Kartą, žiloje senovėje, dar 2004-aisiais metais, viename diskusijų forume užgimė viena gija. Forumas vadinosi „Tolkien Lietuva”, o gija – „Žygis per Lietuvą: vasara :)”. Iš pradžių joje buvo dalinamasi labai nekonkrečiomis svajonėmis, kaip šaunu būtų vasarą visiems kartu išeiti į didelę kelionę po Lietuvos miškus, laukus ir paupius. Visgi po truputį išsirutuliojo ir konkretesnis planas: žygis po įvairias gražias vietas pėsčiomis, bet reikalui esant šiek tiek pavažiuojant autobusais ar tranzuojant pakeleivingas mašinas.
Deja, idėjos yra viena, o realybė – kas kita. Nors iš pradžių planuojančių eiti buvo bene dešimt, galiausiai žygį pradėjo pats vienas Aldarionas. Nuo Zervynų pėsčiomis Dzūkijos nacionaliniame parke, iki Merkinės, paskui – automobiliu iki Alytaus ir pro Kauną bei Rumšiškes iki Raudondvario. Tik tada, po trijų dienų, prie vienišo bastūno prisijungė dar trys keliauninkai – Lady of the Rings, Woodberry ir Laiqualasse. Visą dieną pasisvečiavę pas Aiquen Raudondvaryje, prisibendravę su kitais ten suvažiavusiais tolkinistais, rugpjūčio 10-ą dieną, antradienį, jau keturiese išėjome į Vakarus palei Nemuną.
Kelionė, kaip ir planuota, susidėjo iš vaikščiojimo pramaišiui su važiavimu autobusu ir mašinomis. Pirmoji aplankyta vieta buvo Vilkija ir ten įsikūręs A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus. Apžiūrėję jo ekspoziciją nuvažiavome iki Seredžiaus, užlipome į piliakalnį, o tada jau nuėjome iki Veliuonos bei šiek tiek už jos ir nusprendėme, kad pirmai (na kam pirmai, o kam – ketvirtai) Žygio dienai užteks.
Trečiadienį toliau keliavome pilių nusėta Panemune. Aplankėme Raudonės ir Panemunės pilis, pirmosios bokšte slaptai iškėlėme savo žyginę vėliavą. Beje, pati vėliava, pagaminta Raudondvaryje naktį prieš iškeliaujant, mums tarnavo net septynerius metus. Kituose bokštuose keliama nebuvo, bet aplinkinių dėmesio, smalsių žvilgsnių ir klausimų sulaukdavo. Taip buvo ir Panemunėje, žygiuojant senuoju Žemaičių plentu – neretos pravažiuojančios mašinos keleiviai, o kartais ir vairuotojai, atsisukdavo pasižiūrėti, kas gi čia eina.
Ėjome mes beveik tiesiai į vakarus. Trečiadienį nakvynei sustojome Šilinės smuklės kieme. Ketvirtadienį patraukėme pro Jurbarką ir Smalininkus iki Rambyno kalno, kurį pasiekėme jau vakarėjant. Greta jo įsikūręs Bitėnų kaimas, kuriame netikėtai susipažinome su vietinio Martyno Jankaus muziejaus prižiūrėtoja. Nors tądien muziejus jau buvo užsidaręs, susitarėme ateiti kitą rytą. Vakarą praleidome dainuodami (kaip kas sugebėjo) liaudies dainas – garsiojo filksingo tuo metu dar neturėjome – ant Rambyno šlaito, grožėdamiesi besileidžiančia Saule, Nemunu bei Mažąja Lietuva.
Trečiadienio ir ketvirtadienio vakarus taip pat paskyrėme tolkinistiškai veiklai – sakmių iš „Silmariljono” sekimui prie laužo. Pasiruošęs jų buvo tik Laiqualasse, tad kitiems keliauninkams teko klausytis pasakojimų apie Tūriną ir apie Tuorą. Jie sakė, kad patiko, bet ilgamete tradicija tokia veikla (kol kas) netapo.
Penktadienį, kaip ir žadėję, apsilankėme Martyno Jankaus muziejuje. Anksčiau, regis, nei vienas nebuvome apie jį girdėję, nors šis žmogus – vienas iš svarbiausių lietuviškos kultūros puoselėtojų spaudos draudimo laikais, drąsiai lygintinas ir su Jurgiu Bieliniu, ir su Kudirka ar Vydūnu. Bitėnuose gimęs, augęs ir ilgą laiką gyvenęs, Jankus buvo spaustuvininkas, leidęs lietuviškas knygas ir periodinę spaudą. Būtent jo spaustuvėje ir įsikūręs muziejus. Vedėja domėjosi ir mumis, kas tokie esam, kur keliaujam, klausinėjo apie vėliavą, paskui – ir apie Tolkiną bei tolkinistus. Kai norėjome pasirašyti svečių knygoje, gidė mums liepė palaukti ir ištraukė Amžinąją Rambyno Kalno knygą – didžiulį tomą odiniais metalu kaustytais viršeliais, kuriame įsiamžinti leidžiama tik garbingiems svečiams. Tad ir mes palikome savo įrašą Bitėnų kaimo ir Martyno Jankaus muziejaus istorijoje.
Iš Bitėnų kelias nuvedė iki Šilutės plento, kur teko išsiskirti – Woodberry ir Laiqualasse patraukė atgal į Vilnių, o Aldarion ir Lady of the Rings liko žygiuoti toliau.
Šeštadienį ir sekmadienį du likusieji bastūnai apsilankė Šilutėje ir Ventėje, tačiau jiems nepavyko laivu persikelti per Kuršių marias. Teko grįžti į Šilutę ir važiuoti iki Klaipėdos. Bet galų gale pasiekta ir vakariausia Lietuvos vieta – Nida. Apžiūrėjus jos apylinkes, Lady of the Rings taip pat teko pabaigti žygį, o vėl vienas likęs Aldarionas nužygiavo iki Smiltynės. Ten jis atliko ir svarbiausią Žygio misiją – atidavė Baltijos jūrai savo ir Lady of the Rings „Žiedus”. Tai buvo viena iš idėjų, kaip padaryti Žygį tolkinistiškesnį: jei kiekvienas žygeivis kelionės pabaigoje išsiskirtų su kokiu nors simboliniu nešuliu, tai būtų beveik kaip Frodo ir Semo kelionė. Nors tą daryti pasiryžo tik dviese, visgi idėja buvo įgyvendinta.
Štai taip praėjo pirmasis „Tolkien Lietuvos” Didysis vasaros žygis, trukęs net 11 dienų (nors keturiese žygiavome tik keturias). Jo metu sukarta daugiau nei 600 kilometrų (tiesa, iš jų pėsčiomis tik 133, bet ir tai yra tikrai nemažai), aplankyta Dzūkija, Panemunė, Mažoji Lietuva ir Kuršių Nerija. Įspūdžių visiems žygeiviams liko daug ir nuostabių, tad nekeista, kad Žygiai tapo kasmetine tradicija.
Viena su žygiais susijusi tradicija – Žygioraštis. Tai yra dienoraštis, pildomas žygio metu. Jame įsiamžinti leidžiama visiems norintiems žygeiviams, o grįžus į civilizaciją, sąsiuvinio turinys paskelbiamas forume. Vėliau skaitydami apie visokius išgyvenimus, nutikimus ir įspūdžius, pasijuntame tarsi dar kartą keliaudami tomis pačiomis vietomis ir patirdami tuos pačius nuotykius. Nors kitiems šie prisiminimai gali būti sunkiai suprantami, visgi pateikiame žygioraštį ir jūsų dėmesiui:
Žygioraštis
Šeštadienis, 08 – 07
Maršrutas – Zervynos – 4 – Mančiagirė – 4,5 – Žiūrai – 3 – Lavyso ež. – 3,5 – Paūliai.
Nukeliautas atstumas – 15 km (pėstute).
Aldarion (vidurdienis): Sunku patikėti, kad visgi šiandien prasideda Žygis per Lietuvą! Nepaisant tikrai didžiulių Fangorno fronto pastangų jį organizuojant, vienu metu viskas buvo pakibę ant plauko. Dėkui Žygio Dvasiai, kad viskas susitvarkė ir kad aš nors dar ir ne kelyje, tačiau jau laukiu savojo traukinio.
