header6

2008-ieji metai: Mirtininkų žygis (Labanoras, Aukštaitija)

. Paskelbta Žygiai

2008-aisiais, tęsdami jau nusistovėjusią tradiciją, Lietuvos tolkinistai ir vėl išėjo į Didįjį vasaros žygį. Pirmajam žygiavimo jubiliejui paminėti (Mirtininkų žygis – penktasis Didysis vasaros žygis) buvo pasirinkta viena įspūdingiausių Lietuvos vietų – Labanoro giria ir jos apylinkės. Šis žygis ypatingas dar ir tuo, jog tai – pirmasis didelis pasivaikščiojimas tų pačių 2008-ųjų pavasarį įkurtai Bastūnų gildijai. Bet apie viską nuo pradžių.

Žygį pradėjome rugpjūčio 10d. (sekmadienį), prabėgus dviems savaitėms po trečiosios Tolkinistinės vasaros stovyklos. Į kelią išsiruošėme šešiese, prieš tai traukiniu nusigavę iki Žeimenos stotelės nuo čia ir pradėjome savo kelionę. Pirmąją dieną, žygiavę daugiau miškais nei keliais, pasiekėme „privačią valdą“ prie Lakajos ežero, kur pirmą kartą buvo išbandytas naktinis budėjimas – suskirstę naktį į tris dalis palikome po du žygeivius saugoti miegančių. Kadangi saugoti nebuvo nuo ko, ši praktika labiau apsunkino nei džiugino ar davė naudos ir daugiau siūlymų budėti nebuvo. Kaip ten bebūtų, faktas lieka faktu – jei kada nors to tikrai reikėtų, budėti naktimis įstengumėme. Kitą dieną, pasidalinę į dvi maždaug per 5km vieną nuo kitos nutolusias grupeles, pasiekėme antrąją nakvynės vietą.

Trečiąją dieną dalies žygeivių laukė maksimalių išbandymų metas – maršruto viduryje teko trumpam pamesti kelią dėl takelio į parduotuvę ir nueiti iki šalimais likusios Inturkės. Nors eita be kuprinių (dalis žygeivių liko jų saugoti), prisidėjo papildomi 10km. Na, o ketvirtosios dienos pradžioje šiek tiek sustojome civilizacijoje – Mindūnuose sukirtom cepelinų ir per vietinį televizorių pažiūrėjom olimpiadą. M. Phelpsui laimėjus eilinį auksą (taip, buvo kažkada tokie laikai), judėjome toliau. Antroji dienos pusė buvo itin lietinga, nelengva – viena iš tokių, kokias reikia tiesiog prakentėti. Tačiau galiausiai pavyko pasiekti ilgai lauktą tikslą – poilsio dienos vietą. Dienos pradžioje kompanija pasipildė dar viena žygeive, ir toliau ėjom jau septyniese.

Ketvirtadienis – poilsio diena. Vienam žygeiviui atsiskyrus, o dviems naujiems prisidėjus, jau aštuoniese kovėmės LARP'iniais ginklais, plepėjom, dainavom ir kitaip ilsėjomės. Kadangi būtent nuo šių metų nusprendėm apsiskelbti Bastūnų gildija, užsiiminėjom „bastūnavimo teorija“ – viso žygio metu mokėmės orientavimosi pagal dangaus kūnus paslapčių, laužų kūrimo bei mazgų rišimo subtilybių, pėdsekystės ir ženklų palikinėjimo. Poilsio dieną skyrėme šių žinių įtvirtinimui ir oficialiai apsiskelbėm pirmaisiais Tolkien Lietuva bastūnais.

