header6

Apie Antrąjį amžių: žiedo šmėklos

Autorius Nilde . Paskelbta Įdomybės

Pasakojimuose apie Antrąjį amžių aprašėme, kaip buvo nukalti žiedai ir Saurono karą su elfais, tačiau kas su žiedais nutiko po to? Esmę žinome iš žiedo eilių:

„Trys Žiedai elfų karaliams po dangaus skliautu,
Septyni – dvarfų valdovams rūmuose uolų,
Devyni – žmonių mirtingų, žūčiai pasmerktų,
Vienas tik – Tamsos Valdovui soste sutemų,
Žemėje Mordoro, kur šešėliai driekias.

Bet pasidomėkime detaliau, kas gi nutiko galios žiedams ir tiems, kam jie buvo padalinti.

Trys elfų žiedai buvo išsaugoti: Galadrielė gavo oro žiedą Nenją ir saugojo per visą Antrąjį ir Trečiąjį amžius, vandens žiedą Vilją iš pradžių turėjo elfų noldorų karalius Gil-galadas, vėliau – Elrondas, o ugnies žiedą Narją saugojo laivadirbys Kirdanas Pilkuosiuose uostuose, kol Trečiajame amžiuje įteikė Gendalfui. Kol Sauronas turėjo Vieną žiedą, elfai savuosius tegalėjo slėpti ir saugoti, kad Blogio valdovas neperskaitytų ir neužvaldytų jų minčių, bet Antrojo amžiaus pabaigoje Sauronas buvo nugalėtas ir Vienas žiedas iš jo atimtas. Tuomet buvo atskleistos jų galios, leidusios išsaugoti grožį elfų valdose, kuriose gyveno žiedų savininkai, gydyti ir priešintis blogiui. Taip Lotlorienas, Rivendelas ir Pilkieji uostai tapo saugiomis išminties ir žinių salomis pavojų pilname Viduržemės pasaulyje.

Deja, kitokia buvo likusių žiedų lemtis. Juos pagrobęs iš Brangakmenių meistrų Sauronas parsigabeno į Mordorą, kur iškreipė jų galias – lyg prakeikti žiedai galų gale išduodavo ir pražudydavo tuos, kas jais naudojosi. Tikėdamasis pavergti savo valiai trokštančius slaptų galių, Sauronas padalino žiedus tarp kitų dviejų Viduržemės padermių: žmonių ir dvarfų. Mažai težinoma, kam, kada ir kaip jis įteikė žiedus. Septyni buvo išdalinti dvarfų valdovams – greičiausiai po vieną kiekvienam iš septynių dvarfų genčių karalių. Tačiau dvarfai yra nepaprastai atsparūs svetimai valiai, o jų mintys slypi giliai širdyse ir į jas sunku prasiskverbti, ir Sauronui jų pavergti nepavyko, nors tikėtina, kad žiedai sužadino dvarfų godumą, išdidumą ir piktumą, ir taip vedė juos į pražūtį. Žiedai leido dvarfams sukaupti pasakiškus turtus. Pasakojama apie septynis dvarfų lobynus, sukauptus senovėje, kurių kiekvienas buvo pradėtas nuo auksinio žiedo. Visi tie lobynai vėliau buvo slibinų užgrobti, o septynis dvarfų žiedus arba sudegino slibinų ugnis, arba Sauronas juos atgavo, kaip jau Trečiajame amžiuje nutiko su Torino Ąžuolskydžio tėvo Treino saugotu žiedu.

Žmonių padermė pasirodė labiau pasirengusi paklusti Saurono valiai, todėl devynis galios žiedus Sauronas išdalijo žmonėms, išdidiems ir iškiliems kariams ir valdovams. Iš devyneto žmonių žinome tik vieno vardą – rytiečių tautos karalius Khamūlas, dar žinome, kad trys iš jų buvo nūmenoriečiai. Jie ilgus metus nešiojo žiedus ir naudojosi jų teikiamomis galiomis, įgijo turtų, valdžios ir šlovės, tapo tų laikų galingiausiais karaliais, kerėtojais ir karvedžiais. Žiedai suteikė jiems nepaprastai ilgą gyvenimo trukmę, bet iš tiesų jie papuolė į siaubingas pinkles ir gyvenimas jiems tapo nepakeliamas. Jie galėjo panorėję vaikščioti tarp žmonių nematomi, o patys matyti dalykus, neregimus paprastų mirtingųjų akimis; bet dažnai tematydavo Saurono sukurtas iliuzijas. Bėgant laikui vienas paskui kitą jie tapo Vieno žiedo vergais, jų kūnai ėmė blėsti ir tapo nematomi, o jie patys įžengė į šešėlių pasaulį.

