header6

Smailiaausiai ir veltabarzdžiai

. Paskelbta Įvairūs

„Hobito: Nelauktos kelionės“ filmo pradžioje yra scena, kurioje į vieną Torino žvilgsnį, mestą elfų karaliaus Tranduilo link, režisierius bandė sudėti šešių tūkstantmečių, o gal net ilgesnę, istoriją. Tas pykčio kupinas žvilgsnis tarsi paaiškina žiūrovui, kodėl Torinas neapkenčia elfų, o elfai kiek iš aukšto žiūri į dvorfus.

„Žiedų Valdove“, tik jau ne filme, Elrondo taryboje Legolasas ir Gloinas susiginčija dėl Legolaso tėvo Tranduilo poelgio, kai šis įkalino dvorfus savo požemiuose. Gandalfas ginčą nutraukia, sakydamas, kad „jei būtų išsakytos visos nuoskaudos, kurias elfai ir dvarfai turi vieni kitiems, tai galėtume pamiršti šią tarybą“ ir, suprask, bet kokios sąjungos galimybę. Iš tokių žodžių galime susidaryti įspūdį, kad elfai ir dvorfai sugyveno toli gražu ne gražiai, o pykosi turbūt daugiausiai iš visų „gerųjų“ Viduržemės tautų.

Bet tikroji istorija, atsiskleidžianti „Silmariljone“ ir „Viduržemės istorijos“ tomuose, yra gerokai įvairesnė ir sudėtingesnė. Elfai ir dvorfai kartais prekiavo, kitais kartais – kariavo, o keletą sykių ėjo į mūšius petis į petį. Nors tarpusavy jie bendravo mažiau, nei kuri nors viena padermė su žmonėmis, pasižvalgę po septynis tūkstantmečius rasime tikrai ne vieną svarbų įvykį. Čia siūlau su jais susipažinti.

Pradžių pradžia

smailiaausiai 1Elfai – Ilūvataro vaikai, pirmagimiai, nemirtingi, apdovanoti visokiomis geromis (nors ir ne tik) savybėmis. Paties Tolkino teigimu, elfai atspindi „žmogiškojo prado smalsiąją, intelektualiąją ir kuriančiąją pusę“. Turint tokias savybes, atrodytų, nenuostabu, kad kartais elfai į kitų padermių atstovus ima žiūrėti iš aukšto – jei ne kaip į žemesnes būtybes, tai bent jau kaip ir vaikus, kuriuos reikia auklėti ir mokyti.

Dvorfai nėra Ilūvataro vaikai. Juos sukūrė vienas iš valų, Aulė; Eru tik įkvėpė gyvybę septyniems dvorfų protėviams (ir, tikėkimės, panašiam skaičiui pramočių). Kai kuriais atžvilgiais dvorfai panašūs į elfus, ypač į noldus: yra darbštūs ir nagingi, linkę į amatus ir juvelyriką, nebijantys ginti savo garbės, turto ir namų. Tačiau šiuose panašumuose slypi viena iš galimų nesutarimų priežasčių. Ir vieni, ir kiti turi ypatingą ryšį su Aule: dvorfams valas-kalvis yra Kūrėjas, noldams – pagrindinis Mokytojas. Niekam ne paslaptis, kad du vieno mokytojo mokiniai dažnai nesutaria (pažiūrėkime į Betmeną su Volverinu filme „Prestižas“) ir lipa vieni kitiems per galvas, kad tik įrodytų, jog yra geresni ir vertesni mokytojo pripažinimo.

Bet prigimties panašumai ir iš jų kylantys nesutarimai yra menkniekis, palyginus su didžiuliais dviejų padermių būdo skirtumais. Elfai yra miškų ir pievų gyventojai, mylintys ir saugantys bei prižiūrintys gamtą, linkę su ja sugyventi pernelyg nekeisdami natūralios tvarkos. Nenuostabu, kad elfams kalnuose besikapstantys dvorfai atrodo tarsi visiška priešingybė: uždari, atsitvėrę nuo likusio pasaulio, godžiai rausiantys Ardos lobius ir į lauką išlendantys tik tam, kad iškirstų eilinį mišką savo krosnims kūrenti. Iš priešingos pusės vaizdas ne ką geresnis: darbštūs ir išradingi dvorfai turi taikstytis su išpuikusiais medelių gailinčiais elfais.

