Amerikos mokslinės fantastikos aukso amžiaus (XX a. pirmos pusės) literatūroje ateiviai iš kosmoso buvo vaizduojami kaip pikti ir priešiški žmonijai. Kiek vėliau jie palengva ėmė darytis draugiškesni, nors vis vien išliko gana žmogiški. Iš esmės – geriečiai ar blogiečiai – jie visų pirma buvo žmogėnai su čiuptuvais.
Stanislawas Lemas, aptardamas „Soliario“ ekranizaciją, yra pasiskundęs, kad Tarkovskis iš jo knygos sumaišė kažkokią Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ bei Kanto „Grynojo proto kritikos“ mišrainę. Anot Lemo, Tarkovskio filme svarbiausias veikėjas yra Ding an sich selbst. T.y. daiktas savaime, nepasiekiamybė, kita planetos pusė – tai, į ką neįmanoma įsiskverbti ir apie ką nieko negalime pasakyti. Tačiau mano knygos idėja visai kita – tikino Lemas. Be abejonės, iš dalies „Soliaris“ kritikuoja žmogiškuosius aiškinimus. Tačiau Okeanas nėra daiktas savaime, kaip ir Kelvinas nėra transcendentalinis subjektas. Tam, kad suprastum Soliario planetos vandenyną, visų pirma turi pasikeisti pats.
Taigi, ką svetimų, grobuonių ir kitybių įvairovė mokslinėje fantastikoje mums atskleidžia apie mus pačius? Kaip matome nežmogišką gyvybę? Kokiu pagrindu mėginame atsiplėšti nuo žmogiškosios realybės, kuri diktuoja įsivaizdavimo eigą?
Panardyti po ateivių įvairovę kviečia VU Filosofijos instituto profesorius Kristupas Sabolius. Susitinkame gruodžio 3 dieną, ketvirtadienį, 19 valandą FB Live.