Taip atsirado žiedo šmėklos, juodąja Mordoro kalba vadinami nazgūlais, patys baisiausi iš Saurono tarnų. Ten, kur jie žengė, juos sekė tamsa, ir jų balsai skambėjo lyg mirtis. Visiškai išblėsę, kad turėtų matomą pavidalą, nazgūlai vilkėjo šarvus ir apsiaustus, o tamsiuose apdaruose jų akys degė pragariška liepsna. Nors jie būdavo ginkluoti kardais, durklais ir kuokomis, patys baisiausi jų ginklai buvo siaubo ir nevilties jausmas, kuris apimdavo visus gyvus padarus esančius netoliese, ir juodasis alsavimas, sklindantis oru lyg nuodai. Paprastais žmonių ginklais nazgūlų negalėjai įveikti, o jų sielos ir valios buvo pririštos prie Vieno žiedo ir tik jį sunaikinus galėjo būti sunaikintos pačios. Ir kai Antrojo amžiaus pabaigoje Sauronas buvo nugalėtas, žiedo šmėklos viso labo pasitraukė į Šešėlį ir laukė, kol jų valdovas sugrįš.

Bet mes į Antrojo amžiaus pabaigą dar neskubame. Jau aptarėme daug įvykių Viduržemėje, o kitą kartą pasidomėsime, kas vyko už jūrų tolimąjame Nūmenore.

Iliustracija – Kinko White „Nine for Mortal Men doomed to die….“

Su gimtadieniu, Profesoriau!

Autorius Nilde . Paskelbta Įdomybės

Prieš 128 metus sausio 3 d. Blumfonteine, Pietų Afrikoje, gimė žmogus, amžiams pakeitęs pasaulio literatūrą, ir ne tik ją – Johnas Ronaldas Rueulis Tolkienas. Tradiciškai šią dieną tolkinistai visame pasaulyje kelia tostą už profesorių. Tad įsipilkite mėgstamo gėrimo ir paminėkite žmogų, be kurio nebūtų nei hobitų, nei Viduržemės, nei Tolkien Lietuvos. Su gimtadieniu, Profesoriau!

Tolkinistiniai podcastai

Autorius Laiqua . Paskelbta Įdomybės

Prasidėjo vasara, galbūt jau atostogaujate ar planuojate atostogas? Tai – puikus metas pasidomėti įvairiais dalykais, kuriems laiko neradote per gausybę darbų. Gulint paplūdimyje ar žvejojant, šienaujant žolę ar vaikštant miškuose, labai patogu klausytis podcastų (tinklalaidžių). Tolkinistiniai podcastai – ne išimtis, jų yra ne vienas.

Apie Antrąjį amžių: elfų ir Saurono karas

Autorius Nilde . Paskelbta Įdomybės

Tęsiame pasakojimus apie Antrąjį Ardos amžių ir šįsyk kalbame apie Antrojo amžiaus viduryje (1693–1701 m.) vykusius elfų karus su Sauronu, kurie kilo po to, kai slaptomis buvo nukaltas Vienas žiedas.
 
„Nebaigtosiose sakmėse“ rašoma, kaip Sauronas supratęs, kad negalės pavergti elfų pasinaudojęs Vienu žiedu, nusprendė užvaldyti juos jėga. Jis išvedė iš Mordoro armiją orkų, puolusių žmonių ir kitų blogio padarų ir išžygiavo į Eriadoro žemes, plytinčias tarp Ūkanotųjų kalnų ir Lindono. Tik gavęs žinią apie užpuolimą Lindono karalius Gil-galadas į pagalbą elfams pasiuntė armiją, vedamą Elrondo, tačiau kelias buvo ilgas. Per tą laiką Mordoro armija įsiveržė į elfų kraštą Eregioną. Nors atvykusiam Elrondo pastiprinimui pavyko susivienyti su Eregiono elfais, didesnės Saurono pajėgos ne tik juos išstūmė, bet ir nusiaubė Eregioną ir užpuolė Ost-in-Edhilio miestą, kuriame buvo Brangakmenių meistrų kalvės ir lobynai – Saurono tikslas, mat ten jis tikėjosi rasti ir iš elfų atimti galios žiedus.

