Eomeras
Brad Dourif – Gryma Kirmialiežuvis
David Wenham – Faramiras
John Noble – Denetoras, Gondoro Valdytojas
Lawrence Makoare – uruk-hajus Larcas / Karalius Raganius
Brent McIntyre – Karalius Raganius
Alan Howard – Vienas Žiedas (balsas)
Mark Ferguson – Gil-Galadas, Elfų Karalius
Peter McKenzie – Elendilis
Harry Sinclair – Isilduras, Gondoro Princas
Marton Csokas – Kelebornas
Craig Parker – Haldiras
Sala Baker – Sauronas
Bruce Spence – Saurono Burna
Wi Kuki Kaa – Gan-buri-Ganas
Sarah McLeod – Rožė Koton
Alexandra Astin – Elanora Gemdži
Bret McKenzie – elfas Figvitas
Nathaniel Lees – Uglūk
Šalis: Naujoji Zelandija / JAV
Kalba: anglų / sindų
Įspūdžiai
Tai – pirmoji vaidybinė Dž. R. R. Tolkino kūrybos ekranizacija, pasirodžiusi beveik po pusės šimtmečio nuo „Žiedų Valdovo“ knygų išleidimo (anksčiau niekas netikėjo, kad tokį dalyką įmanoma įgyvendinti). XXI amžių kine pradėjo „Matrica“ dar 1999 m., o pasaulis į trečiąjį tūkstantmetį galutinai pervirto sulig tamsoje nuskambėjusiais Galadrielės žodžiais I amar prestar aen 2001-ųjų pabaigoje. Visi trys režisieriaus iš Naujosios Zelandijos Piterio Džeksono filmai nufilmuoti vienu ypu: taip išvengta „tęsinių sindromo“, kai tęsiniai nebeprilygsta pirmajai daliai. Kadangi į ekranus išleista kasmet po vieną seriją, atsirado galimybė kiekvienoje iš jų panaudoti pačius naujausius specialiuosius efektus bei permąstyti siužetą ir nufilmuoti papildomas scenas. Negana to, kiekvienos dalies yra po du variantus: pakankamai įspūdingos trukmės teatrinis bei kiek ilgesnis, išleistas DVD formatu. Filmas buvo pelningas, o „kino serialus“ statyti ėmė ir kiti režisieriai. Tačiau reikia įsivaizduoti, kaip rizikavo skyrusieji pinigus tokiam projektui: po pirmojo filmo nesėkmės nuostoliai būtų buvę daug didesni, nei įprastiniu atveju. Galime būti dėkingi tam, kuris režisieriui, prašiusiam lėšų dviem dalims, atsakė, jog knygos buvo trys...
Akivaizdu, kad šiai ekranizacijai reikėjo pinigų, ir reikėjo, kad investuotos lėšos atsipirktų. Taigi, iškart susiduriame su Tolkino pasaulio komercializavimo problema. Ar filmo kūrėjai, siekdami pelno, nepadarė ko nors, iškreipiančio rašytojo sukurto pasaulio dvasią ar jo perteiktas idėjas? Sakyčiau, filmus vadinti komerciniais galima tik pačia teigiamiausia šio žodžio prasme: juos žiūrėti įdomu. Virte verda knygos gerbėjų ginčai dėl siužeto pakeitimų (nors animaciniuose filmuose jis buvo keičiamas ir dar smarkiau). Ekranizuojant knygas, adaptavimas yra neišvengiamas, nes knyga ir filmas naudojasi skirtingos prigimties meninėmis priemonėmis, žiūrovo ir skaitytojo santykis su atitinkamu kūriniu taip pat yra kitoks. Teigčiau, kad Džeksono filmai truputį nusileidžia knygoms subtilumu, poetiškumu, perteiktų idėjų spektru. Tačiau, nors ir vaikščiodami ašmenimis, filmų kūrėjai sugebėjo nuo jų nenuslysti: istorija papasakota pakankamai aiškiai ir išsamiai (ypač pailgintuose variantuose), siužeto pakeitimai išryškina svarbiausius jos momentus, neblogai perteikti psichologiniai aspektai, atmosfera. Dėmesiu smulkiausioms detalėms ir kuriamo pasaulio tikroviškumu Džeksonas ir komanda prilygo pačiam rašytojui: filmus galima žiūrėti (o knygą – skaityti) daugybę kartų, vis atrandant ką nors dar nepastebėto. Vienas iš geriausių „fentezi“ filmų tokiu tapo tikriausiai todėl, kad buvo statomas ne kaip „fentezi“žanro, o kaip istorinis. Filmas tikrai nėra pasaka vaikams, tačiau galima pastebėti, kad režisierius, perskaitęs knygą dar vaikystėje, į ekraną perkėlė nemažai to berniuko įspūdžių.