Aldarion: Su visa savo manta, kuri sveria nežinau, gal kokius 25 kg, įlipau į traukinį Pravieniškėse 12.05, o, po persėdimo Vilniuje į kitą, išlipau Zervynose apie 16.45. Važiuodamas traukiniu jaučiausi gana permainingai: tarpais iš džiaugsmo suspurdėdavo širdis, o kartais, dėl draugų nebuvimo ir laukiančių įsivaizduojamų pavojų, apimdavo apatija ir susimąstymas. Gerai, kad išlipus iš traukinio, tokia nuotaika buvo išgaravusi – dabar mane buvo užvaldęs smalsumas. Ilgai nestovėjęs išsitraukiau kompasą, žemėlapį ir patraukiau pirmu pasitaikiusiu keliuku tiesiai į vakarus. Atsidūriau Dzūkijos miškuose – samanų ir pušų karalystėje, kurioje pamiršau bet kokį liūdesį ir tik žavėjausi aplinka. Pabandžiau surasti ežerėlį pažymėtą žemėlapyje, tačiau kai jį suradau ir atsistojau ant jo kranto, supratau, kad jame neišsimaudiu – tą aiškiai sakė ir jo vardas Išrūginis. Kiek nusiminęs, nors dar ir nepraradęs vilties iki vakaro išsimaudyti, įkopiau į kalniuką ir nužygiavau mašinų pravažinėtu keliuku, mano manymu vedančio prie kito, kiek didesnio ežero, Mekšrinio vardu pažymėto. Pasiekęs rytinį jo krantą, radau čia visą stovyklą besilsinčių poilsiautojų. Nenorėdamas sukinėtis tarp vaikų ir storokų dėdžių, susiradau kitą priėjimą prie ežero, kur ir išsimaudžiau. Atgaiva šimtaprocentinė.
Pasimėgavęs Dzūkijos ežerų vandeniu, nutariau, kad pats laikas susirasti kažkur kairėje esančią Ūlą, pasigrožėti jos taip giriamais skardžiais. Pasaka, tokios gražios gamtos jau seniai nebuvau matęs – sūkuriuojanti vandens srovė, gyvi smėlio skardžiai, nedidelės žalios lomos, sunkiai nusakomo senumo medžiai, eglės ir pušys, kadagiai ir maži berželiai, balsvos bei šviesiai žalios samanos, viską nuklojančios tarsi kilimu. Bekeliaudamas siauručiu, "kažkieno" išmintu takučiu, galėjau visu tuo grožėtis, bandyt į visą tai įsijaust. Vyraujančią harmoniją sudrumsdavo tik mano ir baidarėse plaukiančių turistų pasilabinimai. Pagaliau, priėjęs ant aukšto skardžio miegančią žemaūgių apsamanojusių pušaičių giraitę, buvau įveiktas gamtos grožio ir sustojau, atsisėdau ant skardžio krašto ir įkvėpiau gaivaus, švaraus oro. Jei saulė nebūtų taip sparčiai artėjusių link vakarų, būčiau su malonumu čia ir knygą išsitraukęs, deja, po penkiolikos minučių turėjau kilt. Gamta po truputį virto prie ežerų matyta Dzūkija, o už vienos gausios baidarininkų nakvynvietės, pasirodė ir pirmieji alksniai, dilgėlynai. Tai suteikė pretekstą paspartint žingsnį ir kiek greičiau paėjėti. Netrukus kirtau Varėnos-Marcinkonių plentą, praėjau pilną vasarotojų privažiavusią Mančiagirę ir, nutolęs nuo upės, keliuku artėjau prie Žiūrų. Nežinau, kokiu greičiu žygiavau, tačiau Ūlos akį pasiekiau greičiau nei per pusvalandį. Iš pradžių net nežinojau, kas per įžymybė ta Ūlos akis, tačiau pamatęs, jog čia sustoja beveik visos pro šalį važiuojančios mašinos ir žmonės lipa laiptasi žemyn į Ūlos slėnį, nusprendžiau pamėginti ir aš. Perėjau per tiltuką ir takeliu nuėjau link kažko – pasirodo link labai garsaus gydančiojo šaltinio. Nepatikėsit, tačiau kad jo vanduo geriamas sužinojau paklausęs žmogaus, kurį pažinau tik jam atsisukus – tai buvo pats Vytenis Andriukaitis! Buvo nesmagu klausytis, kai paskui, jam nueinant, atėję žmonęs pradėjo kalbėti apie Rubikoną ir visą tą skandalą – užjaučiau vargšą parlamentarą, netgi čia nepaliekamo taikoje ir ramybėje. Nuotaikai kiek nurimus, aš išgėriau visą puodelį to "gydančiojo" vandens ir ... man patiko - prisipyliau jo visus turėtus du litrus.
Žiūruose teko pasisveikinti su dviem šunimis, iš kurių vienas net bandė greibt už kojos – deja, jam nepavyko. Toliau sekė žvyrkelis link Lavyso ežero, kurį mečiau dėl dusinančių dulkių, pakylančių nuo kiekvienos pravažiuojančios mašinos. Sekdamas elektros liniją, po ilgokos kelionės pasiekiau ežerą, prie kurio buvo susirinkusi begalė poilsiautojų, daug didesnė masė nei prie Mekšrinio. Dėl šios priežastis visi krantai skendėjo laužų dūmuose bei pop muzikos triukšme. Išsimaudžiau jau nusileidus saulei, tad ilgai ir neužsibuvau - pakilau paskutinei šiandienos kelio atkarpai. Keliavau prietemoje, vienas, todėl buvau kiek įsitempęs. Pabandžiau niūniuoti kelias dainelias, tačiau greit lioviausi, buvau kaip reikiant pavargęs. Apsidžiaugiau, kai pagaliau atpažinau kelio vingį, pasibaigiantį Paūlių kaimelyje. Netrukus pamačiau ir savo puseseres, žaidžiančias su kažkokiais vaikais prie vieno namo vartelių. Linksmą pasisveikinimą sekė gardi vakarienė, po kurios buvo kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis. Paprasta, tačiau gražu!
Sekmadienis, 08 – 08
Maršrutas – Paūliai – 3 – Mardasavas – 5 – Glyno ež. – 7 – Merkine – 2 – Alytaus-Druskininkų plentas – 31 – Alytus – 35 – Elfiška rezidencija – 35 – Alytus.
Nukeliautas atstumas – 17 km pėstute; autobusu/automobiliu – 101 km.
Aldarion: Oras ryte buvo toks pat puikus kaip ir vakar, tačiau mano pačio jėgos jau buvo kiek sumažėjusios, dar nespėjusios atsistatyti. Kadangi vakar taip ir neišsimaudžiau Ūloje, nusprendžiau nepraleisti progos ir tai padaryti šiandien. Vanduo kaip visada buvo ledinis, tačiau kartu ir išvarantis bet kokį tingulį ar apsnūdimą. Papusryčiavęs ir dar kiek pasivaikščiojęs apie sodybą, maždaug dvyliktą valandą užsimečiau ant pečių kuprinę (na ir sunkumėlis) ir, vedamas keturių puseserių, kurių vyriausiai yra 14, o jauniausiai tik 8 metukai, perėja kirtau upę taip vėl atsidurdamas miške. Juo toliau turėjau eiti vienas. Linskmai atsisveikinau su palyda: jos grįžo į žaliomis lankomis apsuptą kaimelį, o aš patraukiau keliuku link Mardasavo. Pakelės kraštovaizdis nebuvo per daug įspūdingas, tačiau negalėjau ir skųstis, juk ne pelke ėjau. Kažkur kairėja visą laiką girdėjau vilnijantį Merkį, tačiau jo taip ir nepamačiau iki pat beždžionių tilto Mardasave. Šioje kelionės dalyje labiausiai patiko bristi pievomis, kurių daugybė plytėjo aplink kaimelį. Galbūt jums tai jau yra pažįstama: ne visai nudžiūvusi rasa, svyruojančios smilgos, griežiantys svirpliai ir pan. Prie jau minėto tilto nusprendžiau išsimaudyti Merkyje. Daug laiko tikrai nesugaišau, nes geliantis vanduo neleidęs ilgai pliuškentis. Galiu pasakyti, kad ėjimas kabančiu tiltu tikrai nebuvo vienas iš maloniausių išbandymų. Tą galėčiau pagrįsti tuo, jog tilto pradžioje labai "pakėlė" nuotaiką kabantis gedulo vainikas bei kelios padėtos žvakutės, einant viskas svyravo, lentos antrodė patrešusios, be to, mano sunki kuprinė bet kada galėjo nesunkiai mane išvesti iš pusiausvyros – teko kaip reikiant susikaupt. Tikriausiai sunkumai ir yra tam, kad juos įveikęs galėtum bent trumpai pasidžiaugti. Išėjus į platų bei nelabai patrauklų žvyrkelį, prasidėjo ilgos ir gana daug laiko bei jėgų kainavusios Glyno ežero paieškos. Keliavau žvyrkeliais bei miško keliukais, ėjau į priekį bei grįžau atgal, daug sykių maniau jau praėjęs, nors beveik tiek pat sykių priekyje vis manydavausi matąs kažkokią proskyną. Taip beklaidžiodamas radau kelias vieteles, gausias bruknių, kurių prisivalgiau daugiau negu pakankamai. Jei kas paprašytų papasakoti ką nors apie matytą gamtą, tai galėčiau pasakyti tik tiek, jog beveik visas kelias vedė per miškus, aiškiai auginamus tik medienai - vaizdai buvo labai monotoniški. Iš liūdnumo pabandžiau pratęsti savo vakarykštį bandymą niūniuoti ir šį kartą man pasisekė: galų galę pradėjau plėšt kaip reikiant. Dainavau, ką geriausiai mokėjau, pradedant nuo tokių sentimentalių ir tylių dainų kaip "Home Is Behind", "Into the West", toliau važiuojant per liaudies kūrybą ir baigiant visokiausiais skautiškai šūkiais, kaip pvz. "Uuu...aaa...Skau-ti-ja". Pagalvojau, kad būtų visai neblogai ką nors ir šiam žygiui sukurti, tačiau iš to nieko doro neišėjo.