Penktadienio rytą išjudėjome Labanoro (miestelio) link – ten turėjome atsisveikinti su dviem bendražygiais. Atsisveikinome, pamojavome ir išjudėjome tolyn. Diena buvo graži, kriaušių, obuolių ir kitokių gėrybių sodybose buvo gausu. Atvykę prie nakvynei pasirinkto ežero prisiminėme, ką per žygį reiškia penktadienis – sunku rasti vietą tarp „tūsofčikų“ kemperių, baidarių ir palapinių. Nusprendę, kad to mums bus per daug, kad ir kaip pavargę ėmėmės kitų ežero pakrančių žvalgymo. Išsirinkę „privačią valdą“ (ženklas, skelbiantis apie kažkieno teisę į šią nuosavybę, mūsų neįtikino), joje ir apsistojome. Pirmą kartą šiame žygyje lietus mus užklupo naktį, o su tuo atsirado ir tam tikrų problemų – turėjome tik vieną keturvietę palapinę. Iki tol išsisukdavome, nes dalis žygeivių miegodavo prie laužo, bet lietus tokią tradiciją pagaliau sutrukdė, ir miegoti teko ankštai. Šiaip ne taip susispaudę, su draugo alkūne pašonėje ir Ostapenkos „Dviratuku“ smegenyse (iš kito ežero kranto tokią muziką vietinė fauna mums skleidė visą vakarą) vis dėlto sugebėjome sumigti.

Oficialus šeštadienio planas buvo toks: atsikeliam, įsijungiam radiją, paklausom krepšinio (juk vyko olimpiada!), beklausydami pavalgom, susitvarkom ir tuoj po rungtynių išvykstam. Kaip dažniausiai ir nutinka, realybė su tokiais planais prasilenkė – paklausėm krepšinio, tada pavalgėm, susitvarkėm ir kokią 13h pajudėjom. Kadangi kaip tik šią dieną turėjome eiti daugiau nei 20km, užsivėlinome gerokai per daug, ir ilgai netrukus pajautėme to pasėkmes. Pietavome saulei jau gerokai sukant į vakarus, o visiškai sutemus vis dar buvome tiesiog miške, nežinia kur, gal prie teisingo, o gal ir prie kokio kito ežero. Vis dėlto, kaip jau neretai žygiuose būna, netikėtai pataikėm tiesiai ten, kur ir planavom. Tik stovyklavietės ten, kur reikėjo, nebuvo. Prisiglaudėm pas tris „tūsofčikus", kurie mus maloniai priėmė, ir viskas baigėsi kur kas geriau, nei galėjo.

Sekmadienį, kaip ir visada, žygis netikėtai baigėsi. Atėjom į Švenčionėlius, įsėdom į traukinį, pasiekėm Vilnių ir išsiskirstėm. Apie žygiavimo dienas priminė tik skaudančios kojos ir teigiamų emocijų pripildyti prisiminimai. Penktasis žygis visų pirma tapo pirmu išbandymu naujai TL atšakai – Bastūnų gildijai. Taip pat kaip tradiciją įvedėme ir vieną vėlesniuose žygiuose ne kartą išpildytą elementą – kažkuriame žygio etape trumpam užsukti į civilizaciją (kabaką) ir ten pasilepinti jos siūlomais malonumais. Penktasis žygis sukėlė ir ne vieną diskusiją, kurios leido geriau susiorientuoti tarp skirtingų žygeivių požiūrių į ėjimo tempą, kilometražą ir kitus svarbius aspektus. Buvo prieita prie idėjos atstumus trumpinti, idant pagerėtų pati žygio kokybė. Kaip mums sėkmingai nepavyko to padaryti skaitykite šeštojo Didžiojo vasaros žygio aprašyme.

Žygioraštis, vis dar ne itin gausiai pildomas, pasiekia Jus kaip visada originalus, autentiškas ir netaisytas.

Žygioraštis

Sekmadienis, 08-10

Maršrutas: Žeimena – Liūlinė – Argirdiškė – Vilkasląstis – stovyklavietė prie Lakajos
Nueita ~15 km (gal daugiau)
Žygioraštis užvestas 10h vakare

Laiqua: Pagal gilias tolkinistų tradicijas, iš ~10 žadėjusių žygiuoti išėjome šešiese. Na, bet ir šešiese smagu, gal net smagiau, nei gerokai didesnėje kompanijoje – mažiau susiskaldymo. Nuėjome neblogai, ir ėjome netgi labai neblogai. Klaidžiojome nemažai – daugiausia ėjome keliais, bet teko pavaikščioti ir miškais bei bruzgynais... Nepaklydom, lyg ir... Bet kur rytoj eisim, tai nežinau.

