2011-ieji metai: Senukų žygis (Aukštaitija)

. Paskelbta Žygiai

Aštuntąjį Žygį, kaip paprastai, pradėjome planuoti pavasarį. Kitaip nei anksčiau, pavasarį jį ir suplanavome – dar balandžio mėnesį buvo pasiūlytas maršrutas, kuris iš esmės nebesikeitė. Žygiuoti nusprendėme Aukštaitijoje; ne tik Labanore, kur buvome 2008-aisiais, ir ne tik Ignalinos apylinkėse, kur lankėmės 2005-aisiais, bet praeiti didžiąją regiono dalį, nuo Pažeimenės iki Dūkšto. Taigi rugpjūčio 13-ą dieną, šeštadienį, į kelionę patraukėme septyniese.

Pirmoji diena pasitaikė karšta, o naktį užėjo tokia audra, kokių retai tenka matyti. Vos spėjome sulįsti į palapines, kai pasipylė liūtis. Ryte, bandydami įkurti laužą, dūmų uždangą paleidome per pusę ežero, bet šilto maisto turėjome. Vėliau oras buvo jau geresnis. Nors kartais palydavo, bet daugiausia ėjome visai smagiai. Per dvi dienas kirtome Labanorą ir jau pirmadienį pasiekėme Palūšę. Joje kilo daug prisiminimų apie 2005-ųjų metų Žygį, dėl kurių nuolatinio pasakojimo supratome, kad esame nostalgiški senukai...

Bet senukai ar ne, Žygis tęsėsi toliau. Ketvirtą dieną nuėjome iki Almajo ežero, kur pasilikome dienos poilsiui. Per tą dieną prisirinkome uogų, išsivirėmė kompoto iš anksčiau pririnktų obuolių, apsilankėme Ladakalnyje. Vakare dar ir filksingo sukūrėme.

Penkta Žygio diena pasitaikė ilgiausia ir klaidžiausia. Sėkmingai praėjome Varniškių anomalijas, bet miške už Minčios paklydome. Galiausiai išėjome maždaug ten, kur ir reikėjo, bet tikrai ne tuo keliu ir iki numatytos nakvynės vietos nepriėjome. Tolimėnų kaimo gale įsiprašėme į sodybos kiemą, kur mums netgi leido pasinaudoti lauko krosnimi. Tad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Tą pačią dieną, truputį už Minčios, išėjome ir iš Aukštaitijos nacionalinio parko. Kitą dieną įėjome į Gražutės regioninį parką, kuriame pasiekėme Salaką. Ten du žygeiviai atsiskyrė, o likusieji penki nusprendėme apsistoti gretimoje stovyklavietėje prie Luodžio. Vakarą praleidome dekoruodami stalus ir slėpdamiesi nuo lietaus. Kitą rytą, prieš palikdami Salaką, aplankėme senas žydų kapines, o tada išėjome aplink Luodžio ežerą. Už jo turėjome rasti dar vieną stovyklavietę, bet jos vietoje tebuvo rekreacinė pelkė (visas krantas, žemėlapyje pažymėtas kaip "rekreacinė zona", buvo užžėlęs meldais ir kitokiais brūzgynais)... Laimei, šiokia tokia stovyklavietė atsirado netoliese, taigi miegoti vidury niekur neprireikė.

Na, o paskutinį rytą teliko tik nukėblinti iki Dūkštų, kur sėdome į traukinį ir parvažiavome namo. Pakeliui, važiuojant pro Pažeimenę, visi svarstėme galimybę išlipti ir pakartoti Žygį, bet galų gale civilizacijos poreikis, nelaukiantys darbai ir remonto reikalaujančios kojos perkalbėjo kitaip.

Šitaip ir baigėsi jau aštuntasis Didysis vasaros žygis. Kol kas jis yra ilgiausias pagal nueitą kelią – net 144 kilometrus sukorėme Aukštaitijos laukais ir giriomis. Aplankėme du regioninius ir vieną nacionalinį parką, pamatėme įvairiausio gamtinio ir kultūrinio paveldo, suplanavome tolkinistinės veiklos geram pusmečiui į priekį. Prisiminėme vietas, kuriose žygiuota prieš daugelį metų. Radome naujų puikių vietų žygiams ir stovyklavimui. O svarbiausia – šauniai praleidome devynias vasaros dienas.

Žemiau pateiktas tradicinis Žygioraštis. Kaip ir paprastai, kalba netaisyta, išskyrus minimalią rašybos ir skyrybos korektūrą. Keliose vietose laužtiniuose skliaustuose yra Žygioraščio perrašinėtojo komentarai (kartais teko spėlioti, kas parašyta – tokie spėjimai irgi sudėti skliaustuose). Kringeliai po vienu iš įrašų – tengvos, nukopijavus į teksto redaktorių ir parinkus bet kurį tvarkingą tengvų šriftą (čia keletas variantų), pamatysite, kaip turėtų atrodyti. Nueiti atstumai, surašyti prie kiekvienos dienos, ne visada atitinka realybę, nes jie dažnai buvo rašomi iš akies, o ne remiantis žemėlapiu.

Žygioraštis

Šeštadienis, 08-13

Maršrutas: Pažeimenė – Meškerinė – miškas – Lakajos ež. – stovyklavietė
Nueita: ~22 km
Žygioraštį užvedžiau 9.50 vakare.

Laiqua: Žygis! Žygis. Žygis... Reikia eit. Tiksliau reikėjo, dabar jau atėjom. Bet dar daiktus į kuprinę padėti reikės.
***
Jau padėjau. Vėl lyja – trečią ar ketvirtą kartą šiandien. Liūčių nebuvo, bet šiaip nervina. Naobetačiau atėjom dar pakankamai neblogai, turint omeny, jog didžiąją dalį laiko nežinojom, kur esam. Miškai čia, žinoma, gražūs, tai ir pasiklyst nebjauru, bet kai pečius spaudžia 22kg kuprinė, tai nebesmagu daros Saulei leidžiantis.

Nimrodel: Mes tokie maži, o pušys didelės!
Čia tarp kitko, banalybė tarp visų kitų skaudžių dalykėlių :D

Laiqua (ryte): Naktį palijo kaip už Tėvynę. Pavalgyti dar sugebėjom, bet arbatos nebuvo. Palapinių nenuplovė, nors tokios baimės buvo. O žaibavo taip, kad beveik prožektorių neprireikė.
Bet šiaip visai smagu. Kojos ir pečiai pailsėjo per naktį, turbūt vėl galėsiu eiti.

