Turbūt daugeliui, žiūrėjusių paskutinę „Hobito“ trilogijos dalį, sukėlė nuostabą Penkių armijų mūšio pradžioje iš kalnų trumpam išlindę kirminai. Filme jie ir įvardinti – „were-worms“, lietuviškas vertimas galbūt būtų „kirmiolakiai“; aišku, daug kam jie priminė milžiniškuosius smėlio kirminus iš Franko Herberto „Kopos“. Bet jie nėra toks visiškai filmo kūrėjų pramanas, kaip gali pasirodyti.
Faktas, kad „Hobito“ knygoje kirmiolakiai Penkių armijų mūšyje nedalyvauja. Bet jie yra paminėti. Dar pačioje knygos pradžioje, Begende, Bilbas, pagaliau apsisprendęs keliauti su dvorfais, sušunka, kad „pasistengs padaryti tai, ko iš jo norima, net jei tektų keliauti į tolimiausius rytus ir kautis su laukiniais Didžiaisiais kirminais iš Paskutinės dykumos“. Šis vienintelis paminėjimas neduoda daug konkrečios informacijos, bet visada smagu paspekuliuoti, kaip gi galėjo būti.
Prieš keletą dienų tokia gana detali analizė paskelbta TheOneRing.net tinklalapyje. Ten pristatomi trys, arba net keturi, galimi paaiškinimai. Pirmasis, paprasčiausias, būtų toks: kirmiolakiai – tai hobitų tautosakoje egzistuojanti mitinė būtybė. Apie juos daugiau niekas nešneka, jie nepasirodo jokiose istorijose, taigi gali būti, kad tie kirminai yra tik folkloro elementas. Iš kitos pusės, drambilai irgi atrodė kaip folkloro elementas, kol Frodas su Semu jų Itilijene nesusitiko.
Taigi verta pagalvoti apie antrą galimybę: galbūt didieji kirminai buvo kitas drakonų pavadinimas? Iš vienos pusės, tai atrodo visai tikėtina. Žodis „kirminas“ („worm“) yra naudojamas drakonams, ypač Glaurungui, apibūdinti. Pats angliškas žodis irgi kilęs iš senovinio germaniško žodžio „wurm“, reiškiančio gyvatę ar drakoną. Atrodo įmanoma, kad hobitai, perpasakodami legendas apie tolimų kraštų drakonus, tą žodį pakeitė į įprasčiau skambantį. Iš kitos pusės, Bilbas niekur „Hobite“ drakono su kirmiolakiu nesupainioja, taigi tai kaip ir rodo, kad šių padarų jis tarpusavyje netapatina.
Trečioji idėja remiasi pirmaisiais „Hobito“ juodraščiais, kuriuose toji Bilbo frazė skambėjo šiek tiek kitaip. Visų pirma, kirmiolakiai ten vadinti ne „Were-worms“, o „Wire worms“. Ir kalbėjo jis ne apie Paskutinę dykumą, bet apie Gobio dykumą, kurią kirtęs žadėjo kautis su „kinų virviakirmiais“ („Wire worms of the Chinese“). Tuo metu Tolkinas ir „Hobito“, ir „Silmariljono“ istorijas rašė žymiai artimesnes mūsų pasauliui, taigi Kinijos ir Gobio dykumos paminėjimas pats savaime nestebina. Visgi ryšys su mūsų pasauliu gali būti reikšmingas: pasigilinę detaliau sužinome, kad padaras, angliškai vadinamas „wireworm“, iš tikro egzistuoja. Tai yra vabzdžio sprakšio lervos stadijos pavadinimas. Ar galėjo Tolkinas galvoti apie šiuos mūsų pasaulio vabzdžius, tiksliau jų lervas? To jau nesužinosime, bet turint omeny, kad Viduržemėje egzistavo įvairių mūsų pasaulio padarų gerokai didesni analogai – vorai, ereliai, drambliai – galėjo būti ir didelių kirmėlių.
Paskutinė idėja siejasi ne tik su mūsų pasauliu, bet ir konkrečiai su Gobio dykuma. Ten gyvenantys vietiniai nuo senų laikų pasakoja apie padarą, kurį patys vadina Olgoi-Chorchojumi; dar jis žinomas kaip Mongolijos mirties kirminas. Nors neginčijamų įrodymų, kad šis padaras egzistuoja, nėra, ir oficialiai jis priskiriamas kriptidams – mistiniams padarams, tokiems kaip Sniego žmogus, padaro apibūdinimai labai panašūs įvairiose vietose. Sakoma, kad jis gyvena pietinėje Gobio dykumos dalyje, keliauja po žeme ir yra aptinkamas tik dėl paviršiuje kylančių smėlio bangų. Sakoma, kad tai pusmetrio ilgio padaras, panašus į žarną, tačiau toks nuodingas, kad vien prisilietęs prie jo numiršti. Skamba baugiai, ar ne? Visai tinkamas priešas herojiškam nuotykiui. Pirmą kartą Vakarų literatūroje jis paminėtas 1926-aisiais metais, amerikiečio paleontologo Rėjas Čepmeno Endriuso (Ray Chapman Andrew) knygoje „Senovinio žmogaus keliu“ (“On the Trail of Ancient Man”). 1932-aisiais Endriusas kirminą aprašė kitoje knygoje „Naujasis Centrinės Azijos užkariavimas“ (“The New Conquest of Central Asia”). Taigi kai Tolkinas pradėjo rašyti „Hobitą“, knyga buvo dar gana nauja ir galbūt galėjo duoti tokio paslaptingo baugaus padaro idėją. Bet šito irgi nebesužinosime.