Starlin: Pakankamai bastūniška diena, ir dabar virš išsiliejusios nedideliu ežeriuku Lakajos kyla pusė geltono mėnulio. Keisti žmonės, bet gyvent galima. Svarbiausia – Miškas ir Vanduo. Tyla ir ramybė. Ėjom mišku, nė gyvos dvasios aplink. Per krūmus, gerai nežinodami kur. Bet atėjom.

„Piramidę“ sukroviau, ir ji užsidegė, bet ne nuo mano degtuko. Ir trikojį padariau, jėj.

Pasiilgau Giedrės ir rtfb.

Laiqua: Dabar yra ~4 ryto, aš vienintelis tikrai nemiegu (tiesa, niekas tokiais ir neapsimetinėja), taigi pasinaudosiu proga parašinėti. Mintys gali būti nerišlios.

Šiemet nusprendžiau, jog erzinti žygeivių su žygioraščio pildymu neapsimoka – iš to paprastai daugiau nervų, nei naudos. Galbūt tą padarysiu pabaigoje, kad ± visi būtų pasirašę, bet kol [kas] greičiausiai rašys nedaugelis. Va Starlin parašė, ačiū jai už tai.

Neabejoju, kad, skaitant šią rašliavą, kyla klausimas, kodėlgi aš nemiegu. Tai va – mes sėdime „privačioje valdoje“ šaia Lakajos ežeriuko, tad nusprendėme dėl visa ko padaryti budėjimus. Tiesa, galbūt juos darysime ir kitais vakarais. Budime poromis po 3 valandas. Man (su Iziu) teko šis periodas – nuo 3 iki 6. Pats prasčiausias, nes teks miegoti dviem etapais. Gal kaip nors... Taigi, Izis stabiliai smigo (nors visgi ačiū Povilui ir Sieliui, kad pažadino pusvalandžiu vėliau). Pakursčiau laužą, šiek tiek pavalgiau ir dabar mąstau, ką galima daryti. Taip pat mąstau ir apie tai, ką analogiškose situacijose veikdavo Bastūnai III amžiuje... Juk galima:
– rašyti, ką aš ir darau; tik ar turėdavo jie, kuo ir ant ko tai daryti?
– drožinėti ar pan.; turbūt įmanomas variantas, tik kad patamsy sudėtinga, bet jie, manau, įpratę;
– skaityti per tamsu, be to, prarandamas dėmesys, reikalingai stebėti aplinkai;
– tas aplinkos stebėjimas irgi yra kone misija neįmanoma... gal iš garsų kažką ir suprasi, bet vis tiek atrodo labai jau sudėtinga;
– planuoti sekančios dienos maršrutą gal ir galima, bet tam reikia pažinoti vietovę, per kurią bus einama; o jei ją pažįsti, tai nedaug to planavimo – patogūs keliai turėtų būti žinomi, belieka pasirinkti vieną iš jų;
– turbūt belieka tik spjaudyti ir gaudyti... o gal jie tiesiog budriai miegodavo?

***

Klausimas pusryčiams – negi paukščiai naktimis miega? Ar jie tiesiog mūsų bijo?

***

Rašliavone užsiiminėju kokį pusvalandį. Ką dar pusantros valandos veikt? Jau lygtai ima gliučint – laužo blykstelėjimai atrodo kaip prožektoriai, aplinkui vis matau siluetus, labai bijau, kad nieko nematau už nugaros... Tai blogai, ar natūrali paranoja, ar dar kas nors Norėtųsi žinoti kokių nors patarimų, kaip lavinti budrumą tokiomis sąlygomis... aišku, pirmas žingsnis būtų išjungti prožektorių ir nustoti flūdinti, bet kol kas apsieis.

Netoliese ėmė kukuoti vienišas paukštis. Balso neatpažįstu. Labai netikroviškai skamba. Ten turbūt Numis su bebrais šnekasi... Jie atsišaukia iš kitos pusės. Mus supa.

***

Neapsupo neužsupo. Brėkšti ima apie pusę penkių.