Galų gale priėjau tikrąjį ežerą. Žmonių buvo ir viename, ir kitame krante, tačiau išsimaudyti jie man juk netrukdė. Tolesnis kelias mažai kuo skyrėsi nuo ankstesnio, nors šį sykį ėjau jau ne keliu o priešgaisriniu arimu. Mačiau stirną, kuri, manęs nepastebėjusi, nemažą kelią nukulniavo tiesiai prieš mane - va čia tai buvo linksma. Radau gražių gėlių, be to, ir vėl bruknių. Pasipuošiau, pavalgiau ir po sekusio ilgo kelio, pasiekiau labai gražias kalvas, už kurių jau kirtau Alytaus-Druskininkų plentą. Merkinė man paliko malonaus bei draugiško miestelio įspūdį, nes viskas joje buvo sutvarkyta lyg Vokietijoje. Per ją perėjau nieko neaplankydamas – tikslas buvo piliakalnis ir Nemuno-Merkio santaka. Pačioje piliakalnio viršūnėje, susiradęs lopinėlį dar galutinai nesunaikintos žolės, pasitiesiai kilimėlį ir išsitiesęs ant jo grožėjausi dangumi, Nemunu bei Merkiu, plytinčiais miškais ir slėniais. Daug žmonių užkopė ir nukopė nuo kažkada buvusios garsios piliavietės, kol aš pagaliau pasijaučiau pakankamai pailsėjęs ir atsigrožėjęs nuostabia panorama. Be didesnio vargo iki 19.00 pasiekiau autobusų stotelę, iš kurios mane paėmė maršrutinis mikriukas. Taip aš nusigavau iki Alytaus, kuriame mane pasitiko Aredhel, šaunioji elfė iš Gūdžiųjų Dzūkijos girių. Neblogą išvyką į savo vasaros elfiškąją rezidenciją ji suorganizavo: ten susipažinau su seneliu, turinčio hobį auginti žuvis, išsimaudžiau viename iš trijų buvusių tvenkinių ir apvaikščiojau visą sodą, kuriame skaityti knygas tikriausiai neatsisakytų ir pati Arvena. Taip, ką čia ir bepridursi. Geriausia, kad tuo viskas dar nesibaigė: grįžę į Alytų pavalgėme gardžiai pataisyto maisto ir iki dviejų nakties žiūrėjome išplėstą TTT versiją!
Pirmadienis, 08 – 09
Maršrutas – Alytus – 69 – Kauno aut. stotis – 28 – Rumšiškės – 26 – Kauno pilis – 8 – Raudondvaris, Pakalnės gatvė.
Nukeliautas atstumas – 2 km pėstute; autobusu/automobiliu – 129 km.
Aldarion: Na, ši diena tikriauiai visiems gerai žinoma, nes būtent šiandien pas Aiquen Raudondvaryje vyko masinis forumo susitikimas, kuriame dalyvavo ne vienas iš jūsų. Taigi. Po sočių pusryčių pas Aredhel, buvau palydėtas iki stoties, kurią palikau 08.10. Atsisveikinimas šįkart buvo tikrai liūnesnis nei vakarykštis su pusseserėmis: juk reikėjo palikti vieną iš labiausiai prie Žygio organizacijos prisidėjusių forumiečių, dėl rimtų priežasčių vėliau nebegalėjusios dalyvauti. Tikrai buvo liūdna... Mikriuke per radiją išgirdau, jog vakar pasibaigusio savaitgalio metu pajūryje apsilankė net virš vieno milijono poilsiautojų – nerealus skaičius, tikiuosi toks nebus pasiektas mums žygiuojant pajūriu. Konfortabili bei trumpa kelionė ekspresu ir aš jau Kaune. Atvykau į stotį kiek ankščiau nei vilniečiai, tačiau su jais nesusitikau - skubėjau į namus. Rumšiškėse nemažai laiko sugaišau, kol sukaliau taikinį šaudymui iš lanko, taip kad į Raudondvarį, Pakalnės gatvę atsidanginau tik apie 16.00, kaip tik po garsiojo šaudymo į "Sprite" buteliuką. Gaila, gaila... Na, už tai galėjau žmonėms suteikt galimybę pamėgint pašaudyt iš lankų, kuriuos atsivežiau. Pirmą kartą pamačiau tiek daug forumiečių, tad nereikia stebėtis, kad šis susitikimas paliko man įpatingą įspūdį bei prisiminimą. Su Aiquen bei Laiqua buvome išėję aplankyti Golumo griovio, iš kurio grįžę dar nuėjome išsimaudyti. Apie 18.30 atsisveikinome su nemaža dalimi susitikime dalyvavusiųjų – liko tik ryt su manimi keliausiantys drąsuoliai, bei pagarbos už ryžtą pasilikti nusipelniusi mūsų visų gerai pažįstama Mamytė.Vakare trise dar buvome išėję pašaudyti iš lanko, o vėliau ilgai kalbėjomės prie valgio stalo (tiesa, aš kalbėjau visų mažiausiai). Prieš miegą dar sugalvojome išeiti pasigrožėti žvaigždėtu dangumi ir šiaip naktine gamta – man labiausiai patiko juodas gluosnio siluetas.
Antradienis, 08 – 10
Maršrutas – Raudondvaris (maždaug 4 km klajonė po pilies teritoriją, parką ir mišką; Starlin palydos, graudus atsisveikinimas su Aiquen); autiku iki Kulautuvos, autostopu iki Vilkijos; Vilkija (Juškų muziejus, nepavykęs apsilankymas pas gilthoniel, pietūs ant Nemuno kranto); autiku iki Seredžiaus; Seredžius (piliakalnis, maudynės Dubysoje, pradedam normaliai žygiuot); pėstute iki Veliuonos (5,5 km, nors kelio ženklai nurodo 10 km); Veliuona (2 piliakalniai, vėl pėstute iki nakvynės vietos šiek tiek už Veliuonos ant Nemuno kranto).
Nukeliautas atstumas - ~37 km (pėstute 7 km); vidutinis ėjimo greitis – 4 km/h. Dabar yra ~11 val. vakaro.
Woodberry: Aiq išleido nenoriai, nenoriai. Išsigynėm tuo, jog galim pavėluot į autobusą. Ir pavėlavom (matyt Aiq turi didelę įtaką autobusų vairuotojams). Sulaukėm kažkokio „Karoso“ (autobuso) ir paskui tranzavom. Gerasis Dėdė mus nuvežė iki Vilkijos nepaisydamas byrančių detalių. Supratom, kad kai nukrenta duslintuvas, reikia ramiausiai jį įsidėti į bagažinę ir lyg niekur nieko važiuoti toliau.
Seredžiuje išsimaudę šaunioje 0,5 m gylio Dubysoje mes pagaliau pradėjom normaliai žygiuoti. Pasigirdo žygio daina. Tą kartą tai buvo „Lietuva brangi“. Užteko vieno posmelio, kad suprastume, jog pradžiai užteks.
Lady of the Rings: Kai užsidėjau kuprinę nemaniau kad toli nueisiu, bet Laiqualasse sutiko panešti mano palapinę. Ačiū jam. Kelionė prasideda. Autiku važiavome iki sankryžos į Kulautuvą. Paskui mus visus keturis sutiko pavežti vienas vyriokas. Bevažiuojant automobilis neteko kažkokios dalies. Gal ir nuo mūsų svorio? Vilkijoje buvom muziejuje. Pirmąkart gyvenime mačiau tikras audimo stakles. Šiek tiek atsibodo laipioti po piliakalnius. Nuo Seredžiaus pėsčiomis turėjom nužygiuoti 10 km iki Veliuonos. Va ten tai kančia. 5 km nuėję sustojome pailsėti, o kadangi toje vietoje labai ribotas greitis, visi vairuotojai labai į mus spoksojo. Iš gretimo daržo pasiskolinome bulvių. Veliuonoje vėl teko lipti į piliakalnius, o blogiausia kad nuo kiekvieno piliakalnio tas pats vaizdas. Kai išėjom iš Veliuonos kažkokia bobutė paprašė paaiškinti, kas užrašyta ant vėliavos. Pristačiau mus kaip Tolkieno gerbėjų klubo narius, nes aiškinti jai kas yra forumas nenorėčiau.
Laiqualasse: Klaidžioti Raudondvaryje – gėris, ir netgi nepaklaidinau vedamųjų. Nors pusę kelio ėjau vadovaudamasis kvapais ir neypatingai veikiančiu galvos kompasu :) Išvykti ir atsisveikinti visada liūdna, bet ką jau darysi – tokie dalykai neišvengiami. Taigi Žygis prasidėjo (bent jau man).