Tarp padermių galime rasti ir keletą paviršutiniškų skirtumų, kuriuos norėtųsi priskirti galimų nesutarimų priežastims, bet tokio priskyrimo teisingumas yra abejotinas. Tai – ūgis ir barzdingumas, dieta ir kalba. Žvelgdami paviršutiniškai, galime rasti ir panašumų: gyvenimas urvuose [nuoroda į urvų straipsnį], muzikavimas, svetingumas. Tad šie bruožai, mano supratimu, tikrai nelemia elfų ir dvorfų nesutarimo, nors jo ir nemažina.

Tragedija Pirmajame amžiuje

Padermių bendravimo istorija nusėta įvairiais tarpsniais – ir draugystės, ir konfliktų. Didžiausias konfliktas nutiko dar Pirmajame Amžiuje, jau artėjant jo pabaigai. Tuo metu į elfų karalystę Dorijatą pateko du didžiuliai lobiai. Pirmasis – Silmarilis, kurį Berenas ir Lūtijena iškrapštė iš Morgoto karūnos. Antrasis – Nauglamyras, dvorfų kadaise nukaldintas įstabus vėrinys, buvęs Finrodo Felagundo lobyne Nargotronde, o šiai tvirtovei žlugus Hūrino surastas ir išneštas. Dorijato valdovas Tingolas, gavęs Nauglamyrą, nusprendė sujungti šiuos lobius ir paprašė, kad tai padarytų dvorfų juvelyrai, tuo meut viešėję pas elfus. Dvorfai mielai apsiėmė šio darbo ir jį atliko idealiai. Tačiau kai Tingolas panoro lobį atsiimti, dvorfai nesutiko, teigdami, jog Nauglamyras turėtų priklausyti jiems, mat buvo dvorfų dovana Finrodui (tuo metu jau seniai žuvusiam), o ne Tingolui. Žinoma, dvorfai iš tikro tenorėjo pasisavinti Silmarilį, o Tingolas permatė jų kėslus ir pašaipiai atsikirto. Įžeisti dvorfai čia pat nudūrė Tingolą ir pabėgo iš jo menių. Tiesa, iš visos dvorfų kompanijos gyvi liko tik du – visus kitus nugalabijo elfų sargyba; bet išgyvenusieji grįžo namo, į toli rytuose stūksojusį dvorfų miestą Nogrodą, ir sukėlė savo tautiečius į kovą, atsiimti Nauglamyro ir atkeršyti už bendrų žūtį; apie Tingolo mirties aplinkybes, savaime suprantama, buvo nutylėta.smailiaausiai 2

Dvorfų armija užpuolė Dorijatą. Kilo didžiulis mūšis, žuvo daugybė elfų ir dvorfų. Bet dvorfai laimėjo, pagrobė Nauglamyrą ir išplėšė Tingolo lobyną bei patraukė atgalios. Tik nesitikėjo, kad pakeliui susidurs su Žaliųjų elfų kariauna, vedama Bereno ir jo sūnaus Dijoro. Šiame mūšyje dvorfams jau nebesišypsojo sėkmė ir kariaunos nebeliko. Nauglamyrą atkovojęs Berenas išsinešė jį su savimi, o Dijoras iškeliavo į Dorijatą ir kurį laiką ten buvo valdovas.

Nargotrondas ir menkieji dvorfai

Dar viena galima nesutarimų ir neapykantos tarp elfų ir dvorfų priežastis atsiskleidžia šiek tiek anksčiau, nei žlugo Dorijatas. Toji istorija susijusi su Nauglamyru, o baigiasi ji maždaug ten, kur prasideda Tingolo problemos. Tai pasakojimas apie dvorfų atskalūnų gentį, vadinamą menkaisiais dvorfais (petty dwarves). Niekas tiksliai nežino, iš kur jie atsirado, bet manoma, jog tai buvo tremtiniai, kadaise palikę didžiuosius dvorfų miestus ir iškeliavę ieškoti laimės kitur. Prie Narogo upės esančiose uolose jie įsirengė urvus, kuriuose ramiai gyveno keletą šimtmečių. O tada atėjo noldai, vedami Finrodo, išgujo dvorfus ir, išplėtę urvus, pasivadino tą tvirtovę Nargotrondu.

