Didvyriai, žinoma, yra didvyriai, o piktadariai, savaime suprantama, yra piktadariai. Tiesa? Tik ne Lietuvos įstatymų akyse!

Vis labiau rudenėjant, kviečiame pasižvalgyti į mingančią gamtą, piliakalnius ir pilkapius.

Lapkričio 10 dieną, sekmadienį, keliaujame į Kernavės apylinkes. Aplankysime piliakalnius ir patį miestelį, o tada pažygiuosime greta plytinčiame Draučių miške. Gal pasieksime ir Dūkštų ąžuolyną - tikslų maršrutą galėsime suderinti pagal einančiųjų norus, bet daugiau nei 20 kilometrų neisime. Į vietą nuvyksime ir grįšime, priklausomai nuo žygeivių skaičiaus, arba autobusu, arba automobiliais. Iš Vilniaus pajudėsime apie devintą, grįšime turbūt apie penktą.

Facebook įvykis.

Lapkritį skaitome naujutėlaitę, šį mėnesį išleidžiamą, lietuvišką fantastinę knygą – Gintauto K. Ivanicko „Tamsa ryja tamsą: Umbros kronikos“, ir autorius pats ateis mums apie ją papasakoti.

Prabėgo daugiau nei tūkstantis metų nuo tos dienos, kai žmonės atėjo į Umbrą. Umbra tapo jų namais, jų nauja tėvyne. Tačiau ar gali būti taip, kad dabar į Umbrą ateina dar kai kas... bloga?
Dorenas es Tua – Talėjos gvardijos leitenantas, Akademijos auklėtinis.
Pjen Du Giuili – Čintos imperatoriaus šnipė, priversta bėgti iš tėvynės.
Taena s‘Egil – ne sava valia Velengortijos karaliaus patikėtinė ypatingiems reikalams.
Kokiu neįtikėtinu būdu persipins tos trijulės keliai? Ir kur nuves, persipynę?
„Tamsa ryja tamsą“ – pirmoji Umbros kronikų knyga. Tai pasakojimas apie pasaulį, panašų į mūsiškį, tokį, koks jis buvo XVII – XVIII amžiuje. Panašų, ir tuo pat metų visiškai kitokį.

Renkamės Saulėtekyje, VU Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre, A119 kambaryje, lapkričio 26 d., antradienį, 18.30 val.

Facebook įvykis

Nuo teologijos paieškų Tolkieno ir Lewiso kūriniuose iki deginamų Hario Poterio knygų. Nuo popiežiumi išrinkto roboto ir eksperimento vardan ateivių nukryžiuojamų misionierių iki šv. Leibowitzo ordino vienuolių, gelbstinčių civilizacijos likučius. Krikščionybės ir fantastikos ryšys gan komplikuotas. Tiek krikščionys kartais savaip interpretuoja fantastinius kūrinius, tiek fantastai pasiduoda pagundai krikščionybę pateikti savaip, net jei tai vaizdą iškreipia. Kokios klaidos pasitaiko? Ką krikščionys galvoja apie fantastiką? Kas per velnias tas ateivis?