Stulbinantys reginiai filmuose atsirado ne tik operatoriaus, bet ir dailininkų, specialiųjų efektų, kostiumų ir rekvizito kūrėjų kruopštaus darbo dėka. Naujosios Zelandijos peizažai, išraiškingesni už Europos, taip puikiai „suvaidino“ Viduržemę, kad šalį užplūdo minios turistų. Filmą žiūrėti nenusibosta, nes kamera beveik niekada nestovi vietoje: stebėjimo taškas atsiduria tai strėlės smaigalyje, tai neria nuo bokšto viršūnės į požemius. Statiška kamera būtų gerokai palengvinusi „priverstinės perspektyvos“ scenų filmavimą (kai sukuriamas tinkamas veikėjų ūgių santykis), tačiau buvo rasti būdai, kaip netgi tai parodyti judančio stebėtojo akimis. Buvo parašyta speciali programa mūšių scenų generavimui, leidusi sukurti kaip niekad tikroviškus vaizdus ir išvengti atskiro kiekvieno personažo animavimo (ir tapusi pagrindiniu koziriu finansavimo paieškose: iš to išplaukia moralas apie informacinių technologijų svarbą!). Apie Golumą netgi sunku kalbėti kaip apie „kompiuterinį“: puiki aktoriaus vaidyba labai organiškai susilieja su kompiuteriu kurta personažo išvaizda.
Sunku pervertinti muzikos svarbą filmuose. Būtent ji nepastebimai kuria nuotaiką ir neleidžia atsitraukti nuo ekrano, nors filmas matytas jau ne kartą.
Aktoriai parinkti gana taikliai. Gera žiūrėti į Gandalfo bei Bilbo duetą, į ne kultūristą Aragorną, į ne žurnalinę gražuolę Galadrielę, į netikėtai išraiškingą Elrondą... Nė vienas nevaidina atmestinai, nors jų meistriškumas ir nėra toks pat.
Įdomiausia, kad filmai yra vienodai kokybiški, tačiau ne vienodi. Pirmoji dalis vizualizavo visai nedaug pakeistą knygos siužetą, ji neretai primena paslaptingą pasaką ir „kelio filmą“. Antrojoje dalyje siužetui suteikta visiškai nauja struktūra, pasakiškų elementų likę nedaug, svarbiausia – „istoriškumas“, puikiai subalansuoti veikėjų charakterių detalizavimas ir veiksmo scenos. Skiriasi netgi filmų koloritas. Reikia tikėtis, trečiosios dalies stilius sugebės perteikti epo finalo dramatiškumą bei sunkiai žodžiais nusakomą epilogo nuotaiką bei prasmę.
Tai negi tuose filmuose nėra jokių didelių trūkumų? Aišku, geriau būtų matyti filmą, kurio įtaigumas paremtas ypatingai puikia vaidyba, o ne efektais, kuris yra du kartus ilgesnis ir sutalpinantis visą siužetą bei dar keletą eilėraščių, kuriame hobitų ir Golumo kelionė per pelkes nors iš tolo prilygsta pasivaikščiojimui po „Stalkerio“ zoną. Filmą, filmuotą Aukštaitijos nacionaliniame parke ir Kuršių Nerijoje... Arba – jokio filmo: juk tada niekas nepainiotų „Žiedų Valdovo“ su „Hariu Poteriu“ ir nekaltintų Tolkino ryšiais su pasauline globalizacija. O pati bent jau šiuo metu nesirūpinčiau tokiais nereikšmingais dalykais kaip kvenjos žodžių lietuvinimo ypatumai...
Nuomones apie šiuos filmus galite pareikšti čia.
Indraja Rómenwen