Menkieji dvorfai vėl buvo priversti kraustytis. Bent dalis jų apsigyveno Amon Rūde, kur po daugelio metų buvo likęs tik Mymas su dviem sūnumis. Tūrino Tūrambaro istorijoje pasakojama, kaip žuvo abu sūnūs ir Mymas liko vienas su savo nuoskaudomis. Po dvylikos metų, kai Glaurungas, nusiaubęs Nargotrondą ir išvijęs elfus, žuvo nuo Tūrino rankos, Mymas iš Amon Rūdo grįžo į Nargotrondo griuvėsius ir trejetą metų gyveno tenai. Bet Tūrino tėvas Hūrinas, paleistas iš nelaisvės Morgoto tvirtovėje Angbande, pasiekė Nargotrondą, nudobė Mymą, o Nargotrondo lobius – tarp jų ir Nauglamyrą – išnešė į Dorijatą.

Visiškai nenuostabu, kad taip išstumti iš savo urvų menkieji dvorfai nemėgo elfų. „Silmariljone“ paminėta, kad Mymas ypatingai neapkentė Pilkųjų elfų; atrodo, kad pastarieji menkuosius dvorfus netgi medžiojo, laikydami šiuos ne geresniais, nei orkai. Bet kaip ten bebūtų, ši dvorfų gentis tebuvo atskalūnai, mažytė visos padermės dalelė. Tad ir šie nesutarimai tėra tik mažytė visos tarppaderminių santykių mozaikos dalis. O toliau mozaika mus neša į Antrąjį amžių ir Ūkanotųjų kalnų papėdes.

Bugienių žemės spindesys ir krytis

Pirmąjį Amžių užbaigė Įniršio karas, kuriame valų ir elfų armija nušlavė Morgoto kariaunas, bet kartu nuskandino ir visą Belerijandą. Dauguma noldų iškeliavo į Valinorą, bet kai kurie pasiliko Viduržemėje ir pasitraukė į rytus nuo Mėlynųjų kalnų, į žemes, pažįstamas iš „Žiedų Valdovo“ pasakojimų. Bet iki Žiedo karo – dar šeši tūkstantmečiai.

Antrojo amžiaus pradžioje gausi elfų bendruomenė apsigyveno Eregione, arba Bugienių krašte (angl. Hollin nuo augalo pavadinimo holly; sindiškai ereg reiškia bugienį). Tarp Bruineno upės ir Ūkanotųjų kalnų nusidriekusiose žemėse iškilo elfų miestai, nagingų kalvių ir kitokių amatininkų dirbtuvės. Netruko prasidėti ir bendravimas su Kazad-dūmo (Morijos) dvorfais. Bendravimas buvo labai šiltas ir draugiškas – tą įrodo ir vakariniai Morijos vartai, vadinami Durino durimis, kuriuos nukaldino dvorfų meistras Narvis, o itildino simboliais dekoravo ir atidarymo balsu kerus uždėjo garsusis elfų kalvis Kelebrimboras.

smailiaausiai 3Kelebrimboras, Kurufino sūnus ir Feanoro anūkas, buvo nagingiausias kalvis ir juvelyras Viduržemėje po Pirmojo Amžiaus pabaigos. Jo vadovaujami Eregiono kalviai išgarsėjo visuose kraštuose, turbūt ir Nūmenore buvo vertinami jų dirbiniai. Ir štai 13-ojo šimtmečio pradžioje pas juos atvyko pasiuntiniai nuo paslaptingos būtybės, pasivadinusios Anataru – Dovanų valdovu. Pasiuntiniai, o vėliau ir pats į Eregioną atkeliavęs Anataras, išmokė elfus tokių amato subtilybių, apie kokias jie net nesvajojo. Anataras savo žiniomis dalinosi tris šimtmečius, o tada pasiūlė elfams nukaldinti magiškus Galios žiedus. Per dar vieną šimtmetį – tarp 1500-ųjų ir 1600-ųjų Antrojo amžiaus metų – buvo nukalta 16 žiedų. Tada Anataras prašapo iš Eregiono, o neilgai trukus paaiškėjo, kad jis buvo ne kas kitas, bet Sauronas. Mordore, Lemties kalne, jis sukūrė Vieną žiedą, skirtą valdyti kitiems. Bet elfai irgi buvo nepėsti – slapta nuo Saurono-Anataro nukaldino tris galingus žiedus, kurie nepasidavė Saurono įtakai. Šių žiedų dėka elfai sužinojo apie Saurono planus ir prisiekė žiedų nebenaudoti. Neišdegus planui įniršęs Sauronas užpuolė Eregioną ir per beveik šimtą metų trukusį karą sunaikino šią elfų karalystę. Išgyvenusieji pasitraukė į Rivendelą arba Pilkuosius uostus, o dvorfai Kazad-dūme užsidarė nuo išorinio pasaulio.