Pirmadienis, 08-11

Maršrutas: nakvynvietė – Žukaučizna – Lakaja – Kertuoja – stovyklavietė
Nueita ~17km
Žygioraštis užvestas ~7h vakaro

Laiqua: Kaip ir tikėjausi, žygioraštis pildomas be didelio žygeivių entuziazmo. Trumpa dienos nutikimų apžvalga pateikiama žemiau.

Klaidžiojom gerokai mažiau. Dienos pradžioje vaikštinėjom kaip ir vakar (buvo nebefaina, nes lijo ir šlapom), bet po mažiau nei valandos priėjome kelią. Juo pasiekėme „plentą“ ir ėjome toliau. Lyti nustojo, nors kartais keli lašai iš dangaus nukrisdavo. Gangreit priėjome stovyklavietę, kurioje turėjome nakvoti vakar. Neužsukome.

Netrukus išsiskyrėme į dvi grupes – gykišką avangardą ir likusį ariergardą. Taigi galėjome palikinėti jiems ženklus. Kažką jie rado, kažko ne – vis geriau, nei nieko.

Dabar jau esame nakvynvietėje. Pirrmiau norėjome įsikurti ten, kur prieš trejus metus su Aldu, Folku ir Elfhild balavojom. Vėliau radome lyg ir gražesnę vietą kiek toliau, paskui – pastogę. Ji gan arti šiukšlyno, bet nelabai matyti.

Ką tik pavalgėme katiliuke pakeptų voveruškų – vakar pakeliui pririnktas grobis. Mmm, kaip skanu :) Druskos, tiesa, nepagailėjau, bet kaip man tai idealu.

Starlin: Taip, Laiqua, paukščiai naktį miega.

Sielagaudys: Tamsu, taigi nežinau, nei kas aukščiau parašyta, nei ką pats rašau. Žygis kol kas turi tiek pliusų, tiek minusų – pavyzdžiui, nerašo tušinukas.

Antradienis, 08-12

Maršrutas: nakvynvietė – sankryža – [kai kas eina į Inturkę –] Lakajų paežerė – Rudesa – stovyklavietė
Nueita gal ~20 (kai kas ~30) km
Žygioraštis užvestas 11.20 vakaro; pirmas įrašas kažkada iki vidurdienio

Sielagaudys: Kadangi jau antra naktis iš eilės mane kamuoja nemiga, plius man labai nepatinka kai kurių žmonių požiūris į šitą žygį (nors konflikto eskaluoti tikrai nenoriu), pagal planą Inturkėje šiandien dropinsiuos. Ačiū ėjusiems kartu. Nakvojome kažkieno privačioj valdoj, savininkai nepasirodė.

Sielagaudys: Kadangi visgi nenusiploviau, po Inturkės vis dar esame šešiese. Šiandien berods akylumo diena, tai pasidalinę į dvi grupes (C ir D) mokėmės palikinėti ir skaityti ženklus. Mes C grupėje palikome jiems apie 21 ženklą, šiuo metu D grupės vyrai jais seka (ar bent jau turėtų tai daryti). Jiems grįžus, nusimato dar apie penkių km kelionė iki stovyklavietės. Ženklus palikinėjome įvairius, klaidžiojom po visokius krūmynus... Vienžo, sėkmės jiems.

Laiqua: ...ir pagaliau, po tiek dienų, mes jau stovyklavietėje. Kojos rėkia visais balsais, keista, kad aplinkinių nebaido. Pasiklydę buvom ir vėl... Ryt prisijungs Aredhel, laukiu jos... Vėliau gal bus daugiau.

Laiqua (vėliau): taigis, šiandien buvo akylumo diena – akylai stebėjom, kad akies strėlė nepervertų... Ir klajojom. Vaikščiojom keistai – valandą paeinam, tris stovim/sėdim. Ėjom iki posūkio, tada du trečdaliai komplekto nuėjome iki Inturkės. Grįžę vėl šiek tiek paėjome ir pradėjome ženklų pažinimąsi. Užtrukome ilgokai, vėl į kelią patraukėme gal pusę aštuonių. Šiek tiek paklydome, ir stovyklavietę Rudesoje pasiekėme jau sutemus, turbūt pusę vienuoliktos. Tikras akylumas.
Visa bėda, kad rytojaus tema – klaidžiojimas. Blogai, pirmos trys dienos savo temas pateisino... :(

Laiqua (paryčiais): vakar sugebėjau pritrinti dešinę koją. Eisiu „smagiai”, taip atrodo.