Muziejus Vilkijoje – gėris, grožis, žavuma. Ypač kardas – tikro kalavijo tiksli kopija! Tai yra kažkas tokio.
Atsisveikint nesmagu, bet dar nesmagiau, kai žlunga planai ir svajonės. Kad ir kokios menkos jos atrodytų – tarkim, apsilankymas pas gilthoniel Vilkijoj. Bet gilthoniel Kaune :( Žinoma, negali žmogus (ir ne tik žmogus, elfams, pasirodo, taip pat galioja) norėti, kad visą laiką viskas būtų gerai.
Vietinis Seredžiaus gyventojas iš Aldariono kaulijo 2Lt, paskui iš manęs jau tik 70ct. Daugiau nei 50% nuolaida per kelias minutes! Pinga mūsų provincija, oi pinga...
Maudytis smagu, ypač kai kojos kliūva už dugno. O srovė tiksliai tokio stiprumo, kad, plaukdamas prieš ją, stoviu vietoj.
Kelionė pėstute, savaime suprantama, daug įdomesnė nei autiku ar pan. Galima stebėti aplinką, kurti planus ateinantiems Fangorno Fronto žygiams (pvz., kiekvienas nusiperka po obelį ir nešą ją per Lietuvą, paskui pasodina). Galima pabendrauti su medžiojančiais policininkais, kurie palinki mums neviršyti greičio. Galima stebėti aktyviai vykdomą kelio remontą (ženklai yra, tik darbininkai ir įranga nematomi). Galima pasiimti kokį laikiną kelio ženklą ar pakelės kuoliuką (žinoma, paskui grąžinti į vietą). Galima, sustojus pakelėje, pavalgyti kviečių ir grūdų tiesiai nuo varpų ir prisikasti bulvių vakarienei. Galima stebėti trigubai pailgėjusius veidus bei padidėjusias akis forsų, važiuojančių pro šalį. Ir t.t. ir pan.
Veliuonoje smagiai pusiau čiuožte „alpinistiškai“ leidomės nuo kalno :)
O nakvynės vietoje sėdim prie laužo (čia netgi yra stalas!) ir kaltinam vienas kitą romanų rašymu į dienoraštį. Tik vat mano romanas, regis, yra ilgiausias :D
Aldarion: Elfo suorganizuota ekskursija į Raudondvario pilį buvo tikrai visai nieko – pilis ir jos parkas verti didžiulio dėmesio. Labiausiai šioje išvykoje man patiko bokštas, prikalstytas strypų stypelių ir pasivaikščiojimas gilių griovių skardžiais (tai kažkuo priminė vakarykščią dieną). Gerai, kad elfas nepagailėjome mūsų laiko ir privertė mus palaukti kelias minutes - atsisveikinome su Starlin jai lipant į autobusą. Manau, kad tokie dalykai stiprina mūsų forumo broliškumo jausmą. Užbėgę pas Aiquen, paskubomis susirinkome sunnnkius savo daiktus ir atsisveikinome, liūdnai atsisveikinome, nors daugelis ir šypsojosi. Tik Vilkijoje supratau, kokią brangią dovaną Aiquen mums padovanojo: nenusleidžiančią elfų darbui vėliava džiugino mus visą ilgą dieną ir manau džiugins visą ilgą žygį. Fantastika!
Didžiausių įspūdžių šiandien prisigaudžiau stebėdamas Nemuno vandenis bei jo slėnius nuo trijų aplankytų piliakalnių. Informaciniuose stenduose nupiešti pilių maketai, statūs šlaitai, matomos erdvės privertė susimastyti apie praeitį, lietuvių kovas, jų gyvenimą pilyse ir papiliuose, kurie dabar visiškai pasikeitę. Jaučiau viso to didingumą ir man buvo gera :). Tarp Seredžiaus ir Veliuonos pasitaikiusiame nežinomo valstiečio lauke nukasiau (žinoma, visos grupės vardu) keturis bulvių krūmelius, kurių virti šakniavaisiai pavadinimu „bulvikės“ puikiausiai tiko prie keptų dešrelių – mūsų vakarienės. Sutemus žvaigždės buvo įspūdingos, įspūdingos kaip ir visa šią dieną matyta gamta. Man patinka keliauti. Ryt ir vėl keliausim!
Trečiadienis, 08 – 11
Maršrutas – Veliuona (pabudom ~9.30); pėstute/autiku iki Raudonės; Raudonė (pilis, maudynės Nemune, pietūs); pėstute iki Panemunės pilies; Panemunės pilis ir kaimelis; pėstute iki Šilinės (Raudonė – Šilinė ~9.5 km, nakvynė prie Šilinės karčemos).
Nukeliautas atstumas – 16 km (pėstute 11 km); ėjimo greitis - ~5 km/h; dabar yra ~10.30 vakaro.
Lady of the Rings: Papusryčiavę nusprendėme tranzuoti iki Raudonės. Gal mes nekaip atrodėm, nes niekas nestojo. :) Už kokio kilometro pavyko susistabdyti autiką. Raudonėje į pilį kilo gana status akmenimis grįstas kelias. Raudonės pilies bokšte Laiqua su Woodberry iškėlė Žygio vėliavą. Bokštas užkariautas be aukų :) Prie Panemunės sustojo toks dėdė ir pasisiūlė nuvežti iki Jurbarko. Deja mums nepakeliui. Mūsų nakvynės vietoje į mano puodelį įlipo žalias žiogas. Ir dabar tupi ten uždarytas.
Woodberry: Aplankėm mes ir Panemunės pilį, bet joje nebuvo gynėjų, tai ne lygis buvo užpult. Grįždami nuo pilies susitikom šlapių rankšluosčių piromanus. Netrukus visas parkas buvo pilnas dūmų.
Ryškiausi, aišku, vakaro įvykiai. Viskas prasidėjo nuo visai nekalto noro pasimaudyti (nepaisant to, kad iki Nemuno atstumas nemažas). Po kokių 10 minučių Laiqua ir LoR rado Woodberry brūzgynuose pakeliui į Nemuną. Po daugybės dilgėlių paglostymų ir usnių masažo pagaliau buvo pasiektas Nemunas. Po pasimaudymo buvo nedidelis pasibraidymas. Kai uodas kanda į blauzdą, jį reikia užmušti nepaisant netgi tokių nereiškmingų smulkmenų, kaip drabužiai rankose. Tikėkimės ryte jie bus sausi.
Dar teko susidurti su kažkokiu vabzdžiu – kamikadze, kuris įpilotavo į kalbančio žmogaus (W) burną. Te ilsisi jo gležnas kūnelis to žmogaus skrandyje. Amen.
Laiqualasse: Keletas papildymų, nes neturiu jokio noro kartotis :)
Iš pat ryto pakeitėm vėliavos kotą. Dabar vėliava kabo šonu, bet bent jau nesmunka žemyn. O aplinkiniams (vietinei faunai) įspūdį daro tokį patį, jei ne dar didesnį :)
Raudonės pilyje įsikūrusi pagrindinė vidurinė mokykla. Sekasi jiems. O parke prie pilies dirba toks Geras Dėdė #2, kuris maloniai papasakojo apie mūsų laukiančius pavojus ir davė įvairių patarimų. Taip pat bent 10 kartų pavadino mus kupranugariais ir pasiūlė geriau važiuoti dviračiais. Gal būtų net paskolinęs, tik nepaklausėm :/
Maudytis smagu nepaisant nei neaiškaus vandens ir dugno, nei kepinančios saulės.
Nuo Raudonės iki Šilinės yra tikrai 10 km, kaip ir teigia kelio ženklai. O mes jau tikėjomės...
Aldarion: Vakar palapines nendrėse statėmės jau visai sutemus, o dantis valėmės tikrai ne ypač skaidriame Nemuno vandenyje. Ryte merginos skundėsi naktį spaudusiu šaltuku, tačiau rimtos slogos lyg niekas nepasigavo. Aš ir Lor ėjome į Veliuoną vandens, kurio radome pas arčiausioje sodyboje gyvenusius forsiukus, gerus forsiukus. Grįžtant regėjau nuostabų vaizdą: už toli nusidriekusios pievos esantys medžiai mirgėjo kylančiose karšto oro srovėse (kepinanti saulė jau buvo spėjusi įkaitinti orą). Tikriausiai ne vienas ir ne vieną kartą yra tai matęs, tačiau kiekvienas toks kartas būna nepakartojamas :).
