header6

Kiek tikroviški Viduržemės kalnai?

. Paskelbta Įdomybės

Tolkino kūryba daugelį gerbėjų žavi savo tikroviškumu - Viduržemė atrodo tokia reali, kad belieka rasti duris ir į ją įžengti. Pats Tolkinas laiškuose užsimena, kad toks ir buvo jo tikslas - pavyzdžiui, biologas, patekęs į Viduržemę, galėtų nagrinėti gyvąją gamtą ir atpažinti tokius pačius ar panašius augalus, gyvūnus bei kitas būtybes, kaip ir Žemėje. Taip pat daug dėmesio Profesorius skyrė astronomijai, kalboms, kultūroms...

Geografija irgi vaidina svarbų vaidmenį Viduržemės istorijose. Žemėlapiai, esantys Hobite ir Žiedų Valdove, padeda mums susigaudyti pasauliuose ir į juos įsijausti. Troro žemėlapis padeda Bilbui ir Torino ekspedicijai surasti įėjimą į Vienišąjį kalną. Pasaulio dalių - geografinių savybių - kūrimas ir griovimas yra dalis valų ir Morgoto konflikto. Bet ar šio konflikto rezultatai yra realistiški, žvelgiant iš dabartinio mūsų požiūrio taško?

Pasirodo, nelabai. Bent jau taip teigia rašytojas ir geologas Alex Acks straipsnyje Tor.com. Jis netgi rašo, gal kiek hiperbolizuodamas, kad kalnai yra didžiausia Viduržemės realistiškumo problema. Žemėje kalnai dažniausiai formuojasi tektoninių plokščių susidūrimo vietose - spaudžiantis žemynams tarpusavyje, atsirado ir Himalajai, ir Andai, ir Alpės, ir daugybė kitų kalnynų. Viduržemėje pagrindiniai kalnynai yra Ūkanotieji kalnai, kurie galėtų būti tokio plokščių susidūrimo pasekmė, bet kaip tuomet paaiškinti jiems statmenus Baltuosius kalnus pietuose ir Pilkuosius šiaurėje? Tie patys Baltieji kalnai statmenai susiduria su Šešėlių kalnais Mordoro vakaruose, o šie - su dviem kalnų grandinėmis Mordoro šiaurėje ir pietuose. Tokios sandūros yra labai nerealistiškos. Nerealistiškas yra ir Lemties kalnas - ugnikalniai toli nuo tektoninių plokščių sandūrų iškyla grandinėmis, nes juos maitina Žemės mantijoje esantys magmos burbulai. Taip pat ir Anduinas, tekantis lygiagrečiai Ūkanotųjų ir Šešėlių kalnų grandinėms, nepanašus į Žemės upes, kurios teka nuo kalnų į žemumas (kaip Anduino intakai ar upės vakarinėje Ūkanotųjų kalnų pusėje).

Savaime suprantama, kalbėti apie tektoninių plokščių judėjimą Viduržemėje nėra labai logiška - visgi tas pasaulis buvo sukurtas ir formuojamas mąstančių būtybių - valų. Maža to, ilgą laiką jis buvo plokščias, ir tik Antrojo amžiaus pabaigoje susuktas į apvalų, taigi tektonikai nebuvo kada pasireikšti. Iš kitos pusės, net jei Viduržemės paviršius formavosi ne natūralių ilgalaikių procesų dėka, galime nagrinėti, kiek jis galėtų būti panašus į taip susiformavusį. Šis straipsnis toli gražu nėra pirmasis toks bandymas. Bent keletą kartų įvairūs geografai bandė išnagrinėti Viduržemės geomorfologiją ir sudėliojo tektonines plokštes, kokios jos galėtų būti. Deja, patys tyrimai nėra viešai prieinami internete, tad galime remtis tik antriniais jų atpasakojimais, kuriuose teigiama, kad visgi Viduržemės tektoniką "išspręsti" įmanoma.

Taip pat galime paieškoti atsakymo į klausimą, kodėl Tolkinas nesukūrė realistiškesnių Viduržemės formų. Vargu, ar jam tai galėjo tiesiog nerūpėti. Turėdami omeny, kad Viduržemės mitologija prasidėjo ne nuo istorijų, o nuo pasaulio kūrimo, galime pagrįstai manyti, jog pasaulis Profesoriui buvo svarbus. Žemėlapius jis piešė kartu su istorijų rašymu, taisė istorijas pagal žemėlapius, taigi turbūt ieškojo ir kažkokio tinkančio sprendimo, kaip galėtų atrodyti kuriamas pasaulis. Labiau tikėtina, kad Tolkinas apie modernią geologiją tiesiog žinojo nepakankamai. Tektoninių plokščių judėjimo modelis, nors sukurtas dar XX a. pradžioje, visuotinai pripažintas buvo tik amžiaus viduryje, kai Žiedų Valdovas jau buvo užbaigtas ir publikuotas. Iki to laiko gana tikėtina alternatyva buvo laikoma katastrofizmo teorija. Pagal ją, Žemės paviršius dažniausiai būdavo vienodas ir nekintantis, išskyrus trumpus ir santykinai greitus kataklizmiškų įvykių kupinus periodus. Toks scenarijus daug panašesnis į Viduržemės istoriją, kai pasaulio paviršius (ar net visa struktūra) pasikeisdavo per keletą ar keliasdešimt metų, o paskui tūkstančius metų vėl nekisdavo. Be to, katastrofizmas Tolkinui galėjo patikti ir todėl, kad davė tarsi mokslinį pagrindimą įvairioms legendoms apie masinius kataklizmus - ir Biblijinį tvaną, ir Atlantidos nuskendimą, ir visokias mitines dievų kovas.

[Iliustracija: Pukaki ežeras ir Cook kalnas Naujojoje Zelandijoje; autorius Rob Suisted, Tourism New Zealand]

Žymos: Hobitas Žiedų Valdovas Kalnai geografija Viduržemė