Trečiadienis, 08-13

Maršrutas: Rudesa – Mindūnai – Lakajų baltasis ež. – Fedariškiai – stovyklavietė
Nueita turbūt ~20 km
Žygioraštis užvestas ~10h vakaro

Laiqua: Ir vėl sėdime prie laužo, ir vėl beveik europinėje stovyklavietėje. Virš miško kyla nereali mėnesiena.

Šįryt kėlėmės normaliai. Išjudėjom normaliai. Šiek tiek pakeitėm maršrutą – pirmiause užsukome į Mindūnus susitikti su Aredhel ir pavalgyti cepelinų; paskui tiesiog paklydom. Bet viskas gerai, kas baigiasi maistu...

Tiesa, į vakarą palijo gana smarkiai. Dabar džiovinamės.

Ketvirtadienis, 08-14

Maršrutas: nebuvo
Ilsėjomės
Žygioraštis užvestas ~10h ryto

Pirmas įrašas buvo kažkada naktį, turbūt apie antrą val. [TAISA: visgi ne antrą, o po penktos]

Sielagaudys: Nuoširdžiai gailiuosi, kad neišėjau antradienį. Pasilikdamas susigadinau nuomonę apie kai kuriuos iš Jūsų. Visų pirma, jei geekai stofkėj buvo blogis, tai degradai yra n kartų blogiau. Antra, pripažįstu savo klaidą – alkoholio problema visgi egzistuoja. Kai kurie žmonės šiąnakt pylė iki ~5h, bei triukšmavo pakankamai, kad juos girdėtų netoliese buvę kiti (nemūsų) stovyklautojai. Taip pat ta pati nuolatinė problema su „padarysiu vėliau”, „nuėjom penkis metrus – metas perekūrui”. Gal visa tai tiesiog bendro ~3h miego per žygį įtaka, ale man pavadinimas „pisžygis“ labai tiksliai atspindi situaciją. Taigi – dropinuos nuo jo, ir trinkit mane iš Bastūnų gildijos. Palieku jums maistą bei alų (šįryt jums jo veikiausiai reikia labiau nei man), ačiū už malonias žygio dalis (ypač Laiqua’i už sėlinimosi, slapstymosi beigi taktikos pamokas), sėkmiukės ir ate.

Su meile,
Sielagaudys.
P.S. tai, ką išsakiau, yra mano asmeninė nuomonė. Diskutuot tingiu. Aš išeinu. ATE! © Valinskas.
P.P.S. Ir velnias mus nešė į šitą galerą? :(

Laiqua: Na va, Sielagaudys tikrai atsiskyrė... nesmagu, kai taip būna, bet kai kurioms jo mintims pritariu 100%.

le_golas: Sėdim, ilsimės. Daug čia visko įvyko, juk tik penktąją dieną pagaliau apsiėmiau kažką parašyti.

Vakar įdomiai ėjom pirmąją dienos puse: plento užeiga, cepelinai, Olimpiada per teliką. Paskiau (antra pusė) irgi nieko: lietus, šlapi drabužiai, kiaurai peršlapę batai. Ir vis dėlto atėjom.
Dėl kaikurių žmonių požiūrio į situaciją: taip, mes slinkom gale, taip, sėdėjom iki 5h ryto, taip, triukšmavom. So what? Dėl triukšmavimo, OK, suprantu viską, negražu, trukdom miegoti ir taip toliau ir panašiai, bet dėl slinkimo, perekūrų ir kt, tai ką aš žinau... Mes einam į žygį, ar maratoną bėgam? Kam patinka eiti priekyje – tegu eina. Kiti eina ariergarde. Ilgam žygyje tai nelabai išvengiama, ne visų fizinės galimybės vienodos, ne visų požiūris į ėjimo tempą vienodas. Galiausiai, apie darbą reikia spręsti pagal rezultatą, o kolkas dar nėkart „belekur miške“ nemiegojom, viskas buvo kaip ir planuota. Pamiršau, kad sakiau, jog nieko apie tai nerašysiu. :) Tai nerašau.