Sunaikinęs Eregioną, Sauronas pasiėmė visus ten buvusius žiedus. Devynis davė žmonėms – šie virto nazgūlais. Likusius išdalino dvorfų valdovams, tikėdamasis ir juos paversti klusniais tarnais; bet dvorfai buvo atsparūs žiedų vilionėms, tad šis sumanymas Sauronui taip pat nepavyko. Tačiau nėra tiksliai aišku, kiek žiedų dvorfams davė Sauronas – šešis ar septynis. Mat dvorfų istorijos byloja, kad vieną iš žiedų Kelebrimboras dar prieš tai, kai paaiškėjo Saurono kėslai, padovanojo Kazad-dūmo valdovui Durinui Trečiajam. Tiesa, kitos istorijos byloja, jog Kelebrimboras Sauronui atidavė visus septynis žiedus, vėliau atitekusius dvorfams. Visgi tokia dovana (ar bent dvorfų tautosakos detalė) yra dar vienas įrodymas, kad Eregiono elfai ir Kazad-dūmo dvorfai sugyveno ypatingai draugiškai.

Bet nors dovana įteikta draugiškai, žiedai paliko toli gražu ne gerą pėdsaką dvorfų padermės istorijoje. Iš pradžių viskas atrodė neblogai: žiedų galia leido dvorfų valdovams sukaupti milžiniškus turtus, tačiau jie, būdami tvirtavaliai, nepasidavė piktiems kerams ir netapo Saurono vergais. Visgi laimė ilgai netruko: augančius dvorfų lobynus suuodė drakonai. Kilo ne vienas karas, kurių metu net keturis žiedus pasiglemžė pabaisų ugnis. Kitus tris žiedus pasigrobė pats Sauronas – du dar Antrajame amžiuje, o paskutinį tik Trečiojo pabaigoje, kai Dol Guldūre įkalino Trorą.

Kodėl apie visa tai rašau? Todėl, kad dvorfai, žinodami, jog žiedus nukaldino ir vison šiton kebeknėn juos įvėlė Eregiono kalviai, tikrai galėjo imti nemėgti elfų. Apie šį nemėgimą niekur nepasakojama, taigi toks teiginys telieka spekuliacija. Bet net jei kažkoks priešiškumas tarp padermių ir buvo atsiradęs, jis neišsiplėtė į karus.smailiaausiai 4

Kitos Antrojo amžiaus istorijos

Antrajame amžiuje elfų ir dvorfų ryšiai neapsiribojo aukščiau minėtais noldais ir Durino tauta. Nors didžioji dalis šių padermių atstovų gyveno toli vieni nuo kitų, dar bent vienoje vietoje jie tikrai bendravo. Tai buvo Lindonas, kur nuo seno Mėlynuosiuose kalnuose gyveno dvorfai, o nuskendus Belerijandui atsivėrusioje įlankoje elfai įkūrė Pilkuosius uostus (bei dar du uostus – Forlondą ir Harlondą – kalnų vakarinėje pusėje). Bent kelias dešimtis metų dvi padermės gyveno vieni šalia kitų; tik vėliau dauguma dvorfų iškeliavo giliau į žemyną, o apie likusius istorija nebepasakoja iki Trečiojo amžiaus pabaigos. Čia vertėtų nepamiršti, kad Mėlynųjų kalnų dvorfų buvo dvi tautos, o viena jų dar visai neseniai dalyvavo Dorijato žlugime. Neabejotina, kad tarp Lindono elfų buvo ir Dorijate gyvenusiųjų, taigi didelės draugystės tarp dvorfų ir elfų ten greičiausiai nebuvo. Bet nieko nerašoma ir apie konfliktus ar karus, taigi kažkaip dvi padermės sugebėjo sugyventi netoliese.