Raudonėje, kurią pasiekėme autobusu (atsilikinėjome nuo maršruto, tad reikėjo paskubėti), poromis užlipome į rezidencinės pilies bokštą, kuriame išvydome vaizdus, aplenkiančius vakarykščius nuo piliakalnių – pietvakariuose plytėjo gražus Nemuno vingis. Grįžęs iš parduotuvės pas savo draugus, įskūrusius pilies parke, radau juos besikalbančius, arba tiksliau, besiklausančius vieno pilies parko prižiūrėtojo, kuris, kaip Laiqua minėjo, negailėjo mums vieno daiktavaržio: „Ech, kupranugariai, kupranugariai jūs...“ Atrodo pėsčiųjų turistų Raudonėje daug nepasitaiko. Atsisveikinę su dėdule ir paėjėję iki Didžiosios Upės, išsimaudėme drumzliname jos vandenyje - saulė mus buvo įkaitinusi kaip reikiant. Žygiuojant į Panemunės pilį, kaip ir vakar žygiuojant į Veliuoną, mažai kalbėjomės tarpusavyje. Vakar maniau, kad tas tylus susikaupimas kelyje egzistuoja dėl to, kad mes dar ne per geriausiai pažįstami ir jis išnyks mums vis labiau susidraugaujant, tačiau šiandien jau pradedu suprasti, kad jis yra beveik natūralus ir neišvengiamas. Tik sustojus ir nusiėmus sunkius savo nešulius bendravimas kiek pagyvėja – užduodam vieni kitiems daugiau klausimų, pasidaliname įspūdžiais ir mintimis. Visiems patinka būti vėliavnešiais, todėl pareigą
nešti vėliava jau reikia perinti po kelių prašymų – stebuklas.
Pati Panemunės pilis man pasirodė beesanti kažkokie apleisti griuvėsiai, tačiau jos aplinka buvo kur kas romantiškesnė nei kaimynės Raudonėje: pora neužaugusių tvenkinių (iš kurių viename išsimaudžiau), lyg ką tik nupjauta veja, jokių krūmynų, šaltinis, iš kurio prisipildėme savo geriamo vandens atsargas – tiesiog karališka. Beieškodami vis geresnės vietos nakvynei ant Nemuno kranto, pasiekėme Šilinę. Dėkui Žygio Dvasiai, kad mes ją pasiekėme, nors jau visai nesitikėjome. Buvusi Šilinės smuklė, kurioje dabar yra įsikūrusi Panemunių regioninio parko direkcija, niekieno vyšnios ir obelys, šulinys ir malkos – yyyy. Pavargę, tačiau laimingi, kad suradome saugią bei su patogumais įrenktą poilsiavietę, įsikūrėme ir dabar verdamės vėl ne visai dorais keliais įsigytas bulvikes (kaip man patinka šis Semo vartotas daiktavardis). Atrodo, šįvakar jau turėsime kultūrinę programa – elfas žada mus supažindinti su Turino istorija. Laukiu su nekantrumu.
Ketvirtadienis, 08 – 12
Maršrutas – Šilinė (pasakos iki pirmos nakties, pabudimas ir pan., išvykimas); autikais iki Jurbarko ir Smalininkų; Smalininkai (arklynas) autiku iki Vilkyškių; Vilkyškiai (pietūs prie bažnyčios); pėstute ratais iki Rambyno (~12 km); Rambynas (muziejus, dainos ant kalno, nakvynė).
Nukeliautas atstumas - ~35 km (pėstute ~14 km); ėjimo greitis ~5 km/h; dabar yra 11 val. vakaro.
Lady of the Rings: Ačiū Laiqua‘i už istoriją apie Turiną. Iš Šilinės pasitraukėme stebimi daugybės akių. Kadangi iki autiko turėjome pusvalandį laisvo laiko, nuėjome išsimaudyti. Tiksliau, Aldarion maudėsi, o mes sėdėjom ir žiūrėjom. Iš Jurbarko keliavome į Smalininkus, kur aplankėme žirgyną. Woodberry pagyrė pankiškas žirgų šukuosenas. Autiku pusvalandį važiavome iki Vilkyškių. Užsukome į vietinę parduotuvę ir nusipirkome maisto pietums ir vakarienei. Pietavome atsirėmę į bažnyčios sieną. Tuo metu vyko krikščioniškos muzikos koncertas, taigi pietavome su muzika. Į Rambyną nusprendėme eiti ne plentu, o žvyrkeliu. Kol pietavome, tuo keliu niekas nevažinėjo, o kai pradėjome žygiuoti, eismas iškart pagyvėjo. Norint pasiekti Rambyną, reikėjo po kelių km sukti į dešinę. Nuėję 3 km radome kelią. Kadangi jis buvo nelabai panašus į tą, kurio ieškojome, nusprendėme eiti toliau. Galiausiai už 6 km pasukome keliu į mišką. Kilome į kalną, o užlipę pamatėme keletą namų. Pasiteiravę vietinės bobutės tolimesnio kelio, iki Bitėnų nukeliavome dar apie 6 km. Bitėnuose mus labai maloniai sutiko muziejaus gidė. Patraukėm į Rambyno kalną. Pakeliui sutikome pasienietį su kuprine ir žiūronais. Išsimaudėme Nemune, kur Laiqua susižeidė koją. Pasėdėjome prie laiptų, padainavome keletą dainų ir grizę truputį atgal, įsikūrėme prie Rambyno RP direkcijos.
Laiqualasse: Kol Ald ir Wood stato palapinę, o aš šmirinėju apie laužą (kitaip tariant, veikiu nieko), prisėdau parašyti. Tai va. Iš ryto galvojau, kad važiuoti iki Jurbarko ir net už jo – nesąmonė, ir daug geriau būtų buvę eiti pėsčiomis. Gerai, kad mane atkalbėjo :) Paklajoti 12 km žvyrkeliais – daugiau nei pakankama. O kur dar kopimas į ypatingai lengvai pro brūzgynus ir voratinklius prieinamą Vilkyškių piliakalnį, dūmų uždanga ant kelio pravažiavus kiekvienai mašinai ir t.t. ir pan...
Nemoku aš sekti istorijų – mėginau Tūriną papasakot, bet atbumbėjau kaip istorinę paskaitą, jei ne dar prasčiau. Įdomumo nerasta, bent jau palyginus su tuo, koks būna skaitant tikrą tekstą.
Woodberry: Apie istorijos sekimą Laiqua kiek per kritiškas. Tai buvo smagi pasakėlė prieš miegą, tik be prigąsdinimų :)
Smagiausia buvo ieškoti kelio. Frodas Golumu pasitikėjo dėl to, kad tas kelią žinojo, o Ald mus vedė nežinodamas. Atrodo skepticizmas nepasiteisino ir Rambynas buvo surastas.
Pagaliau buvo normali dainavimo „sesija“. Pavyko žmones įkalbėt padainuot ant Rambyno kalno. Pavyko netgi visai darniai sudainuot vieną sutartinę. Žinoma, mūsų repertuaras nebuvo toks platus, kaip orkestro bažnyčioj (nuo vestuvių maršo iki „Tautiškos giesmės“), bet reikėjo džiaugtis bent tuo, kad kažką bendro mokam.
Laiqualasse (priedas): Jankaus spaustuvėje – muziejuje dirba Gera Teta, kuri draugiškai papasakojo, leido ateiti ryt (hmm... jau šiandien) į ekskursiją ir netgi susidomėjo mūsų forumu! Užverbavom naują potencialią tolkinistę :) Go us © :)
Ką tik mano arbatoje plaukiojo kandis. O Ald vos neišgėrė degiojo skysčio :)
Wood stebisi, kodėl aš ant jos nevarau. Lyg turėčiau už ką. Vis tiek su ja nesilažinsiu dėl Mažosios Lietuvos sąvokos apimčių – gaila bus, kai ji pralaimės :)
Aldarion: Laiqua – apsiskaitęs elfas, puikiai išmanantis Viduržemės istoriją bei galintis ją papasakoti kitiems. Prie naktinio laužo jis sakosi atbumbėjęs istorinę paskaitą apie Turiną, o aš sakau, kad su tokiu dideliu susidomėjimu jau seniai nesu klausęsis kito žmogaus. Didžiausia padėka tau, Laiqua. Ačiū. Be elfo niekas daugiau nebuvo pasiruošęs ką nors papasakoti (kaltinu dabar save dėl savo tingumo), tad dar keli klausimai jam, žvilgsniai į giedrą žvaigždėtą dangų (tai buvo lyg gurkšniai erdvės saldesniam miegui) ir visi sumigo, nuovargis tikrai jautėsi.
Šiandien ryto nuotaika buvo gana žvali, nors ją šiek tiek apnuodijo man į kaklą įsisegusi erkė - Laiqua ją galutinai iškraštė tik su pincetu, pasiskolintu iš regioninio parko darbuotojų. Niekas nebesiskundė nakties vėsuma – džiugu, kad žmonės pradeda prisitaikyti prie tokių dalykų. Užsimetus kuprines ant pečių ir kiek paėjėjus gilyn į patrauklų pušyną, turėjome puikią progą išsimaudyti ne Upės vandenyje. Gaila, kad ja pasinaudojau tik aš, tikriausiai kiti buvo pavargę, nes juk naktį užmigome jau po 1.00 AM. Smalininkuose sustojome tik dėl šio miestelio žirgyno, kurį dar Šilinės informaciniame stende su žemėlapiu pastebėjo Lor – pamanėme, kad būtų ne pro šal aplankyti kažką susijusio su Rohanu. Galiu pasakyti, kad čia mums labai pasisekė, nes kaip tik pro mūsų stotelę ėjusio berniuko brolis pasirodo dirbo pačiame žirgyne. Pokalbis su berniuko mama (berniukas dar tik būsimas ketvirtokas, tad...), ledų porcija ir mes jau įsigiję vedlį, kuris buvo dar ir visai neblogas gidas – čiauškėjo visą gan painų kelią. Arkliai tikrai yra gėris. Iš viso žirgyne buvo 43 arkliai. Visi darbuotojai, kartu ir mūsų vedlys vis minėjo Trenerį, kuris, kiek mums sakė, jei būtų buvęs, būtų tikrai leidęs pajodinėti, tačiau jo nebuvo, o mums reikėjo skubėti, tad atsisveikinome su lauko aptvare besivartančiais dviem arkliais ir grįžome atgal į stotelę vedami to paties vedlio.