Andrius Karalius Miško valdovas: Griaudėja. Nuėjom daugiau nei pusę kelio, radom random pirtį, sėdim. Reik lietų ir žaibus pralaukti po stogu, tada vėl galėsim eiti. Nors geriau būtų jau nebeeiti, bet reikia. Audra buvo naktį didelė, tentas nepadėjo, tai anksti miegoti ėjom – pasirodo, tai buvo vienintelis geras sprendimas. Kolkas į pirtį dar neeinam, sėdim terasoj, bet žinant tai, kad aiškiai matos, jog pirtis neužrakinta, o tiesiog sėdėti gali nusibosti, kažkada ateis ta minutė, kai reikės patikrint.
Ai, dar labai kojas skauda, jau nuo pirmos dienos. Kažkodėl labai anksti... Tikrai pasenom, ką jau padarysi.
Kai baigsis lietus, eisim toliau. Ar baigsis lietus? Negarantuoju.

Morta: Pradėsiu nuo pradžių. Vakar (žygioraščio laiku šiandien) pradėjom žygį nuo Pažeimenės stotelės. Pradžioj dar dar susigaudę, kur esam, neužilgo jau težinojom, kad esam miške ir tiek :) Ėjom, klampojom, šlapom. Labai gaila, kad pietų vietų buvo tiek daug, o pietų tiek mažai! Krizė... Nieko, nors ėjom neaiškiai, atsidūrėme vietoje (tokiame palapinių miesterlyje). Dar toks diedukas benzinu pavaišino, prieš pat pasiekiant stovyklavietę, ir paaiškino kažką apie baldarkes bei susidomėjo, kodėl mūsų seniausias žygeivis nekalbus :D Na, įsikūrėm, pavalgėm ir prasidėjo... Nugriuvo dangus, tentas nepadėjo. Atlaikėm, išsimiegojom, išsidžiovinom. Išėjom, dabar užsukom prie ežero papietauti, ir po pietų sulaukėm lietaus. Sėdjim visi prie šito ežero, žiūrim, kaip lyja, glaudžiamės kažkokios pirties terasoje. Gerai, kad šeimininkų nėra :) Tuoj žiūrėsim, ar nereikia keisti nakvynės vietos, jei taip lis vis. Pamatysim :)

Aldarion: Kaip retai pasitaiko, žygį pradėjau gerai išsimiegojęs. Tiesa, kaip visada, kuprinės svoris viršija 20kg – jau iki pietų pajaučiau tą vieną iš dviejų pagrindinių žygio malonumų – maudžiančius pečius (kojos dar rodos laiko ir tikiuosi bent kelias dienas dar laikys :)). Praktiškai du trečdaliai maršruto ėjo palei arva per Lietuvos kariuomenės poligono teritoriją, matėm daug įspėjamųjų užrašų apie kovines pratybas, tačiau ilgaisiais savaitgaliais rodos jos nevyksta. Nuo pietų dėmesingai bandėme nepraeiti vieno svarbaus posūkio, tačiau po dviejų "kandidatų" visgi ėję toliau tiesiai (pagal maršrutą reikėjo sukti) nuėjome į Mišką iš didžiosios raidės. Nenorėdami rizikuoti išeiti netgi iš Labanoro regioninio parko ribų, nusprendėm griebtis extra strategijos – eiti azimutu į šiaurę su tikslu anksčiau ar vėliau bent prieiti Lakajos upę ar ežerą. Nors teko eiti ir ne visai keliais, perkirsti mini pelkę, mums palyginus dar pasisekė – priėjome tiesiai prie norimo ežero. Prasibrovę dar pro kelis bruzgynus, pasiekėme civilizaciją. Kadangi vanduo buvo visai pasibaigęs, pirmoje sodyboje puolėme prie vandens, tačiau jis pasirodė beesąs labai jau toksiškas. Tiesa, antroje sodyboje reabilitacijai gavom tobulo šaltinio vandens. Šeimininkė (matyt atvažiavus iš Vilniaus tik savaitgaliui) susidomėjus klausinėjo apie vėliavą, tada ir apie žygio tikslą ir pan. Buvo įdomu, nes ir sodyba labai autentiška buvo, šiek tiek Viduržemę priminė. Pasiekėme stovyklavietę labai lengvai, tiesa, jau sutemus, buvo sudėtinga vakarienę gaminti, nes visos malkos – kiaurai permirkusios.

Sekmadienis, 08-14

Maršrutas: Lakaja – Januliškis – Prūdiškės – Paluknys – stovyklavietė prie Pažeimio ež.
Nueita: ~19 km
Žygioraštį užvedžiau 10.30 vakare.

Laiqua: Išėjom vėl per vėlai, dar sustojom 2 valandoms "pietauti", tai numatytos stovyklavietės nepasiekėm, o ir į artimesnę atėjom jau sutemus. Blogai. Visgi eiti buvo smagu, Pirmus ~10 km, kai švietė Saulė ir nelijo, netgi visai sparčiai pėdinom. Pamatėm vietą, kur prieš 6 metus džiovinom žemėlapius ir miegojom 12 valandų... :) Sustoję baubėm filksingą.
Pasiūlymas žygio pavadinimui – senukų žygis. Nes visi skundžiamės viskuo.

Laiqua (ryte): Naktį švietė nuostabi Mėnulio pilnatis. Išsigiedrijo; dabar irgi pusiau giedra, nors iš vienos pusės dangų gaubia migla. Nakvojom prie Pažeimio ežero – graži vieta, "Europinė" skautų palikta stovyklavietė, nuošalu; žodžiu tiktų poilsio dienai. Bet ta dar negreit.

Aldarion: Užmigę su baisia liūtim, kėlėmės šviečiant gražiai saulutei – tikra atgaiva. Antrą kartą teko kurti laužą iš visiškai permirkusių šakelių, gtad jei ne turėtos žvakės, nežinau kaip tai būtų pavykę. Ir net užkūrus jas, laužas skleidė mažai šilumos, nes didžiąją dalį energijos naufojo naujų malkų džiobinimui – Laiqua net sugalvojo naują tokio "low energy" laužo pavadinimą – "rūkytas" laužas, mat dūmų ir garų paskleidėm ant pusės ežero :D
Pirma kelio atkarpa iki Januliškio buvo gana monotoniška, nes ėjome "kultūriniu" mišku ir dar žvyrkeliu. Tiesa ir naujosios vėliavos ekspromtu pagamintas stiebas LABAI sunkus... Prieš pat Januliškį trumpam sustojome – kai kas valgė gausiai miške užderėjusias bruknes, kiti šnekučiavosi apie žygius "be kelių" (kaip kad teko pernai šiek tiek paėjėti palei Skroblų), ištvermės žygius, misiją "Sibiras". Januliškio girininkijoje papildę vandens atsargas toliau žvyrkeliu žygiavome link Peršokšnų ežero – savo numatytos pietų vietos. Pakeliui nuvalgėme labai skanių agrastų krūmus, augusius palei pusiau apleisto lauko tvorą. Saulei šviečiant pasiekėme visai pakenčiamą poilsiavietę prie numatyto ežero, išsimaudėme (dauguma tai darė pirmą kartą šio žygio metu), kai kas kepė dešreles, pačiam teko stiprintis sūdytais naminiais lašiniais, pagaminau vėliavai naują stiebą iš lazdyno. P ir M jau aprašė mūsų pasisėdėjimą pirties terasoje. Stovyklavietę pasiekėme tebelyjant lietui šiek tiek sutrumpinę maršrutą.