Kelebrimboras pats priešinosi Sauronui paskutinėje beviltiškoje kovoje ant Brangakmenių meistrų gildijos namų laiptų, bet buvo sučiuptas ir paimtas į nelaisvę. Išplėšęs gildijos namus Sauronas rado tik devynis žiedus, todėl kankino Kelebrimborą, norėdamas iškvosti, kur likusieji, bet išgavo iš jo tik kur paslėpti dar septyni žiedai. Apie tris galingiausius žiedus, slapta perduotus elfų valdovams, Kelebrimboras nieko neatskleidė, nes vertino juos labiau už kitus, mat buvo juos sukūręs pats, be Saurono įsikišimo. Kai iš Kelebrimboro nieko daugiau nepavyko sužinoti, jį nužudė, jo kūną, pervertą orkų strėlių nešė kariuomenės priešakyje pakabintą lyg vėliavą, eidami į mūšį su Elrondo vadovaujamais elfais. Saurono armija būtų įveikusi Elrondo karius, bet netikėtai buvo užpulta iš užnugario: Morijos durys atsivėrė ir pro jas išsiveržė Dūrino į pagalbą atsiųsti dvarfai, o jiems iš paskos - miškų elfai.

Valdovė Galadrielė, būdama toliaregiška, jautė, kad anksčiau ar vėliau Viduržemėje atsibus Morgoto paliktos blogio jėgos, o nuo jų apsiginti galės tik susivienijusios padermės, tad buvo užmezgusi draugystę ir su Morijos dvarfais, ir su miškų elfais, gyvenusiais už Ūkanotųjų kalnų. Kilus karui su Sauronu jie susivienijo bendrai kovai. Deja, net ir visi kartu Saurono įveikti nepajėgė, tačiau jų dėka Elrondas gavo progą suburti Eregiono elfus, atsitraukti į šiaurę ir įsitvirtinti upės slėnyje, kur įsikūrė Rivendelas. Supratę, kad Saurono neįveiks, miškų elfai per Morijos požemius grįžo į rytinę Ūkanotųjų kalnų pusę. Dvarfai taip pat grįžo į Moriją ir užvėrė Dūrino duris ir Sauronas negalėjo įeiti. Nuo tada Sauronas nepakentė Morijos dvarfų ir įsakė orkams kada tik galės, juos engti. O Dūrino durys liko uždarytos iki pat Žiedo karo. Neįsibrovusi į Moriją, Saurono kariuomenė pabandė užvaldyti Eriadorą: jie niokojo žemes, žudė ten gyvenusius žmones ir persekiojo elfus. Daugelis nuo jų bėgančių rado prieglobstį Rivendele.

Sauronas įtarė, kad trys elfų galios žiedai gali būti pas karalių Gil-galadą, tad išžygiavo į vakarus, Lindono link, bet turėjo padalinti savo pajėgas ir dalį paliko sulaikyti Elrondą ir saugoti užnugarį. Atrodė, kad nebėra Viduržemėje galios, galinčios pasipriešinti Mordoro kariuomenei, tačiau kai viltis buvo beveik prarasta, pagalba atvyko iš jūros, iš tolimojo Nūmenoro. Nūmenoriečių laivai dažnai lankydavosi Pilkuosiuose uostuose ir elfai juos su džiaugsmu priimdavo. Kai Gil-galadas suprato, kad gresia karas su Sauronu, jis nusiuntė žinią Nūmenoriečiams ir šie ėmė ruoštis, o netrukus juos pasiekė ir pagalbos prašymas. Nūmenoro karalius Tar-Minastiras išsiuntė didžiulį laivyną. Kai nūmenoriečiai pasiekė Viduržemės krantus, Sauronas buvo užėmęs bemaž visą Eriadorą, Rivendelas buvo apgultas, Pilkieji uostai priešinosi iš paskutiniųjų. Nūmenoriečiai sutriuškino Saurono armiją ir privertė trauktis. Dalis jų laivų išsilaipino toliau pietuose, Gvatlo upės žiotyse, ir besitraukianti Mordoro armija buvo užpulta iš dviejų pusių, pats Sauronas tuomet vos išsigelbėjo, palaužtas ir pažemintas jis grįžo į Mordorą ir prisiekė atkeršysiąs Nūmenorui. Rivendelą apgulusi armijos dalis buvo sunaikinta, o Eriadoras išlaisvintas, nors ir sugriautas. Taip baigėsi elfų ir Saurono karas dėl galios žiedų. Kas nutiko su žiedais? Apie tai kitą kartą.