Vilkyščių bažnyčia, sumūryta iš gražių raudonų plytų, stovėjo miestelio pakrašty neapsupta nė menkiausios tvoros, tad mes susėdome prie į laukus žvelgiačios sienos ir nuotaikingai papietavome (Lor ir Wood jau minėjo to nuotaikingumo priežastį). Stende surašyta legenda apie Vilkyškių piliakalnyje gyvenančią kunigaigštyte Selmytę mums pasirodė gana žavi, tačiau paties piliakalnio mes taip ir neradome - čia buvo tikrai neblogas pokštas :p . Wood minėjo, kad aš vedžiau visus prie Rambyno tiksliai nežinodamas kelio. Taip, rizikuoti teko, tačiau tai buvo neišvengiama, nes žemėlapiai ir juose pažymėti keliai mus pavedė, vakaras artėjo, o jėgų buvo likę tikrai ne per daugiausiai – pasiklioviau intuicija. Prisipažinsiu, kai iš pradžių gan solidžiai atrodęs miško keliukas pievose virto vos kelis kartus naudotomis provėžomis, pradėjau nerimauti, tačiau vėliava plazdėjo, kompasas rodė vakarus ir mums antrą kartą nusišypsojo laimė. Nuo vienos kalvos mums atsivėrė nuostabi žemiau esančių kalvų bei pievų panorama. Nors mums ir pasisekė rasti teisingą kelią, tačiau juo dar ilgai pėdinome, kol pasiekėme Bitėnus. Jau visai buvo sutemę, kai mes, nusimetę sunkenybes nuo pečių, susėdome šalia pačios Rambyno kalno širdies - jo aukuro. Nuo skardžio naujai padarytais laiptais nesileidome, tačiau Wood dėka sudainuotomis dainomis susikūrėme gan romantišką atmosferą, kurią dar pakurstė Tilžės miesto šviesuliai. Grįžtant prie Rambyno regioninio parko direkcijos, aš iš Lor bandžiau išmokti RotK skambėjusią Merio bei Pipino dainelę apie alų, o už mūsų nugarų vis girdėjosi dainuojamos ištraukos iš operos „Jesus Christ – Superstar“. Nuotaika buvo tikrai smagi ir aš pradedu manyti, kad mes jau tampame tikra brolija.
Penktadienis, 08 – 13
Laiqualasse: Žadėjom iš ryto atsikelti anksčiau, o gavosi kaip visada. Prie to prisidėjo ir mano dar vienas bumbėjimas prie laužo, šįkart apie Tuorą. Ir šiaip, anekdotai bei dainos ten pat, Rambyno regioninio parko direkcijos kieme. Sulindom į palapines po trečios nakties.
Tačiau viską su kaupu atpirko rytinė ekskursija po M. Jankaus memorialinį muziejų. Gidė, ta pati jau minėta potenciali tolkinistė, pasakoti tikrai moka, ir tikrai turi ką papasakoti. Po du nedidelius kambarėlius mus vedžiojo daugiau nei valandą, bet pasakojimas tikrai neprailgo. Mums netgi leido pasirašyti Amžinojoje Rambyno kalno knygoje, kur įsiamžina tik svarbiausi ir reikšmingiausi svečiai! Beje, ta knyga sveria 23,5 kg – maždaug tiek, kiek mūsų kuprinės :) Ir joje buvo vienas įrašas runomis, darytas ne mūsiškių, o Burtininkų, magų ir žynių akademijos „Kuronas“ atstovų :) Gal pavyks užmegzti abipusiai naudingus ryšius :D
Apsilankę muziejuje ir greta esančiame Mažosios Lietuvos paveikslų sode, patraukėme Jurbarko – Pagėgių plento link. Pakeliui keletą kartų patekome į dūmų uždangą nuo pravažiuojančių mašinų, tačiau daugiau nuostolių nepatyrėme ir pasiekėme civilizacijos paliestą zoną. Ten, deja, jau teko išsiskirti. Man ir Woodberry Žygis baigėsi, o Aldarionas ir LoR patraukė tolyn, į Vakarus.
Aldarion: Naktinę programą prie laužo vėl palaikė tik vienas elfas. Programos vinis buvo Tuoro istorija, kuri pasakotojo nuomone buvusi ne tokia įdomi kaip Turino, tačiau man suteikė nemažiau įspūdžių. Buvo giedras dangus, tad be laužo liepsnos dar galėjome pasidžiaugti ir žvaigždėmis. Galiu pagirti Rambyno regioninio parko direkcijos pastato aplinką, nes viskas tikrai labai gražiai sutvarkyta: prie laužavietės tuėjome stalą ir tris suolus, netoliese buvo šulinys ir laukinė prausyklėlė, dar toliau tualetas – galėjai gyventi su visais pagrindiniais gyvenimo patogumais. Padėkoję direkcijos darbuotojai už gautas knygutes apie Rambyno kalno apylinkes ir atsisveikinę su nupjautą žolę grėbusiu vietiniu žmogeliu, patraukėme link Martyno Jankaus muziejaus. Be to, ką Laiqua jau minėjo apie apsilankymą muziejuje, norėčiau dar pridurti, kad jis į Amžinąją Rambyno kalno knygą parašė kelias eilutes mūsų linkėjimų ir, atsakydamas į burtiniskų parašą runomis, pasirašė vėliavoje vartotomis tengvomis – muziejaus gidė buvo apstulbusi. Gražiai išlydėti mes išžygiavom pasiekti Lumpėnų, tačiau kiek apsirikome parsirinkdami kelią. Gan ilgai trukęs poilsis prie plento baigėsi draugų išsiskyrimu. Nesakysiu, kad tai buvo labai liūdnas išsiskyrimas, kaip nesakysiu, kad tai buvo ir labai džiugus išsiskyrimas – visi buvome tiesiog susimąstę.
Dangus ryte buvo giedras, tačiau apie pietus, maždaug tuo laiku kai išsiskyrinėjo keturi draugai, jis apsiniaukė. Man ir Lor beeinant pagrindine Šilutės miestelio gatve prasidėjo silpnas lietutis, vėliau tik stiprėjęs. Norėdami apsaugoti vėliavą, apvilkome ją striuke – miestelėnams tai tikrai davė peno nuostabai ir panašiems jausmams. Kaip atsidūrėme Nemuno deltoje po keliais medžiais papaskos Lor, tad aš tik pridėsiu, kad viskas buvo labaiii šlapia. Gluosniai, po kuriais mes apsistojome, neapsaugojo mūsų nuo įsismarkavusio lietaus, ką jau galima pradėt sakyt ir apie palapinę. Palapinėje užvalgėme šalto maisto ir dabar bandome kažką parašyti. Nors ir sunku tokiu oru mastyti apie kažką linksmo, bet aš neprarandu vilties, kad viskas dar pasitaisys: ir nuotaika po išsiskyrimo, ir oras po šiandienos netikėto pasikeitimo.
Šeštadienis, 08 – 14
Maršrutas – Rusnė; autobusu į Šilutę; po ilgo laukimo stotyje iki Ventės vėl autobusu; Ventės ragas (ornitologinė stotis, molas, švyturys); nakvynės vieta kempinge ant Kuršių marių kranto.
Nukeliautas atstumas – 54 km (pėstute 2 km). Dabar sėdime palapinėje, o aplink siaučia stiprus vėjas. Laikrodis rodo 10.00 PM.
Lady of the Rings: Ryte laukė kelios malonios staigmenos: mano kuprinė šlapia, kedai šlapi, o palapinėje be manęs ir Aldarion ilsisi dar 8 Šelobos išperos. Mirtis joms! Iš Rusnės autiku važiavome į Šilutę. Autiko į Ventę laukėm beveik 4 valandas. Laukimas neprailgo – skaitėme knygas. Ventėje mus pasitiko labai stiprus ir nedraugiškas vėjas, kuris nupūtė man nuo galvos kepurę. Ventės rago klimatas visada toks? Einant molu mano kepurę vėl nupūtė, tik šįkart į vandenį! Gerai, kad turėjome vėliavą – su jos kotu Aldarion ištraukė kepurę iš vandens. Užlipome į švyturį. Nakvoti nusprendėme kempinge. Aldarion iš bobutės nusipirko kaimiško pieno. Niam niam...