Kiti elfai gyveno Žaliajame miške, vėliau tapusiame Gūdžiagire. Tai buvo miškų elfai, greičiausiai niekada nesilankę Belerijande ir nedalyvavę karuose su Morgotu. Visgi Antrojo amžiaus pradžioje tarp jų apsigyveno grupė pilkųjų elfų, kurių vadas Oroferas, kadaise buvęs Tingolo valdinys, tapo Žaliojo miško elfų karaliumi. Netrukus po to elfai persikėlė gyventi iš pietinės miško dalies į šiaurę; gali būti, kad jie taip pasielgė siekdami pasitraukti kuo toliau nuo Kazad-dūmo ir dvorfų. Tačiau ir ten jie nebuvo ypatingai nutolę nuo tų pačių Ilgabarzdžių – Durino tautos; Geležies kalvose ir Pilkuosiuose kalnuose irgi gyveno dvorfai, ten būta kasyklų ir dirbtuvių. Atrodo, kad laikui bėgant Žaliojo miško elfai su dvorfais ėmė bendrauti produktyviau: dar iki Antrojo amžiaus pabaigos per mišką nutiestas „dvorfų kelias“, jungęs Geležies kalnus su Ūkanotaisiais.

Iš visų šių pavyzdžių matome, kad Antrajame amžiuje dvorfai su elfais sugyveno taikiai, o kai kuriais atvejais – netgi draugiškai, nors dažniau abi padermės laikėsi katra sau ir daugiau bendravo su įvairiomis žmonių tautomis, nei vieni su kitais. Antrąjį amžių užbaigusioje Paskutinės sąjungos karinėje kampanijoje taip pat dalyvavo ir elfų, ir dvorfų armijos, taigi jokių rimtų konfliktų čia neįžvelgiame. O kaip buvo vėliau? Ar Trečiajame amžiuje situacija smarkiai skyrėsi?

Trečiasis amžius

Nuskendus Nūmenorui, į Viduržemę atsikėlė būriai išgyvenusiųjų ir įkūrė Karalystes tremtyje – Arnorą ir Gondorą. Nors „žmonių amžiumi“ vadinamas Ketvirtasis, gyvenantiems Trečiojo amžiaus pradžioje galėjo susidaryti panašus įspūdis. Vos per keletą dešimtmečių pirmykštes žmonių bendruomenes pakeitė feodaline santvarka paremtos valstybės, kurių karinės galios, nors ir su elfų bei dvorfų pagalba, užteko įveikti Sauronui. Elfų ir dvorfų tvirtovės, jau ir taip seniai buvusios greičiau miestai-valstybės, nei Pirmojo amžiaus laikų karalystės, dar labiau atsiskyrė nuo aplinkinio pasaulio, o bendravo beveik išimtinai tik su žmonėmis, bet ne tarpusavyje.

Vienas iš nedaugelio elfų, kuris tikrai bendravo su įvairiomis kitomis padermėmis, yra Elrondas. Rivendelą jis įkūrė dar Antrojo amžiaus viduryje, netrukus po Eregijono žlugimo. Per penkis tūkstantmečius, praleistus šiame „paskutiniame prieglobstyje“, jis neabejotinai priiminėjo svečius iš įvairiausių kraštų – elfus, žmones, dvorfus ir hobitus. Niekur neminima, kad jis būtų priešiškai nusiteikęs dvorfų atžvilgiu. Nors didelės draugystės tarp Elrondo ir dvorfų taip pat nebuvo; „Hobite“ Elrondas užsimena, kad jam nelabai patinka dvorfų manija auksui ir brangakmeniams.

Morijos dvorfų kaimynystėje egzistavo ne vienas elfų kraštas. Vakaruose buvo jau minėtas Eregijonas, o rytinėje kalnų pusėje, į pietus nuo Sidabrinukės (arba Keled-Zaram upės) driekėsi Lorieno miškai. Antrajame amžiuje ten valdovas buvo Amdyras, paskui – jo sūnus Amrotas; tik 1981-aisiais Trečiojo amžiaus metais, tais pačiais, kai Morijoje atsibudo balrogas, Amrotas pražuvo, o valdovais Loriene tapo Galadrijelė su Kelebornu. Pastarieji į Lorieną iš Eregiono nuvyko būtent pro Moriją. Deja, apie Morijos ir Lorieno santykius nežinoma praktiškai nieko, išskyrus tai, kad dvorfai Loriene bent jau Trečiajame amžiuje nesilankė. Vienintelė konkretesnė užuomina yra tie patys 1981-ieji metai, kai ir dvorfai traukėsi iš Morijos, ir elfai iš Lorieno. Taigi bent jau apie balrogą elfai žinojo, tad greičiausiai ir anksčiau kažkiek su dvorfais bendravo. Kiek – neaišku.