Pirmadienis, 08-15

Maršrutas: Pažeimys – Kūriniai – Berniūnai – Šakarva – Palūšė
Nueita: ~18km (A ir D dar ~10 iki Ignalinos ir atgal)
Žygioraštį užvedžiau 19.40.

Laiqua: Atėjom, kol dar šviesu! Ir šiaip smagiai ir sparčiai ėjosi. Nelijo, Saulė švietė, bet nebuvo mirtinai karšta (išskyrus laukuose). Einu maudytis.

Nimrodel: Šiandien ypatingai nusitryniau kairę koją ir dar dešinę. Laukia smagus rytojus!

Morta: Sėdim, saugom laužą su Rūta. Net tabletė nepadėjo jį įkurti, tai po tiek vargo reikia saugoti. Aldas su Dovile išėjo medžioti maisto vakarienei, kiti rūpinasi malkų atsargomis. Šiaip ši diena itin nusisekusi žygiui. Viskas vyko pagal planą, atsidūrėm vietoje ir laiku :) Oras šiandien dėkingas, stovyklavietė irgi gera. Vos už penkių šimtų metrų kabakas, kuris suteikės mums paskutines paslaugas prieš užsidarydamas. Patiko :) Žodžiu nepaisant kojų skausmo stiprumo, viskas super :)

Laiqua (vėliau vakare): laužas dega, malkų daugmaž yra, laukiam A ir D, kurie Ignalinoje pardėje. Ilgokai negrįžta... Tai naudojuosi proga detaliau aprašyti dieną. Pirmieji apie pusę devynių pabudo A, D ir gan greitai Ŋ. Kiti atsikėlėm jau prie gatavų pusryčių, apie dešimtą. Porą val. tvarkėmės ir šiek tiek džiovinomės (kiek pavyko tarp medžių). Išėjom apie 12.40 – anksčiau nei vakar ar užvakar. Diena pasitaikė visai tinkama ėjimui. Nelijo, Saulė džiovino ant kuprinių sukabintus rūbus, bet buvo ir šešėlio bei vėjo, taigi ne mirtinai karšta.
Plentas iš Labanoro į Kaltanėnus (ir iš jų į Ignaliną) – visai fainas, tarp miškų, pakelė daugmaž padori, eiti ja galima. Tad ir pėdinom sparčiai – 5 ar net 6 km/h. Ir stojom tik porą kartų – vandens Berniūnuose (kur vienam dėdulei užkliuvo mūsų juokas; gal išgirdo, kaip apie kabelių vogimą šnekėjom...) ir pavalgyt paplentėj.
Palūšę pasiekėm ~18.45. Nustatėme, jog pardė dirba iki šešių, bet kavinė – iki septynių! Paknopstom nulėkėm ten – kas alaus, kas šiaip burbuliukų. Tada užsipylėm vandens ir pasiekėm stovyklavietę. Šioji – ta pati, kur prieš šešerius metus gimė pirmasis filksingas ir šiaip buvo dviviečių balų. Įsikūrėm beveik ten pat. Tualetas vis dar smirda :)
A ir D jau pargrįžo, pradedam gaminti vakarienę. Laužui malkų tempėm iš toli, bet radom pakankamai. Laužą merginos užkūrė, nors ir ne iš pirmo karto. Belaukdami ir vandens užsivirėm bei n, Ŋ ir P pažaidė tūkstantį.
Bendrai paėmus, diena buvo smagi ir gera. Tikiuosi, rytojus laukia panašus.

Košmaraitė: Su A ėjom į Ignaliną maisto pirkti. Išėjome, kai buvo dar šviesu, bandėm susitranzuoti mašiną, bet niekas nestojo, tad iki miesto ėjome pėsčiomis. Atstumas nuo Palūšės iki Ignalinos – 3km, kuriuos į priekį nukeliavome su vėjeliu. Ignalinoje ieškojome dviejų "x" Maximos, nes A ieškojo šaukšto. 2 vietiniai berniukai nesugebėjo pakankamai aiškiai nurodyti kelio į Maximą, tačiau nurodė posūkį. Ties juo sutikom moteriškę, kuri ant pavadėlio vedėsi rainą kačiuką (!). Ji jau nurodė teisingą kelią. Užvalgėm ledų. Pripirkom maisto visai savaitei ir patraukėm atgal į Palūšę. Papildomą kelią nuėjus atgal grįžti buvo nelengva – kojas maudžia. Tačiau verta. Takelis iš Ignalinos į Palūšę nuvedė per miškelį palei be proto gražų ežerą, kuriame atsispindėjo mėnesiena, o kelią rodė jonvabaliai.
Sugrįžus stovyklavietėje prasidėjo sujudimas – visi ištroškę vakarienės. Tiesa, labai smagu buvo pirkti pilną Maximos krepšį avižinių sausainių. Gražu žiūrėt.

Nimrodel: Palūšėje parduotuvė užsidarė 18:00, kavinė turėjo užsidaryti 19:00. Atėjom 18:50. Pavalgyt jau būtume nebespėję, tačiau kai kam atėjo mintis išnaudoti paskutines baro darbo akimirkas prasmingai. L pagriebė piniginę ir penkiese nubėgom vidun. Sušilę, purvini ir išvargę sugužėjom gąsdinti padavėjų ir barmenų savo bomžiškumu ir nežabotu alaus poreikiu. Buvo daug laimės jo gavus. Žygio diena buvo pabaigta smagiai ir turiningai – parodėm, kas mums svarbiausia ir dėl ko mes pasiryžę numesti kuprines šalikelėje. Šiaip visai apgailėtina, bet neblogai buvo.