Aldarion: Pirma džiugi žinia šią dieną buvo pasitaisęs oras – dabar švietė saulė, o dangumi plaukiojo tik keli nedideli debesėliai. Tai suteikė galimybę atsikėlus išsidžiovintis visus daiktus, rūbus, palapinę. Kadangi taupydami laiką nusprendėme nekurti laužo, tad ir vėl eilinį kartą valgėme šaltą maistą. Susiruošę pakilome ir palikome gluosnių prieglaudą už nugarų – nupėdinome link Rusnės autobusų stotelės. Kažkodėl nesinorėjo nieko lankyti, tad tik sėdėjome stotelėje ir skaitėme knygas, kurias turėjome pasiėmę. Prisiminiau namus... Žinot, kol kas dar jų nesiilgiu, dar vis norisi pakeliauti, tačiau tai truks neamžinai, tikrai neamžinai. Atvažiavus autobusui, mes į jį įlipome ir taip, be didesnių įspūdžių, palikome Lietuvos upių tėvo, Nemuno deltą.
Šilutėje kiek užsibuvome, tačiau laiko veltui neleidome. 17.00 įsėdome į autobusą, kurį vairavo ypatingai šmaikštus vairuotojas, sugebėjęs nepyktybiškai pašiepti visus įlipusius keleivius - prie mūsų, tiesa, kažkodėl neprisikabino. Tai taip, gana linksmai, mes nuvykome į Ventę. Iš čia patraukėme į garsųjį Ragą, kuriame vėjas buvo tikrai nebuvo broliškas. Pirmą kartą šią vasarą pamačiau Neriją – man ji visada buvo viena iš paslaptingiausių ir ypatingai traukiančių apsilankyti vietovių. Rytoj turėtume į ją įkelti savo kiek pailsėjusias kojas (kaip galėjote pastebėti, šiandien nužygiavome vos 2 km). Marių vanduo, kaip ir tikėjausi purvinas, tačiau uodų, kuriais buvome gąsdinami, neradome nė vieno. Susiskambinau su Šilutės urėdu ir galutinai susitariau dėl persikėlimo per marias rytoj ryte. Nekantraudamas laukiu rytojaus.
Sekmadienis, 08 – 15
Maršrutas – Per marias nebuvo persikelta ties Vente; greita kelionė dviem pakeleivingom mašinom iki Šilutės-Klaipėdos plento; autobusu pasiekta Klaipėda; keltu per marias į Smiltynę; autobusu į Nidą; čia aplankyta Parnidžio kopa, Mirties slėnis, Urbo kalnas; maudynės jūroje; nakvynė Briedžių miško pietiniame pakraštyje.
Nukeliautas atstumas – 132 km (pėstute 5 km).
Lady of the Rings: Kėlimasis per marias atšauktas ne tik dėl vėjo, bet ir dėl vakar įvykusios tragedijos: tos pačios markės kaip mus turėjęs perkelti laivas nuskendo. Amžiną atilsi „Amūrui” ir dviem juo plaukusiems žvejams.
Reikėjo kažkaip nusigauti iki plento, taigi nusprendėme tranzuoti. Per maždaug pusvalandį sustabdėme dvi mašinas, kurios mus pavežėjo iki plento. Autobusu važiavome į Klaipėdą. Iš ten kėlėmės į Smiltynę, kur mus pasitiko labai piktas katinas.
Aldarion: Ryte, prieš vėjo valią, susikūrėme laužą – pagaliau po ilgos pertraukos užvalgėme karšto maisto. Paskubomis susipakavę daiktus pakilome eiti, tačiau… Patį skambutį ir pasiūlymą šiandien nesikelt per marias sutikau gana ramiai ir pritariamai (bangos tikrai atrodė didelės), tačiau jau po pokalbio visgi šiek tiek susikrimtau, reikėjo kaip reikian paskubėti, norint dar šiandien pasiekti kitame krante (taip arti atrodo) esančią Nidą. Gerai, kad kelionė į Klaipėda taip puikiai pavyko – dar net pirmos nebuvo, kai mes jau stovėjome ir laukėme kelto Senojoje Perkėloje. Keliantis per marias įsimintiną įspūdį paliko skrendančios šalia kelto baltosios žuvėdros – iš karto padvelkė Jūros artumu. Smiltynėje prie jos jau nenuėjome, tačiau auką jai Lor išsirinko – įvairiaspalvis metalinis žiedelis bus “sunaikintas”. Nidoje neužsibuvome, nes kopos mus traukė labiau nei suvenyrų prekystaliai, krūvos poilsiautojų. Šiaip ne taip užkopę laiptais į Parnidžio kopą ir palikę kuprines medinio takelio pabaigoje, basi nubridome balsvu smėliuku į Mirties slėnį, į aplinkinius smėlynus. Ką čia ir besakysi – smėlio karalystė, kerinti savo vienodu, banguotu paviršiumi . Čia pabuvus praskaidrėjo sąmonė, apleido neviltis ir liūsesys. Galima buvo net pravirkti iš susikaupusio džiaugsmo, kad pasaulis gali būti toks gražus! Einant link Jūros panaši nuotaika neapleido, tad pakelės pušynėliai atrodė jaukiai, dangus – draugiškai. Mėlynosios vėliavos paplūdimį pasiekėme pakeliui dar aplankydami Urbo kalną kartu su ant jo įsitaisiusiu švyturiu – gražu ir tiek. Nors jau buvo gana vėlu (apie 20.00) bei vėsu, tačiau vis dar plėvesuojanti vėliava paplūdimio gelbėtojų stotyje neleido apsigalvoti ir nepanerti į šaltą Jūros vandenį. Išsimaudžius tokiame vandenyje žvalumas garantuotas. Lor, iš pradžių kiek dvejojosi, vėliau taip įsijautė, kad net nebenorėjo lįsti iš vandens lauk. Žavus tas pajūris – žadina melancholiją bei ilgesį, tačiau dėl to tik dar žavesnis.
Neringos NP draudžiama statytis palapines, todėl ieškodami nakvynei vietos bandėme susirasti kuo tankesnį bei nuošalesnį miškelį. Kaip mums tai pavyko neaišku, nes nebuvo per daug laiko rinktis – kai pasistatėme palapinę jau buvo sutemę. Tikėkimės mūsų niekas nepastebės. Dar statant palapinę sužinojome, kad ryt ryte Lor’ai teks išvažiuoti namo - jos mamai būtinai prireikė pagalbos viename renginyje. Suprantama, kad dėl šios žinos bendra nuotaika kiek paliūdnėjo, nors paskutinio lašo optimizmo ir neprarado.
Pirmadienis, 08 – 16
Maršrutas – Autobusų stotelė ties įvažiavimu į Nidą (paskutinis išsiskyrimas šiame žygyje); Mėlynosios vėliavos paplūdimys; 15 km pajūriu; Naglių rezervatas ir apsilankymas Naglių kopoje; dviračių takeliu iki Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio; nakvynė šio draustinio miškuose.
Nukeliautas atstumas – 28 km.
Aldarion: Apie 10.00 jau stovėjome stotelėje ir laukėme atvažiuojančio autobuso. Kalbėjomės apie įspūdžius, vakaryščius ir ankstesnius, apie kiekvieno laukiantį kelią. Lor perdavė man savo žiedą ir įpareigojo įmesti jį į jūrą. Kai atvažiavo autobusas, atsisveikinome rankų paspaudimu ir palinkėję vienas kitam sėkmės išsiskyrėme. Svarstydamas ar man dabar liūdėt ar džiaugtis, nuėjau į paplūdimį, kuriame išsimaudžiau prieš nusimatomą ilgą kelią. Likau vienas, tad nusprendžiau pažygiuoti kaip reikiant. Prisitaisiau vėliavą prie kuprinės, basas įsispyriau į kol kas labai puikiai tarnavusias basutes ir sparčiu žingsniu pajudėjau. Ėjau pačiu krantu, užliejamu stipresnių bangų. Kai akiratyje nebeliko žmonių, užtraukiai savo seną repertuarą - nuotaika buvo veržli, akys žvalios, kojos lengvos. Būtent šioje kelionės dalyje, tai yra žygyje plaunamu smėliu, susidraugavau su vėliava, kurios draugiško plazdenimo vėliau nebegalėjau pamiršti. Vėjas bei vanduo gaivino, saulė šildė, bangos, smėlis, debesys bei kopos masino akį, o vėliava padėjo galvoti apie tai, ką aš čia veikiu. Kadangi buvau ilties bei žiedo nešėjas, bandžiau pajusti Jūrą, jos buvimą (juk į ją keliau mano nešamieji daiktai). Subtiliai manau, kad man tai pavyko.