Apie Antrąjį amžių: kaip buvo nukaldinti Galios žiedai?

Autorius Nilde . Paskelbta Įdomybės

Pasakodami apie antrąjį Ardos amžių, žinoma, turime papasakoti ir apie galios žiedus; juk jų sukūrimas buvo bene reikšmingiausias to laikotarpio įvykis Viduržemėje, nulėmęs ateinančių tūkstantmečių istoriją. Tad kaip jie buvo nukaldinti?

Kai Sauronas įsikūrė tarp elfų noldorų Ost-in-Edhilio mieste pas Brangakmenių meistrus, apsimetęs valarų pasiuntiniu ir pasivadinęs Anataru, jis lengvai juos apžavėjo, nes dosniai dalijosi savo išmintimi ir žiniomis. Štai kaip kalbėjo jiems Anataras: „kodėl Viduržemė turėtų amžiams likti apleista ir tamsi, kai elfai galėtų ją padaryti tokią pat gražią kaip Eresėja, netgi kaip Valinoras? Ir kadangi jūs į ten negrįžote, nors galėjote, aš suprantu, kad, kaip ir aš, mylite Viduržemę. Ar neturėtume tuomet mes dirbti kartu, kad ją praturtintume ir pakeltume visas nemokytas elfų gentis, joje klajojančias, į tokias galios ir išminties aukštumas, kokias pasiekė elfai, gyvenantys už Jūros?“. Iš prigimties elfai atsidavusiai mylėjo fizinį pasaulį ir trokšo jį tyrinėti ir pažinti, taip pat jie geidė kurti, o noldorai labiausiai iš visų siekė ugdyti savo sugebėjimus. Saurono mokomi ir vadovaujami elfai ėmė kurti galios žiedus, o šis stebėjo juos, mat tikėjosi per žiedus pajungti elfus savo valiai.

Brangakmenių meistrams vadovavo Kelebrimboras, sūnus Kurufino, kurio tėvas buvo Feanoras, kadaise sukūręs silmarilius. Kelebrimboras troško prilygti Feanorui sugebėjimais ir šlove. Jis gerai sutarė su Morijos dvarfais; kaip ir jie, Kelebrimboras nepaprastai vertino meistriškų rankų sukurtus daiktus. Jo širdis ir ištikimybė nebuvo sugadinti, jis tiesiog tikėjo, kad Sauronas yra tas, kas sakosi esąs. Su Sauronu Brangakmenių meistrai sukūrė daugybę žiedų, bet tuomet Sauronas išvyko iš Eregiono ir Kelebrimboras vienas sukūrė pačius puikiausius savo kūrinius – tris elfų žiedus: vandens žiedą Vilją, auksinį su smaragdu, oro žiedą Nenją iš mitrilo ir deimanto, ir ugnies žiedą Narją su rubinu. Šie žiedai buvo patys galingiausi, leidžiantys apsaugoti nuo laiko naštos ir nutolinti žemišką nuovargį. Ir tuomet paaiškėjo Saurono išdavystė. Mat jis slapta grįžo į Mordorą ir Orodruino kalno liepsnose sukūrė Vieną žiedą, galintį valdyti visus kitus žiedus ir tuos, kas žiedus mūvės. Į jį Sauronas sudėjo savo valią ir jėgą: elfų sukurti žiedai buvo nepaprastai galingi, tad tam, kad Vienas žiedas juos galėtų valdyti, jis turėjo būti dar stipresnis. Ir kitų žiedų galios buvo su juo susietos, nuo jo priklausomos, ir galėjo veikti tik tol, kol Vienas Žiedas egzistuos.

Mūvėdamas Vieną žiedą Sauronas galėjo sužinoti, kas daroma naudojant mažesnius žiedus ir valdyti žiedus nešiojančiųjų mintis. Tačiau vos Sauronui užsimovus Vieną žiedą ant piršto, elfai suprato, kas įvyko. Jie nustojo mūvėti žiedus, o Kelebrimboras, pasitaręs su valdove Galadriele, paslėpė savo sukurtuosius: Nenją įteikė Galadrielei, o Vilją ir Narją išsiuntė į Lindoną karaliui Gil-galadui. Tai sužinojęs Sauronas nusimetė savo apgaulingą išvaizdą ir atskleidė savo rūstybę. Jis surinko didžiules pajėgas ir stojo į kovą prieš elfus. Bet Elfų ir Saurono karas – jau kita istorija.