Aldarion: Vakar maršrutas buvo sutrumpintas ne be priežasties. Kadangi teko pralaukti liūtį su perkūnija atrakintos pirties terasoje (niekas į vidų dirstelėti taip ir nesiryžo), link numatytos stovyklavietės ties Mekšrinio ežeru pajudėjome tik apie 19.00. Ir judėjome lyjant. Po pirmos dienos klaidžiojimų bei lietaus, žygiuojančiųjų nuotaika (čia galbūt labiau tiktų karinis terminas "moralė") nebuvo pilnai atsistačiusi, todėl per anksti nusukus nuo plento ir kaip vėliau paaiškėjo, padarius 1km papildomą lankstą į šoną, keturi iš trijų žygeivių pradėjo maištauti dėl per ilgo maršruto. Apie kopimą į Giedrakalnį nebeliko net kalbų, sutemo, o iki Mekšrinio dar buvo likę 2,5km. Draugiškas komprimisas buvo pasiektas, atsitiktinai suradus labai jaukią skautišką stovyklavietę su skautišku lieptu į Pažemio ežerą. Lietus jau buvo nurimęs, tačiau viskas aplinkui permirkę. Asmeninę nuotaiką pataisę grikei su sviestu, tačiau jų kaip visada liko. Iš už debesų išlindo blausus mėnulis.
Atsikėliau labai anksti, nes reikėjo nupėdinti atgal į artimiausią kaimelį buvusį už kokio kilometro, geriamojo vandens pasisemti. Turėjau tikslą anksti išvirti ryžius ir taip paankstinti mūsų išėjimą iš stovyklavietės. Dalinai tai ir pavyko, nes maistu miegančiuosius jau galėjom žadinti 9.30. Kaip jau visi rašė, pats žygiavimas šiandien buvo daugkart malonesnis nei praėjusiom dienom, visai nelijo, šlapi rūbai džiuvo ant kuprinių, o nueitų kilometrų registras sukosi be rimtesnių sutrikimų. Ir nors didžiąją kelio dalį ėjome asfaltuotu plentu, užtai buvo galima grožėtis į sengirę panašėjančiu mišku. Manau visi tikrai atsigavom ir nužygiuoti 19 kilometrų nebeatrodė taip neįmanoma kaip vakar. Tiesa, pėdų remonto jau prireikė visiems apart D.

Antradienis, 08-16

Maršrutas: Palūšė – Meironys – Ginučiai – stovyklavietė (A ir D po Meironių dar Asalnas ir Ladakalnis)
Nueita: 12km
Žygioraštį užvedžiau 7.05 vakare.

Nimrodel: Įspėjimas ateities kartoms – neeiti į žygį su "Inkariukais"!

Laiqua: Pagaliau poilsis! Tikri senukai esam – vis skundžiamės ir skundžiamės. Na bet nuėjom gana normaliai tuos 11 ar 12 km. Ginučiuose pavalgėme savitarnos kioskabake; maistas ten pusėtinas, bet kaip išbadėjusiems bastūnams – pats tas. Stovyklavietė tuščia. Na ne visai, bet kaimynai – toli. Ramu. Buvo atplaukusi ančių šeimyna. Maisto nedavėm, tai ir išplaukė.
1U7T`M q7TiTqEf%51T= zE2 2$x7E2~M fØx%`N `B2àhE r%ilE r%jT`NhE-

Morta: Pabudom ir ilsimės! Poilsio diena juk šiaip ar taip. Deja dar tik 3h nakties. Neįdomi laida, o miegot vis tiek nepavyko. Na gal žmonės jau eis gult, gal jau ir pailsėsim :) Šiaip pastarosios pora dienų tai tokios, kokios ir turi būti geros žygio dienos. Ypač paskutinioji (11 km ėjimo, oras super, pietūs miškelyje :D). Sunku patikėti, kad ryt nereikės eiti :) Bet tai tiesa. Valio! :)