Bendrai tai man viskas labai normaliai su šitu žygiu, praitais metais turbūt buvo geriau, bet dabar irgi negaliu pasakyti nieko blogo.

Viskas, degradai baigia rašyti ir eina toliau stabdyti žygį, triukšmauti ir kitaip kenkti. :P

P.S. Aldas su Elanora atėjo! Jėėėėė!

Starlin: Tai jau turbūt reikia parašyt kažką. Pirma tai dėl stabdymo negaliu nieko kito pridėt prie Andriaus žodžių. Nematau didelės bėdos, kai maršrutas 15 km per dieną... Kam lėkt (o paskui gydytis pūsles ir panašiai). Tą dieną, kai mes valanda vėliau nei avangardas pasiekėm stovyklavietę, buvo tiesiog puikus ėjimas. Na gerai pop-burbuliuotojai biški per daug burbuliavo panosėj, bet pati pasirinkau su jais eiti, tai ne bėda, išmoksti negirdėt, kai nenori. Žodžiu, ėjom savo tempu, nieko nelauždami, pasimėgaudami šituo puikiu žaliu Tuščiu Mišku. Ir buvo gera. Žygis – tai ne vien ėjimas (nors tai irgi svarbu).

O dėl „džiaugsmo”, tai... Įžeidėm kažkieno jausmus, sutrukdėm kažkieno poilsį, atsiprašau. Pylėm, nes reikėjo. Ne kiekvienas tą supras. Bet visi mirsim... ar ne?

Laiqua: Eilinį sykį suprantu, kad poilsio diena yra gėris. Taip ir juntu, kaip rimsta pečiai, traukiasi pūslės ant kojų, ir pan. Vieta neideali, bet geriau norėti sunku – yra ežeras, laužas su suolais, minimali stoginė, ir t.t. Relaksuojamės pilnu tempu.

Izis: Kalbėsiu nedaug, nes turiu tik 5min.

Buvau pasiilgęs senos geros kompanijos, miško, žvaigždėtų naktų, laužo.

Manau žygis pasisekė puikiai. Plentu ėjom tik 5km. Visur spindėjo ežerai ir ošė pušys aplink juos.

Taip, stabdžiau. Kaltas. Bet, iš kitos pusės, nebuvo kur skubėti, juk kartais taip smagu pasižvalgyti į peraugusių dobiliukų laukus arba idilišką kemsynų tylą, užlipti į piliakalnį.

Manau, kad viskas buvo gerai, kas norėjo tas „baliavojo”, kas norėjo tas tylėjo, lygiai kaip toj dainoj: „Visi dainavom, kaip kas mokėjo, /Visi tylėjo, kaip kam reikėjo.”

Smagu buvo pabūti su visais, tikrai gaila, kad dažniau nesusimatom. Gal todėl ir dabar mano nuotaika truputį melancholiška, kai už nugaros girdžiu suvarstomus batus, užsegamas kuprines.
Taigi viskas buvo šaunu, labai džiaugiuos visus pamatęs.

Ate ©Valinskas
P.S. „O kelias bėga,
O kelias dunda
Ką susitiksim
Laimę ar kulką?“ (iš tos pačios dainos)

Penktadienis, 08-15

Maršrutas: stovyklavietė – Labanoras – Paisetė – „stovyklavietė”
Nueita ~17km
Žygioraštis užvestas 10.30 vakaro

Laiqua: ...ir einu valgyt.

le_golas: Sėdime „privačioj valdoj“ (ne ženklas ten, o kažkoks „pisženklis”), kitam krante automobilinis radijas neseniai baigė groti Ostapenkos „Dviratuką“ ir dabar panašu, kad groja jo remixą. O šeip tuoj valgysim! Džiugu, kad nelikom ten pas tūsofčikus ir netingėjom paieškoti šios vietos. Jei ryt ateis netyčiom Lietuvos Valstybė su šautuvu bandysim susitarti arba uždaužysim minkštintais kalavijais bei raumenim. Norėjau truputuka parašyti apie „Meškatlaką”, nes kvailai pasižadėjau, bet dabar girdžiu maisto dalybos garsus, todėl privalau visa tai atidėti.