Apie Antrąjį amžių: iš kur atsirado Sauronas?

Autorius Nilde . Paskelbta Įdomybės

Ankstesniuose įrašuose pasakojant apie Antrojo amžiaus Nūmenoro ir Viduržemės gyventojus neišvengiamai buvo paminėtas ir jų priešas Sauronas. „Žiedų valdovo“ knygos, filmai ir interneto memai visą pasaulį supažindino su Sauronu, kuris niekad neužsimerkiančios akies pavidalu ieško Galios Žiedo. Bet kas gi toks buvo šis Tamsos valdovas ir iš kur jis atsirado?

„Silmariljone“ pasakojama, kad Ardoje nuo seno buvo majaras Sauronas. Majarai – vienos iš tų angeliškų būtybių, kurios buvo sutvertos pasaulio pradžioje ir darbavosi kuriant pačią Ardą. Sauronas pradėjo dirbdamas su valaru Aule, kuris pažino žemės gelmių ir amatų meistrystės paslaptis, iš jo Sauronas daug ko išmoko. Tačiau dar pačioje dienų pradžioje pirmasis Tamsos valdovas Morgotas kai kuriuos majarus patraukė į blogį. Vienas iš jų buvo Sauronas ir jis tapo ištikimiausiu Morgoto tarnu, jo leitenantu. Prie visų Morgoto juodų darbų, apgavysčių ir piktų kėslų prisidėjo Sauronas ir už savo valdovą jis buvo mažiau blogas tik tuo, kad ilgą laiką tarnavo kito siekiams, o ne saviems. Sauronas vadovavo Angbando tvirtovei, vedė orkų būrius kovose prieš elfus ir žmones, jis įvaldė klastingus kerus, žiauriai kankino belaisvius ir gebėjo suklaidinti priešininkus sukurdamas vaiduokliškus šešėlius. Sauronui ypač pravertė jo gebėjimas įsikūnyti į bet kokį pavidalą, mat jis galėjo atrodyti esąs kilnus ir gražus, ir tik patys atsargiausi ir išmintingiausi neapsigaudavo.

Po Įniršio karo pamatęs sutriuškintą Morgoto galią ir valarų didybę jis atgailavo – o gal tik apsimetė? Igijęs dailią išvaizdą jis prisiekė atsižadėti savo blogų darbų. Sauronui buvo liepta stoti prieš valarų teismą, bet jį apėmė gėda, nenorėdamas patirti pažeminimo ir bijodamas bausmės jis pabėgo ir pasislėpė. Ilgus šimtmečius jis kaupė jėgas ir rezgė kėslus, kaip susigrąžinti galią ir užkariauti Viduržemę, kol patikėjo, kad valarai Viduržemę užmiršo, ir iškilo tarsi Morgoto šešėlis, jo piktų ketinimų vėlė. Išdidus jis tapo ir žvelgė su neapykanta į elfus ir su baime į nūmenoriečius. Toli rytuose ir pietuose, žemėse, kurių nepasiekė elfų išmintis jis palenkė žmones į savo pusę, į blogį. Tačiau žmones suvilioti lengva, o Sauronas norėjo pavergti savo valiai ir elfus, nes šie buvo išties galingi. Tad praėjus tūkstantmečiui nuo Įniršio karo jis ėmė slaptomis statytis tvirtovę – Barad-dūro bokštą Mordoro žemėse, ir paslėpęs savo tamsius ketinimus po gražiu pavidalu jis pasirodė elfams, prisistatė jiems kaip Aulendilis – Aulės garbintojas ir kaip Anataras – dovanų valdovas. Nors daug elfų juo nepasikliovė jis netrukus rado pasekėjų tarp Brangakmenių Meistrų elfų mieste Ost-in-Edhilyje. Būdamas išmintingas ir nagingas Sauronas galėjo elfų meistrus daug ko išmokyti, o ten gyvenę elfai buvo prislėgti – jie buvo atsisakę vykti į Vakarus, į Palaimintąją šalį, ir geidė likti pamiltoje Viduržemėje, tačiau troško mėgautis Vakarų palaima. Saurono mokomi Brangakmenių Meistrai pranoko patys save ir būdami savo gebėjimų viršūnėje jie sukūrė galios žiedus, tačiau apie žiedus plačiau papasakosime kitą kartą.

[Iliustracija: Aulendil; autorystė - kimberly80]