Aldarion: Namuose paskubomis besikraudamas kuprinę palikau šaukštą, taip pat Vilniaus senukuose šeštadienio ryte pirkdamas nerūdijančio plieno puodą (prisiskaičiau, kad aliumininiai indai truputį kenkia sveikatai, o mūsų gi abu iki šiol naudoti būtent tokie) pamiršau dar nusipirkti ir muilinę, taigi kai vakar pasiekėm Palūšę ir radom uždarytą parduotuvę, gavau puikų pretekstą pasavanoriauti ėjimui į Ignalinos maksimą beigi įsigyti taip trūkstamų žygeiviškos buities įrankių. Šiam išpuoliui taip pat pasirašė ir D, kurios pėdos pasirodė beesančios pačios ištvermingiausios iš mūsų visų. Stabdomos mašinos nestojo, matyt aš per daug gąsdinančiai atrodžiau su savo bastūniška apranga, nes to tikrai negalėčiau pasakyti apie D :D. Taigi teko pėdinti visus 3 km iki Ignalinos ir dar 1,5 iki "XX" maksimos, nes "X" maksimoje šaukštų nebuvo. Užpirkę MAISTO, šviečiant mėnesienai parėjome namo, Laiqua meistriškai išvirė TIKROS mėsos (tiksliau mūsų maksimoje sumedžiotos vištienos) ir skaniai ją sušveitę su virtomis bulvėmis (padėka n ir M ir P), dar pasisaldinom vakarą skaniu arbūzu. Vieta išties sukelia nostalgiją seniems laikams, kuomet čia Alataras šoko "Gulbių ežero" baletą, skendo palapinės, Masteris ir padavanas kovėsi kardais...
Tiesa, rytą į traukinį bėgt, kaip prieš šešis metus, neteko. Užkandę dribsnių žvaliai (bent jau aš) patraukėme į kelią. Meironyse senukas leido pasirinkti alyvinių obuolių, tai prisirinkom pilną maksimos maišą – dievinu šiuos obuolius. Už kaimelio dviračiai mus pralenkė dvi jaunos prancūzės, be akcento pasisveikino lietuviškai, vėliau ir pėsčiomis žygiavusi jauna matyt pietiečių pora, tiesa, jiems tai pavyko, nes žygiavo praktiškai be jokios mantos. Parkas, nors ir ne savaitgalio metu, atrodo gyvas.
Ties posūkiu į Puziniškį pasidalinome į dvi grupes, nes dalis norėjo kuo greičiau ir kuo trumpesniu keliu pasiekti Ginučių kavinę, o aš su D – visgi praeiti vienu iš įspūdingesnių Lietuvos pėsčiųjų maršrutų. Užskaitau mums dviems tris checkpointus: vaizdą iš Puziniškio į Asalnų ežerą, paimtą Ladakalnį ir Ginučių piliakalnį – po tokių vaizdų tikrai gali suvokti, kuo ypatinga ta mūsų mylimoji Lietuva :)))
Iki Ginučių ėjosi jau sunkokai, pėdos ryškiai prašė poilsio. Gerai, kad Laiqua perėmė obuolių maišą, dėkingas jam ir le_golui, ir rodos Mortai dar :) Suradom juos visus jau papietavusius "Srovenos" kavinėje – parduotuvėje. Šiaip ne taip nusigavę iki stovyklavietės pasistatėme tik dvi palapines (trečiąją, "pingviną", statė tik išvažiavus mokesčių rinkėjui :D), valgėme į gniutulą sulipusius spagečius su sūriu (tiesa, man tai tiko, nes tikrai norėjosi valgyti), žaidėme, tiksliau Laiqua žaidė, o mes buvom žaidžiamoji medžiaga žaidimo "įmink esmę". Buvo visai smagu, ypač kurstyti ir mūryti varvančią žvakę.
Šiaip, įdomu pastebėti, jog per šiandien dieną su D nužygiavome lygiai dviejų II-ojo Žygio dienų maršrutą, ir nužygiavome jį palyginus visai greitai. O antrojo žygio metu atrodė, jog žygiavome daug... smagu, jog tvirtėjame, nors ir senstame :)
Dar dėl sveiko maisto. Nerūdijančio plieno katiliukas iš tiesų pasiteisino, bent jau mano asmenine nuomone ir skonio suvokimu. Pavyzdžiui, jame virta arbata nebeturi "dūmų" skonio, kuris anksčiau kiek apkartindavo tiek pusryčius, tiek vakarienes. Gal tas mažiau pasijuto košių skonyje, bet manau efektas ne ką mažesnis. Vakar, kai ėjome į maksimą, prie mano frakcijos už dešrelių, dešrų ir tušonkių nevalgymą prisijungė ir D. Man, asmeniškai, maitinimasis kad ir ne tokiu "kaloringesniu" maistu, tačiau kur kas kokybiškesniu bei sveikesniu maistu realiai leidžia pajusti savijautos skirtumą: anksčiau dauguma stovyklų ir žygių būdavo rimtas virškinimo sistemos išbandymas ir kapituliacija (:D), perėjus prie sveikų produktų, nekyla jokių problemų. Žinoma, gal tai sąlygoja mano jautresnis organizmas, tačiau net ir skirtumo nepajaučiantys bastūnai turėtų susmąstyti apie ilgalaikę perspektyvą, ypač vartojant visus skonio stipriklius bei įvairius koservantus. Šiaip su D mąstėm, jog galima būtų į žygius neštis namuose keptos duonos, [vakuotos?] mėsos ir panašaus gėrio. Galbūt ateityje taip ir bus.

Trečiadienis, 08-17

Poilsio diena
Nueita ~6km iki Ladakalnio ir atgal.
Žygioraštį užvedžiau 8.30 vakare.

Laiqua: Poilsio diena – pagaliau! Ilgai miegojom, lėtai judėjom, skalbėm kojines ir t.t. P, M, Ŋ, n ir aš nusivilkom iki Ladakalnio, apsižvalgėm, sudėjom TL ženklą iš akmenukų (kaip prieš 6 metus) ir grįžom. Dar maudėmės, A ir D išvirė kompoto (labai skanaus!), žaidėm tūkstantį (Ŋ laimėjo) ir kitaip noulaifinom.

Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.: Gėrėm kompotą.

Nimrodel: Daugiau poilsio dienų!

Aldarion: Poilsio diena yra gerai, galima pasidaryti darbus, kuriems paprastomis žygio dienomis laiko paprastai nelieka. Pavyzdžiui, didžiąją dienos dalį pildžiau žygioraštį už praleistas dienas :) Ėjau į kaimelį tartis dėl pieno rytojaus pusryčiams, ir nors didžioji Ginučių kaimo dalis gyventojų atvažiuoja į jį tik vasaromis, vieną močiutę, turinčią karvutę, kaimelio viduryje visgi radau, maloni tokia, kaip ne kaip aukštaitė. Grįždamas paskutinėje sodyboje paprašiau dar ir elektros savo kamerai, leido prisijungti, klausinėjo iš kur esam, ką rašau (buvau pasiėmęs dar nebaigtą pildyti žygioraštį), kur žygiuojam. Patys šeimininkai, pasirodo, atvykę net iš Gargždų! Pavaišino keliais agurkais ir obuoliais, kurie, kaip ne keista, jau buvo pasibaigę. Kompotas buvo išties skanus! Nepavyko paimti interviu iš žygeivių būsimam filmui apie TL, trūko ir klausimų, ir prie ežero šiaip vėjas didžiulis, reiks bandyti vėliau.

Laiqua (ryte): vakarykštė poilsio diena buvo labai workshop'inė. Drožinėjimas (ornamentai ant stalo), žongliravimas (kojinių power!), muzika (dvi naujos filksingo dainos), tapyba (D Smogą piešė) ir dar kulinarija (kompotas). Ir dar viskas retsykiais filmuojama. Žodžiu smaguma.
Šįryt eidamas vandens pabuvau gidu porai užsieniečių :)

Košmaraitė: Dar šis tas apie poilsio dieną – pailsėjo kojos! Galima eiti toliau. O šiaip diena visai gerai praėjo – kadangi Ladakalnį jau buvau aplankiusi, niekur nebereikėjo eiti. Išviriau pilną katilą obuolių kompoto su uogomis, kuris buvo sunaikintas per kelias minutes, bei toliau tęsiau Poi žongliravimo mokymą. Keista, kas šis užsiėmimas susilaukė tiek pasisekimo.
Stalas per tą dieną buvo išraižytas ypač kūrybiškai, bei baubdami filksingą vakare sukūrėm vieną naują dainą ir beveik sukūrėm antrą. Po tokios dienos atsikėlus labai keista keltis ir žinoti, kad vėl reikės eiti. Beje, naktį buvo labai šalta (pirmą kartą per visą žygį), bet čia tikriausiai dėl to, kad peršalau, kai Palūšėje maudžiausi vidury nakties.

Morta: "Šiandien jau nebe poilsio diena," pasakė kažkas. Vadinasi, žygioraštis meluoja... Gera buvo diena, net tie 6km iki Ladakalnio suėjo smagiai. Kojos nebeverkia, kojiniaskalbis įvykdytas. Galima eiti toliau. Reikia eiti.