Matydamas tik kopas ir jūrą, nepamačiau Naglių rezervato pradžios ženklo ir dėl to pražygiavau vieną iš gražiausių Neringos gamtos paminklų – Mirusiąsias kopas. Teko draudžiamoje vietoje pereiti mišką ir grįžti apie kilometrą plentu atgal iki Naglių kopos pažintinio tako. Kuprinę palikęs nuošalesnėje vietoje, nešinas vėliava aš ir vėl įžengiau į smėlio karalystę, kurioje, tiesa, smėlis dalinosi valdžia su pilkšvais, pavargusiais augalais. Čia pailsėjau, prisigrožėjau idealiu kraštovazdžiu. Kai nusileidau nuo kopų, kurių aukščiausioje simboliškai buvau įspmeigęs Žygio vėliavą, vakarėjo. Žengiau dviračiu takeliu, retkarčiais vis prasilenkdamas su keliais ratuotais turistais, kuriems atstumai aiškiai trumpesi nei man – prašvilpė su vėjeliu. Jie greiti, tačiau nemobilūs. Kelis kartus gundęsis įlisti į pašonėje dunksančius retus, tačiau žemus pušynus, savo smilgų paklote ir apskritai, visa savo natūra, primenančius Itilieną, galų gale pasidaviau. Žengiau lygiai kaip Frodas su Semu TTT filmo pabaigoje, tik su manimi nebuvo nei Golumo, nei, deja, Semo. Geras jausmas, kuriuo, tiesa, ilgai nesimėgavau - sulėtėjęs tempas man buvo neparankus. Nusimatant šio vakaro pabaigai, pradėjau skaičiuoti kilometrus bei minutes, pradėjau jausti nuovargį. Kai jau vos bepasivilkau, nusprendžiau sustoti: Jūroje nuploviau dienos prakaitą (dabar takelis jau ėjo pajūrio kopų papėde), elektros linijos pašonėje išsiviriau vakarienę ir, jau visai sutemus bei netikėtai pradėjus lyti, didesnėj tankmėj apgraibom susirenčiau palapinę. Gerai, kad buvau vienas – nakvynės sąlygomis tikrai nekiekvienas būtų apsidžiaugęs.
Antradienis, 08 – 17
Maršrutas – Juodkrantės miškai; Juodkrantė, jos prieplauka, Raganų kalnas, dendrologinis takas; miško keliukas; priešgaisrinis kirtimas (apie 10 km); Meškadaubė; dviračių takelis į Smiltynės I-ąją perkėlą.
Nukeliautas atstumas 28 km.
Aldarion: Ryte buvau ne kokios nuotaikos, nes, nors ir nebelijo, dauguma daiktų buvo drėgni, palapinė kiaurai šlapia. Nebuvo sąlygų ką nors išsidžiovinti, tad teko eiti taip, kaip stovėjau. Nuotaiką kiek pataisė netoli nuo nakvynės vietos rasta nebloga vietelė, pilna bruknių. Vakar nemažai nuėjau, tad šiandien iki vakaro pasistengęs galėjau pasiekti Smiltynę – turėjau pasirinkti, ar ramiai žygiuoti ir likti Neringoje dar vienai nakčiai ar „sportuoti” ir baigti Žygį jau šiandien. Gražu čia pušynuose, tačiau kažkodėl širdis nelinko pasilikti, gal jau pradėjau ilgėtis namų, civilizacijos? Apsisprendžiau „sportuoti” ir viską užbaigti šiandien.
Juodkrantės miestelis man patiko labiau nei Nida: beveik jokių prekystalių, mažai žmonių, pavyzdingai sutvarkyta krantinė, visokiausių skulptūrų ekspozicija – tiesiog puiki erdvė ramiam poilsiui. Pasivaikščiojęs palei marias, užlipau į Raganų kalną – Neringos mitologijos lopšį. Girininkijoje, esančioje visai greta Gintaro įlankos, papildžiau savo vandens atsargas, kurios nuo Nidos jau buvo visai pasibaigusios. Girininkai bandė domėtis, ką reiškia tas žalias lapelis ant Žygio vėliavos. Nesitikėdamas jiems išaiškinti to Lapelio prasmės, ėmiau tiesiog ir pasakiau, jog tai vienos jaunimo organizacijos simbolika, kilusi iš rašytojo Tolkieno kūrybos darbų. „Jaunimo organizacija” jų smalsumą pilnai patenkino ir aš galėjau su jais draugiškai atsisveikinti. Džiugu, kad galiu nešti vėliavą, keliančią žmonių susidomėjimą. Išėjęs iš girininkijos ir pasukęs pirmu pasitaikiusiu keliuku link jūros, visai netyčia aptikau dendrologinį, tai yra medžių pažinimo taką. Juo beeinant ir beskaitant įvairių medžių aprašymus, mane pasivijo viena šeima, su kuria, kaip vėliau paaiškėjo, aš vakar prasilenkiau Naglių kopoje. Pasisveikinę žmonės iš karto paklausė, ką reiškia „tas keistas užrašas ant vėliavos”. Kadangi šeimą sudarė du meninkus primenantys tėvai (rimta auditorija) bei du dar visai maži vaikiukai, tai iš karto pradėjau nuo Žiedų valdovo ir baigiau elfų tengvomis. Atrodė, jog klausė su susidomėjimu – geri žmonės, sakė, kad šiandien jiems paskutinė atostogų diena ir dabar paskutinį kartą keliauja prie jūros. Nors jie buvo su dviračiais, todėl labai lėtai stūmėsi į kalną. Tuomet šeimos galva davė dar kelis patarimus tolesnei kelionei ir atsisveikinęs nuėjo padėt atsilikusiai žmonai. Aš savo ruoštu taip pat palinkėjau sėkmės ir nužygiavau nurodytu takeliu. Dar nenusileidęs į pajūrio žemumą, aptikau labai žavų ir kažkodėl visą mano dėmesį patraukusį kirtimą – atrodė fantastiškai. Deja, jis vedė į kalvą, ant kurios stovėjo kariuomenės bazė. Nenorėdamas įsivelti į kokius nors nesusipratimus, pasirinkau keliuką link jūros. Nusileidęs nuo aukštumos pastėbėjau, kad saulė jau išlindusi iš už debesų ir dabar pakankamai kaitriai švietė. Nedideliam kirtimėlyje paskleidžiau visus savo daiktus ir kokį pusvaldį viską kepinau, kad išdžiūtų. Vingiuotame kelyje, į kurį paskui įžengiau, buvau visiškai vienas, supamas iš vienos pusės pušų jaunuolyno, o iš kitos, Jūros pusės, „apgirtusio” vyresnio pušyno. Gražiais vaizdais praturtinau savo širdį, tačiau dar gražesnius išvydau, kai po kokių poros kilometrų visgi įkopiau į kalvą ir atsidūriau ankščiau mane patraukusiame kirtime (karinė bazė dabar jau buvo už nugaros). Kad galėčiau apsakyti tą jausmą, kurį jaučiau žygiuodamas šiuo rojaus keliu... Iš abiejų pusių neaukšteni nei dviejų metrų neįžengiami jauni pušynai, kurių banguojančios viršūnės lyg tamsiai žalia vėjo karalija, o apačios lyg baltų samanų viešpatija. Pasitaikydavo vietų, iš kurių galėjai matyti marias ir Jūrą vienu metu, buvo ir tokių, iš kurių atsiverdavo Jūros ir į tolį nusidriekusių pušynėlių panorama. Jūros bei pušų ošimą dar papildė vėliavos plazdenimas vėjyje. Dainavau, ką mokėjau, o ko nemokėjau, bandžiau improvizuoti. Pasakiško grožio salelių čia netrūko, tad dvejose gražiausiose iš jų buvau sustojęs paskaityti knygą – juk reikėjo kažkaip visu tuo begaliniu grožiu pasinaudoti. Skaičiau „Grafystės išvalymą” ir „Pilkuosius uostus”. Nesinorėjo batalinių scenų ar globalinių nelaimių, norėjosi tiesiog pabūti Grafystėje. Taip rojus tęsėsi apie 10 km, po kurių kirtimas sunyko ir beliko tik labai sunkiai praeinami takeliai. Pagaliau ir tie išnyko, tad turėjau grįžti į dviračių kelią, kuriuo ir pasiekiau Meškadaubę. Po ilgos pertraukos vėl išgirdau mašinų gausmą, kuris paskatino susimąstyti apie keltą. Buvo apie šešias, tad ilgai prie plento nesiilsėjau. Nuo Meškadaubės žygiavimas virto „bėgimu”, tad didesnių įspūdžių ir neišliko. Kai pasiekiau Smiltynės bendrajį pliažą, švelniai tariant, jaučiausi pavargęs, tačiau nepasidaviau. Iš paskutiniųjų nuslinkau prie Jūros, kur turėjau atliktį svarbią užduotį. Savo iltį bei Lor’os žiedą stipriai pririšęs prie akmens, trumpai pergalvojau visą Žygį, jo geras bei blogas akimirkas, prisiminiau Frodą, Lemties kalną ir Fangorno fronte mūsų nutartą Žygio tikslą. Taip aš atidaviau nešulį Jūrai, tuo užbaigdamas Žygį per Lietuvą’04.