Galiausiai prieiname prie to, nuo ko pradėjome – dvorfų Kalno karalystės ir Gūdžiagirės elfų. Vienišojo kalno karalystė įkurta tik žlugus Morijai, 1999-aisiais Trečiojo amžiaus metais. Tiesa, dar šešis šimtus metų Vienišasis kalnas nebuvo Durino palikuonių sostinė, tokiu tapo tik 2590-aisiais, kai Pilkuosius kalnus nuniokojo drakonai. Tuomet visas regionas suklestėjo. Kalno papėdėje žmonės pastatė miestą Deilą, Ilgajame ežere ir aplinkinėse upėse prasidėjo prekyba. Ji netruko pasiekti ir Gūdžiagirės elfų, kurie iš Ereboro pirko brangakmenius, o iš Deilo bei Dorviniono žmonių – vyną.

2770-aisiais metais šią klestinčią idilę sudrumstė drakonas Smogas. Jis sunaikino Vienišojo kalno dvorfų karalystę ir sudegino Deilą. Prieš įsirangydamas miegoti ant aukso kalnų, jis užpuolė ir Gūdžiagirės elfus, bet pastarieji sugebėjo apsiginti, nors ir prarado daugybę karių. Ši nelaimė, dėl kurios bent iš dalies buvo kalti dvorfai (kalti tik tuo, kad prikaupė turtų, kurie suviliojo Smogą), galėjo būti vėlesnio Tranduilo priešiškumo dvorfams priežastis. Torinas elfams neapykantos nejautė iki tol, kol Gūdžiagirėje juos įkalino tie patys Tranduilo elfai.

Pačioje Trečiojo amžiaus pabaigoje ir Ketvirtojo amžiaus pradžioje elfų ir dvorfų santykiai vėl pasikeitė į gerąją pusę. Žiedo karo metu, nors gal kiek nenoromis, dviejų padermių atstovai kovėsi toje pačioje, Laisvųjų Viduržemės tautų, pusėje. Gerai žinome Legolaso ir Gimlio istoriją – nors iš pradžių jie daug ginčijosi ir pykosi, vėliau tapo gerais draugais, o po karo Legolasas netgi kurį laiką gyveno Žvilgančiose olose (Glittering Caves) Helmo dauboje, kur Gimlis įkūrė naują dvorfų koloniją. Dvorfų ir elfų armijos tuose pačiuose mūšiuose nekovojo, bet abejonių nekelia faktas, kad narsiai gynę Vienišąjį kalną dvorfai sutrukdė rytiečių ir orkų armijoms užpulti Tranduilo karalystę iš užnugario ir leido elfams susitelkti kovose Gūdžiagirėje. Taigi prieš istorijų pabaigą ir žmonių amžiaus pradžią elfai ir dvorfai vėl atsidūrė toje pačioje barikadų pusėje, kaip ir dera Laisvųjų tautų atstovams.

Pabaiga

Paviršutiniškas požiūris, jog elfai ir dvorfai vieni kitų nemėgsta ar netgi nekenčia, yra paplitęs įvairiuose fantastiniuose pasauliuose. Apie Ardos gyventojus irgi galvojama panašiai, bet kaip matome, toks požiūris neatitinka tikrovės. Nors tarp smailiaausių ir veltabarzdžių būta nesutarimų, sykį – net ginkluoto konflikto, bendrai jų santykiai nėra ir nebuvo blogesni, nei bet kurių kitų dviejų padermių. Tarp žmonių ir dvorfų gal nebuvo karų (jei neskaitysime įvairių rytiečių ar harado tautelių), bet dantį vieni ant kitų griežė. Žmonės ir elfai pykosi Nūmenore, bent jau vėlesniais Antrojo amžiaus šimtmečiais. Tik hobitai, atrodo, su visais bendravo nepiktai, bet argi ko kito galime iš jų tikėtis?

Ir smailiaausiai, ir veltabarzdžiai buvo neatsiejama Ardos dalis. Tūkstančius metų jie kovojo su tuo pačiu Priešu, tūkstančius metų gyveno šalia vieni kitų. Ir neišsižudė tarpusavyje, nebuvo atsiskyrę ir atsitvėrė nepralaužiamomis sienomis. O visi ginčai ir trumpalaikiai pykčiai – kam gi jų nepasitaiko?

Parengė Laiqualasse