Ketvirtadienis, 08-18

Maršrutas: Almajo ež. – Varniškės – Daunorai – Minčia – Jakėnai – Tolimėnai
Nueita: ~17km
Žygioraštį užvedžiau 10.50 vakare.

Košmaraitė: Rytas prasidėjo vėlai. Nors naktį miegodami šalom, tačiau vis tiek anksti neatsikėlėm. A nupirko kaimiško pieno, todėl pusryčiai buvo gan skanūs. Aišku, kadangi kėlėmės vėlai, tai ir į kelią patraukėm ne ką anksčiau. Jau buvo 13h, o gal ir daugiau, tačiau smaguma tuo tik prasidėjo. L sakė, kad iki Varn****ų kaimo galim pasiklysti, o toliau jau viskas aišku, tačiau buvo atvirkščiai. Kaip tik po to kaimo taip nuklydom per pievas ir pelkes, jog per dvi su puse valandos pavyko nueiti vos kelis kilometrus. Uteno ežerą, kurio pakrantėje buvo numatyti pietūs, pasiekėme jau po 16 val, tačiau čia nestojome, nutarėm eiti iki Minčios kaimo. Prie ežero mums kelią užkirto upė, kurią aš perbridau, A pasistatė tiltą, o likusieji ėjo aplinkui, nes nenorėjo sušlapti. Taigi, mudu su A pasibrukniaudami nuostabiai tiesiu keliuku Minčią pasiekėme kiek anksčiau už bendrakeleivius ir ta proga dar išsimaudėme užtvenktam upeliuke prie malūno. Apie 18h susirinko visi ir prasidėjo pietūs. Mmmmmm... maistaaaaas! Buvo gausūs ir skanūs sumuštiniai. Delikatesinis maistas, taip sakant. O po to – per miškus ir pelkes tolyn. Numatytos nakvynės vietos taip ir nepasiekėm, bet Tolimėnų kaime žmonės savo kieme leido pasistatyti palapines, pečiuką užsikurti, naudotis WC. Europinė stovyklavietė. Kai name gyvenanti moteris pasiūlė palapines statytis prie šulinio, jos dukra džiaugsmingai sušuko: "Oooo, gal kas nors į šulinį įkris!" (:D). Šiuo metu sėdime prie stalo ir Laiqua su Morta žaidžia "nupūsk vorą nuo stalo" :D Nuostabu paskutinis (man) žygio vakaras.

Laiqua: Šiandien keista diena. Nors ir normaliai ėjom, bet daug stoviniavom, taigi vidutinis greitis gavosi ~2km/h. Išsijudinom apie pirmą, o "pietavom" Minčioje apie 6-7. Keliukų, kaip visada, bent keletą kartų daugiau, nei žemėlapyje... Ir t.t.

Morta: Kasdien vis labiau žygiui limpa pavadinimas "Senukų žygis". Bet nėra to blogo, kas negalėtų dar pablogėti, tai ir taip jau lėtą (2km/h) ėjimo greitį sugebėjome sumažinti iki -0,5km/h. Bet šiaip tai šita žygio diena viena smagiausių. Pažygiavom įdomiai, priklysti sugebėjom, prsiskųsti, kaip sunku, irgi pavyko, ir galų gale mus priglaudė kaimo sodyboje 22h pasibeldus ir įsiprašius. Gavome visus patogumus, geriau nei kempinge :) Žodžiu, žygis vyksta, kartais draugiškai pasipykstam, bet tik dėl linksmumo. Žygiuoti smagu :)

Andrius (aka le_golas, aka Kietas Bičas, aka-47): Labiausiai per žygį man patinka sėdėti, dar labai patinka valgyti, toliau – miegoti, o tada jau gal ir eiti... Bet kažkodėl didžiąją dalį laiko einam. Na, ką padarysi, eiti irgi normaliai. Ne taip gerai kaip sėdėti, miegoti, valgyti ar gulėti, bet dar pakenčiamas laiko praleidimo būdas. Tai va, viską skauda, šalta, labai smagu (be ironijos, tikrai smagu) ir einu valgyt, nes labai noriu.

Nimrodel: Šiandienos vakarui beveik tinka frazė "Ačiū, šeimininke, kad židinį pakūrei", tačiau kuo toliau, tuo mažiau kelių ir kelionių laukia. Juokinga, tačiau aš su ir taip pritrintom kojelėm norėčiau dar savaitę pažygiuoti.
Lygiai taip pat man gėda. Dėl bendros gerovės per pastarąsias tris dienas nepadariau nieko. Na nebent neknarkiau ir nežadinau kompanijos. Galvojau – štai, išvirsiu ryžius! Bet kojų remontas užtrukdo pakankamai, kad ryžiai jau būtų užkaisti. Nepaisant to, mano pasyvumą iš dalies kompensuoja mano šaukšto geri darbai ir pagalba gaminant. Tikiuosi, nuo manęs slaptai niekas žygių nerengs, išsigandę, kad aš visąlaik taip :)
Mano prožektorius genda, telefonas ir grotuvas išsikrovinėja, pakrauti nėra kaip. Technika apleidžia mane, tampu gamtos vaikeliu. Pinigai irgi senka – galima bus užsiiminėti uogų ir grybų rinkimu, prasidės išlikimo drama.
Ok, nė velnio neprasidės, nes tuoj, labai greitu metu, keliausim į namučius valgyt kepsnių.
Iš turėjusio būti rimtu įrašo gavosi įprastos, tik 4x ilgesnės nesąmonės!