Edit’as naktį (nežinau kelintą tiksliai, sugadinau telefoniuką :( ). Visi jau sulindo miegot. Tūsofčikai jau baigė reikalus su Ostapenka ir dabar varo lietuvišką „Stumbln in“ versiją. Vis dėlto šiandien vėl neparašysiu ką žadėjau, jau link miego traukia. Labanakt.

Šeštadienis, 08-16

Maršrutas: stovyklavietė – Palsuodė – Terpežys – Antaliedė – stovyklavietė
Nueita ~23km
Žygioraštis užvestas 12.30 naktį

Laiqua: Apie vakardieną nieko naparašiau, nes visi labai norėjom miegoti, tai smigom greit. Šešiese miegoti palapinėje kai kam buvo labai karšta, nors man visai normaliai pavyko pailsėt.
Išsiruošėm sunkiai ir lėtai – pajudėjom pirmą. Ėjom gana tvarkingai, bet galutinį tikslą (be didelių nuotykių) pasiekėm apie dešimtą. Radom stovyklavietę su trim fainais kaimynais, kurie mus svetingai priėmė ir bendrai daug pripasakojo. Va liepė parašyti, kad jų vardai Mindaugas, Gediminas ir Kostas. Kol kas tiek.

le_golas: Sėdim su trim linksmais, draugiškais tūsofčikais prie jų laužiuko. Diskutuojam apie karą Gruzijoj ir panašias svarbias temas. Kolkas viskas gerai, beklaidžiojant miškais tamsoj atrodė, kad baigsis blogiau, o dabar ir arbatos ir grikių išsivirėm. Ryt – namo. Truputį dabar tingiu daugiau rašyt, gal ryt spėsiu.

Sekmadienis, 08-17

Maršrutas: stov. – Švenčionėliai
Nueita ~8km
Žygioraštis užvestas ~13h traukiny

Aldarion: Jau važiuojam namo, t.y. grįžtam į civilizaciją. Kai jau Laiqua galbūt minėjo anksčiau, su Karolina mes prisijungėme prie žygeivių ketvirtadienė, tą dieną, kai jiems nusimatė ilgas poilsis. Galiu pasakyti, jog tikrai džiaugiausi pagaliau ištrūkęs iš miesto dulkių ir viso jo chaoso – gamtoje viskas daug paprasčiau, tiesiog – harmonija. Mėgavausi ja žygiuodamas iš Labanoro į BG stovyklavietę prie Peršokšnų ežero, buvo apie 11 kai ją pasiekėme.

Kaip visada, džiugiausiai prisijungusius pasitinka Aredhel su Laiqua, kiti bastūnai buvo kiek santūresnės nuotaikos – išgirdome apie vieno nario atsiskyrimą nuo gildijos, kažkaip gaila pasidarė ir man. Na, turim vis dar vilčių sugrąžinti jį į gretas, ateitis parodys kaip bus.

Tas pats ketvirtadienis buvo ir mokymų bei išbandymų diena: teko ir man garbė pamokyti bastūnus elementarių mazgų bei laužų technikos. Buvo įdomu! Tik planuoto vėliavos pagrobimo taip ir nesužaidėme.

Penktadienį jau teko rimtai pažygiuoti, vakare ilgai klaidžiojome, kol galų gale, Legolo žvalgybos dėka, susiradome tinkamą nakvynei tuščią stovyklavietę prie Aiseto ežero. Dar stovyklavietės paieškų pradžioje prasidėjęs lietus apsunkino mūsų pastangas bei nuotaikas, gerai, kad bent įsikūrus jis bent kiek aprimo. O užsiiminėti tokiomis avantiūromis, kaip miegoti šešiese keturvietėje palapinėje taip pat nebesiūlysiu, geriau jau tuomet būdėti, bet bent kiek normaliau išsimiegoti – atsikėliau šeštą visas šlapias (nuo kondensato) ir tikrai nepasiilsėjęs. Užtat nuėjome su Karolina vandens parnešti, ežere vanduo nebeatrodė toks skaidrus kaip praeitoje stovyklavietėje.

