Apie Nūmenorą geriau žinomuose Tolkino kūriniuos parašyta nedaug. Tai buvo sala-valstybė, egzistavusi tūkstančius metų prieš Žiedo karą, Antrajame amžiuje. Amžiaus pabaigoje ji nuskendo vandenyne, o dalis išsigelbėjusiųjų įkūrė Arnoro ir Gondoro karalystes. Aragornas yra vienas iš Nūmenoro valdovų palikuonių.
Šiek tiek daugiau galima rasti "Nebaigtosiose sakmėse" - ten randame salos geografijos aprašymą, jos valdovų liniją ir netgi vieną istoriją, apie karalių Aldarioną ir jo žmoną Erendisę. Sužinome, kad nūmenoriečiai buvo puikūs jūrininkai, jų laivynas tyrinėjo visas Viduržemės pakrantes nuo Foročelo įlankos šiaurėje iki Umbaro ir dar tolimesnių žemių pietuose. Laivynas buvo ir Nūmenoro pražūtis - sala nuskedo po to, kai paskutinis jos karalius su didžiule armada nuplaukė į Valinorą ir bandė šią žemę užkariauti. Tiesa, išsigelbėjusieji iš katastrofos taip pat turėtų dėkoti laivynui - be jo tikrai nebūtų nei patys pabėgę iš skęstančios salos, nei išgelbėję iš ten Baltojo medžio ūglį ar palantyrus.
Kas vyko po Nūmenoro nuskendimo? "Žiedų Valdovo" prieduose, "Silmariljone" ir "Nebaigtosiose sakmėse" randame nedaug - Arnoro ir Gondoro įkūrimą, Paskutinę sąjungą, karą su Sauronu. Nūmenoras, vandenynas ir vakarai buvo pamiršti. Tačiau atsivertę "Viduržemės istorijos" penktą tomą "Prarastasis kelias ir kiti raštai" ("The Lost Road and other writings"), randame keletą Nūmenoro istorijos juodraščių. Juos Tolkinas parašė dar iki 1937-ųjų metų, taigi šie raštai atspindi pirmąsias idėjas apie Ardos legendariumą. Ir ten galime perskaityti, kad iš skęstančios salos išsigelbėję nūmenoriečiai ilgą laiką bandė kaip nors pasiekti Valinorą. Bet Valinoro jau nebebuvo Ardoje - jis atitrūko nuo suapvalėjusio pasaulio ir pasitraukė kažkur. Tai nesutrukdė nūmenoriečiams bandyti; nors laivų, galinčių iškeliauti į "viršutinį orą", užpildantį visą erdvę, nesukūrė, jiems pavyko pastatyti laivus, plaukiojančius "žemutiniame ore" šalia paukščių. Kitaip tariant, erdvėlaivių nūmenoriečiai nepastatė, bet lėktuvus (arba dirižabliu) išrado.
Yra ir daugiau užuominų, kad Tolkinas ketino Nūmenorą aprašyti kaip aukštų technologijų kraštą. Paskutiniojo karaliaus Ar-Farazono armadai išplaukus į Valinorą, iš laivų kylantys dūmai užtemdė Saulę. O iš kokių laivų kyla dūmai? Iš garlaivių! Garlaiviai ir panašios mašinos aprašyti ir labiau tiesiogiai - laivai iš metalo, į kuriuos baisu žiūrėti, bet kuriems nereikia vėjo, kad plauktų. Ir "strėlės", kurios su triukšmu lekia milžiniškus atstumus. Visgi viso šito stympankiško Nūmenoro įvaizdžio Tolkinas vėliau atsisakė, ir "Silmariljone" aprašomos technologijos yra panašesnės į tai, ko tikimės iš klasikinės fentezi: burlaiviai, lankininkai ir panašiai.
Bet net ir tuose vėlyvuose kūriniuose lieka užuominų, kad nūmenoriečiai buvo gerokai technologiškai pažangesnė civilizacija, nei kitos Viduržemėje. Ko vertas vien Orthankas - nūmenoriečių statytas bokštas, kurio sienų pramušti niekas negalėjo. Arba didžiuliai tiltai Tarbade ir Osgilijate, tame pačiame Osgilijate stovėjusi karalių rezidencija - "Žvaigždžių kupolas", legendos apie laivynus, kurių pasirodymas sukeldavo pagarbią baimę Viduržemės žmonėms.
Nūmenoro pažangumas neapsiriboja technologijomis. Jie buvo tyrinėtojai - laivyną statė tam, kad galėtų tyrinėti Viduržemės pakrantes. Tuo tyrinėjimai neapsiribojo: penktasis salos karalius Tar-Menelduras šiaurinėje pakrantėje pastatė observatoriją, kurioje pats ilgą laiką gyveno ir stebėjo dangaus kūnus. Taigi galima gana pagrįstai teigti, kad ir mokslas Nūmenore buvo gerokai pažangesnis nei kitur Ardoje.
Matome, kad Tolkinas Nūmenoro įvaizdį keitė, detalizuodamas Ardos istoriją. Visgi nors ir apmažėjęs, aukštų technologijų ir mokslinės pažangos motyvas išliko visą laiką. Įdomu ir reikšminga tai, kad mokslinius bei technologinius stebuklus nūmenoriečiai kūrė ir gerokai anksčiau, nei pasidavė Saurono įtakai ir ėmė garbinti Morgotą. Taigi jei kas jums sakys, kad Tolkinas buvo labai anti-technologiškas, parodykite jam ar jai Orthanką ir papasakokite šio bokšto istoriją.
[Iliustracija: Rado Javor, "New Land", rasta deviantart'e]