Aldarion: Naktį sunku buvo ką beįskaityti, be to, dar ir jėgų trūko, tad pildau šį įrašą ryte savo paskutiniosios šio žygio dienos. Vakar iš stovyklavietės pajudėjom tikriausiai rekordiškai vėlai, tačiau ilgiausiai visi ir laukė manęs, užtrukau remontuodamas palapinės strypą, mat bijojau, kad šiandien tam nebeužteks laiko. Šiaip sunkiai kraunasi kuyprinė, nes turiu laukt, kol visi išsikraus daiktus iš palapinės, tik tada pastarąją supakavus galiu krautis visus kitus daiktus. Septintą ryto parnešiau pieno iš gerosios močiutės, skanus buvo!
Iš pradžių žygiavome su vėjeliu. Kadangi kameroje juostos dar buvo likę daugiau nei valandai, bateriją pasikrovęs mėginau gaudyti kiekvieną gražesnį žygiuojančių bastūnų vaizdą. Visaip galvojau, kaip juos bus galima panaudoti TL pristatomajame filme :) Labai gerai susivalgė iš Ginučių parnešti obuoliai ir agurkai du kartus sustojus trumpo poilsio. Praeiti miškai labai gražūs, vaizdus labai paįvairino aukštos kalvos, miškų pievos, pelkės. Įdomu buvo keltis per upelį ties Uteno ežeru, maudėmės Minčios tvenkinyje, ties kurio užtvanka pastatyto malūno [pašonėje] ir pietavome – skaniai pietavome. Už Minčios padarėme lankstą, kurio neplanavome, tačiau buvo gražus takelis, vėliau keliukas pro jau minėtą raistą, įspūdingą bruknyną. Supratę, kad nuklydome, pakoregavome maršrutą ir ėjome nieko neplanuodami iki Patkūnų geomorfologinio draustinio. Žvyrkeliu, saulei jau visai nusileidus. Pasiekę reikiamą sankryžą, pasirinkome logišką sprendimą – Laiqua ir Košmaraitė nuėjo pas artimiausią, dar nemiegojusią kaimo sodybą pasiprašyti nakvynės. Turėjo atrodyti pavojingai ir neįprastai, tačiau elfo diplomatijos dėka mums leido įsikurti gražios sodybos kieme, kuriame, verta pastebėti, buvo visi bastūnui praverčiantys patogumai: lauko židinys, malkos, šulinys, praustuvas, nykštukų kabina, stalas su suolais, net hamakas beigi kompostas. Tikras rojus, išsigelbėjimas nuo bomžiškos alternatyvos brautis į draustinio mišką. Dangus žvaigždėtas, oras šiltas, skaniai pavalgėme ryžių su kondensuotu pienu. Žygis yra vienas žaviausių potyrių metuose, jau dabar laukiu kitų metų rugpjūčio. Ir esu dėkingas visiems bastūnams, nepabijojusiems šiais metais vėl eit ir trint pūsles ant pėdų! Ačiū, buvo gera pažygiuoti.

Košmaraitė: dar per anksti civilizacijon grįžti. Dar Labai norėtųsi pabūti, pažygiuoti. Net nesitiki, kad jau penktadienis. Reikės būtinai vėl pakartoti, pasitaikius progai. Na, o šiandien – pėstute į Salaką ir autobusu namo *insert crying face here*. Belieka pasidžiaugti, kad buvo labai smagu. Daug gražių girių praėjom ir pelkių praklampojom. :] Ir kompanija žygiui pati geriausia.

Penktadienis, 08-19

Maršrutas: Tolimėnai – Pratkūnai – Salakas – Luodis
Nueita: ~12km (L gal ~16km)
Žygioraštį užvedžiau 7.20 vakare.

Laiqua: Šiandien kilom anksti – apie pusę devynių. Ir išėjom anksti – pusę vienuoliktos. Šeimininkams palikome plytelę šokolado ir dalelę savęs :)

Morta: Aš savo dalių nepalikinėju, kaip kad Laikva, bet dėkinga esu žmonėms, priėmusiems mus nakvynei :) O šiandien tai draugiškai kėlėmės anksti, kad palydėti Vismantą ir Dovilę į Salaką. Ėjosi gerai, nieko neatsimenu iš kelio, tik žvyrą. "Taip ir ne" žaidimas puikiai nukreipia mintis nuo skaudančių galūnių :) Salake atsakančiai apsiprekinome, ir tada susimąstėme, kad teks klimpti į skolas Laikvai, kad sukrapštyti grynųjų grįžimui iš žygio į civilizaciją. Ačiū dievams ir visiems demonams, ar kam ten, kad jau net ir tokiam miestelyje, kaip Salakas, galima atrasti parduotuvę, kurioje yra galimybė atsiskaityti kortele. To pasekoje prie būtiniausių maisto prekių prisikrovėme svarbiausiųjų – kolos, čipsų, alaus... Koks žygis be E621, kitų E ar konservantų! Palikę Vismantą su Dovile likimo valiai, leidomės į kelią, ėjome sunkiai. Nuėjome ~1,5km ir draugiškai sutarėme (išskyrus Laikvą, kuriam dar norėjosi pasivaikščioti) likti nakvoti pietų vietoje. Tai ir sėdime visi prie laužo (tik Rūta dingo, bet jai tai įprasta, atsiras :D), kas išsimaudę, kas apylinkes aplankę, džiaugiamės žygio malonumais. Kad ir kaip smagu eiti, bet visgi man žygio vakarai didžiausias malonumas :)

Laiqua: as I was saying before I was so rudely interrupted, išėjom ir ėjom visai neblogai. Per vos daugiau nei dvi valandas pasiekėme Salaką. O jame – net keturios parduotuvės! Taigi apsipirkome (vienoje rimto maisto, kitoje visokio džiaugsmo) ir prisėdome kartu su A ir D, kurie laukė autobuso namo.
Pusę trijų autobusas atvyko ir du bendrakeleiviai atsiskyrė... Na o mes, ryšium su skaudančiom kojom ir šiaip tingumu, nuėjom tik dar ~2km iki stovyklavietės prie Luodžio ir ten įsikūrėm. O dabar pradeda lyti, einu panikuoti.

Nimrodel: Sustabdžiau eismą dėl ekstremalių sąlygų. Nepaisant to žygis visai fainas. T.y. super! Smagu keliauti su gerais žmonėmis.

Laiqua (ryte): vakar vakare taip ir nepradėjo lyti, tik šiek tiek grąsinosi. Visgi sėdėjom stoginėje ir kortavom. Apie pirmą nakties, jau taisantis palapinėsna, lyti ėmė rimtai ir lijo bent keletą valandų. Tiesa, stiprios audros nebuvo, nes po stogu – sausa.
Iš ryto viskas gana neįdomiai šlapia, bet laužas nuo žvakės užsidegė. Dabar laukiu kol kas nors ims rodyti gyvybės ženklus: ar iš palapinės išlįs, ar vanduo užviręs ims šnekėti.

Nimrodel: Rytas ir mes jau savaitę einam! Na gerai, paskutines kelias dienas aš jau slenku, bet vis viena – savaitė! Geras, man patinka :D

Šeštadienis, 08-20

Maršrutas: Salakas – Marceliškė – Žagarinė – stovyklavietė prie Dūkšto ež.
Nueita: ~13 km
Žygioraštį užvedžiau 8.15 vakare.