//O kaip tik dabar traukinys sustoja Pailgio stotelėje, visiems kilo mintis šokti iš traukinio ir traukti iki prieš tris savaites vykusios stovyklos vietos pas Jurgį :) Bet traukinys pajudėjudėjo, tai tiesiog buvo sentimentai.//

Apie šeštadienį. Buvo karštą, ypatingai karšta. Išgelbėjo mus tik miško keliukai, kuriuose pavėsio buvo užtektinai, kad būtų galima pasislėpti nuo kepinančios saulės. Ėjome lėtai, bet kažkaip vistiek pasiekėme pietų vietą – Terpežį. Dauguma bastūnų sušoko į ežero vandenį, išsikepėme po kelias dešreles. Pusė žygiuojančiųjų jau naudoja krūvas pleistriukų savo kojoms sušvelninti kančias – išties išbandymų diena, verta Aragorno II vardo. Apie pusę vienuolikos, po ilgų žygių į pietus, pietvakarius ir vėl pietus, pietvakarius ir atgal į švakarus, aptikome miške prie ežero tris besimėgaujančius gamta pabėgėlius iš miesto. Šie draugiškai mus priėmė, leido pasinaudoti laužu, net savo vandens davė. Šianakt jau miegojome puikiai, Povilas per naktį budėjo prie laužo. Ežeras, prie kurio nakvojome, buvo labai keistos formos, panašios į bananą. Mes nakvojome prie rytinio jo galo.

Sekmadienį gana punktualiai pajudėjome į savo kelionės tikslą. Padėkojome nakties draugams ir kirtome kampą link link pagrindinio kelio: kirtis buvo idealus, sutaupėme apie pusantro kilometro eidami nuostabiu miško keliuku. Beje, tai, jog vakar radau tą nakvynės ežerą vidurį tokių plačių miškų buvo tikras stebuklas. Manau už tai vertėtų padėkoti mūsų orientacininkui Povilui, kurio kompasas ir logika praktiškai ir išgelbėjo mus nuo nakvynės bet kurioje miško vietoje.

Iki Vilniaus liko jau nebedaug, taigi dar tik keli pastebėjimai iš šio jubiliejinio TL žygio. Dalyvavau tik pusėje jo, tad visko negaliu įvertinti, tačiau tiek, kiek žygiavau, man viskas tikrai labai patiko. Na, gal tik paburbėsiu, jog žygiuojant didesniu tikslu buvo laikomas tikslus nakvynės vietos pasiekimo laikas, o ne pats žygiavimas su visais sustojimais, brūknių ar gervuogių valgymais ir panašiai. Manau, jog nereiktų sekti žygeivių būrelių pėdomis, o daugiau dėmesio skirti praeinamai aplinkai. Žygioraštį pildyti vakarais po žygio dienos yra labai sunku, tad pasinaudojau proga tai padaryti traukinyje, viski aprašyti įvykius yra malonu. Ačiū Laiquai už žygio idėjos palaikymą ir nenuolaidžiavimą mūsų mėginimams keisti maršrutą, pridedant papildomų poilsio dienų. Žygis buvo tikrai jubiliejinis!

Aredhel: Važiuojame namo. Nors prisijungiau prie žygeivių tik trečiadienį, suspėjau pajusti ir džiaugsmus ir skausmus. Ne, ką šičia prirašysi... kad suprastum kaip jaučiasi bastūnai, reikia pasibastyti, o to šiame žygyje pakako. Stovyklavietės paieškos naktį, klajojant vidury miško visiškoj tamsoje, nuostabus mėnulis, nušviečiantis kelią, ilgas ir šlapias ėjimas – smaguma. Tiesa, šio žygio metu man kilo viena mintis apie galimus žygius ateityje, bet apie tai papasakosiu vėliau. Bastūnų gildija rodos patikimai įkurta, egzaminai išlaikyti, turim šešis bastūnus, weeeee...... :) Dabar belieka bastytis iki galo. ;)