Laiqua: Maniau, kad šiandien ėjimo bus nedaug ir nueisim per kokias 3 valandas. Net planavom, kad paskui gal be kuprinių nueisim iki Dūkštelių piliakalnių... Bet kaip ir daugeliui šio žygio planų, šitiems irgi nebuvo lemta išsipildyti.
Dieną šiek tiek lynojo, bet nesmarkiai. Ėjosi gerai, beveik nestoviniavom, bet vis tiek kažkaip gavosi 2km/h vidurkis. Mistika. Kita mistika buvo dviračių takas, užvirtęs medžiais ir šiaip pažliugęs. Trečia mistika – rekreacinė pelkė, t.y. "rekreacinės zonos" vietoje nusidriekęs apžėlęs ir apmeldėjęs krantas. O pati "stovyklavietė" prie Dūkšto, kiek pamatėm, tėra tik vienas staliukas su saviveikline laužaviete. Bet sueis :)

Morta: Paskutinis žygio vakaras. Kaip visuomet gaila, kad jau baigsis žygis, bet juk ir namie apsilankyt smagu :) Šiandien ėjosi gerai, stebuklai, bet nieko ničnieko nebeskauda! Nors ėjome jau įprastu nepernelyg skubiu greičiu, bet vietą pasiekėme anksti, net nepriklydome. Reikia dėkoti mistinei GPS bobutei, kuri atsiradsavo vietoje ir laiku bei nukreipdavo mus teisinga kryptimi. Beje, aplankėme porą lankytinų objektų – žydų kapines ir Salako pušį. Dabar jau sėdime prie žvakės, pavalgę sumuštinių, darysimės antrą patiekalą – makaronus su tušonke, o tuomet ir trečią dasimušti – kepsime sūrį. Reikia užbaigti maisto atsargas, juk ryt jau grįžtam į civilizaciją :) Na, reikia eiti pasimėgauti paskutiniu vakaru prie žvakės.

Nimrodel: Šiandien buvo nuspręsta, kad kada nors man teks įsigyti nuosavą pelkę ir atidaryti dviračių nuomos verslą. Padarysiu pelkėj dviračių taką, dviratininkai nuskęs ir man liks jų transportas. Tada jie visi bus vienos (rudos) spalvos ir nuomosiu juos Palangoj. Pelkėj bus įrengtas ir stebėjimo bokštas, vardan pramogos.
Tam įkvėpė klampusis dviračių takas.
O šiaip – laukia namai. Aš jau įsivaizduoju, kaip skaniai valgysiu eklerus, gamintus namie, kugelį ir gersiu kolą ir daug sulčių! Ai, dar eisiu žiūrėti HP 7.2, pabaigsiu "Desperate Housewives" 2 sezoną, miegosiu minkštutėlėje lovoje, eisiu į mokyklą ir darysiu dar daug dalykėlių, kurie, kad ir kaip apmaudu būtų kitiems bastūnams, norintiems tai išgirsti, šiame žygioraštyje įvardyta nebus. Patogu, šilta ir smagu, tačiau laukiu kitos vasaros, kuomet vėl įsivelsiu į panašią avantiūrą, su sveikom kojom ir nebe sportbačiais vėl keliausiu kartu su bepročių kompanija kur nors į ne pasaulio kraštus, bet toli ir smagiai, besiskundžiant ir besidžiaugiant!
P.S. Nelijooo! Ir škvalo nebuvo!

Laiqua (ryte): naktį truputį palijo, tad šįryt laužas užsidegė iš maždaug ketvirto bandymo. Bet šiaip nešalta ir bendrai visai malonus rytas. O šitoje pievoje – begalės vorų. Ir naktį dar lauko pelę girdėjom.
Laukia 7km iki Dūkšto, o iš ten – traukinys į Vilnių.

Sekmadienis, 08-21

Maršrutas: Dūkšto ež. – Didžiasalis – Dvarykščius – Dūkštas
Nueita: ~8km
Žygioraštį užvedžiau 3.00 traukiny.

Laiqua: Ėjom beveik nepaklydę, nors ir pievose keliukų daug daugiau, nei žemėlapyje. Praėjome postapokaliptinę fermą ir lentpjūvę (pirmojoje galima būtų įrengti bastūnų kampą ar bent CTF pažaisti), porą kaimų ir pagaliau priėjome Dūkštą. Radome ir parduotuvę bei geležinkelį, kur palaukti teko tik pusvalandį.
Žygis, kaip visada, buvo labai smagus. Aišku, eiti sunku, kojas ir pečius skaudėjo, klaidžiojom, sušlapom, atėjom naktį, miegojom nepatogiai, retai prausėmės... Bet ir sėdėjom prie laužo, pliurpėm bei dainavom iki išnaktų ar net paryčių, matėm miško paukščių ir kitokių gyventojų, lankėmės gražiuose kaimuose... Pliusai – ypač bendrakeleivių kompanija – minusus atsveria su kaupu. Tad mums žygio šito niekas nepakeis.
Gerbsim, mylėsim, tolkinėsim!

ANP (Andrius – Nacionalinis Parkas): Baigėsi žygis. Viskas buvo gerai, tikrai labai smagu. Kojų jau nebeskauda, kažkaip praėjo, paskutinį atstumą pavyko nueiti nesunkiai. Ačiū bendrakeleiviam, gerai pažygiavom, šauni kompanija, dramblys ėjo mineralinis ne.

Morta: Ėjom, ėjom ir nuėjom. Viskas. Pradžia visuomet sunki, šiemet ypač gąsdino subjuręs oras ir jau pirmą dieną pakirstos kojos. Laimei, po poros sunkių dienų žygis nebegąsdino, o po poilsio dienos jau pats smagumas tiek eiti, tiek ilsėtis. Žinoma, paskutinėmis dienomis nesiplėšėme dėl kilometrų skaičiaus, ir nuo to tik labiau jutosi visi žygio ir gamtos džiaugsmai :) Pamatėme gražaus miško ir šiaip nuostabių kraštovaizdžių. Taip pat žygį geru padarė ir puiki kompanija, už ką visiems dideliu AČIŪ :) Žygis tikrai pavyko, niekas nemirė :) Ir visgi, nors ir būna sunku, taip sunku, kad nieko nebesinori, bet pati žygio esmė (ne km skaičius) viską atperka su kaupu. Stengsiuosi kitais metais nepraleisti žygio tikrai :) Senukų žygis baigtas.

Nimrodel: Nepaisant to, kad mano keli paskutiniai įrašai jau papasakojo tai, ką reikėtų rašyti čia. Buvo smagu, kompanija šauni, batai ypatingai prasti... Ką tik pravažiavom Pažeimenę – apsukom ratą.
Ačiū senukams :)