header6

2013-ieji metai: Žverblia žygis (Dzūkijos Panemunė)

. Paskelbta Žygiai

2013-aisiais metais „Tolkien Lietuva“ šventė dešimties metų sukaktį. Ne vienas renginys taip pat įvyko dešimtą kartą; tarp jų – ir Didysis vasaros žygis. Dar prieš metus pradėjome galvoti, kur žygiuosime. Rinkomės iš esmės tarp dviejų variantų: Dzūkijos girių (kuriose labai gražu ir miškinga) ir Panemunės (kurioje žygiavome per pirmąjį Žygį). Galiausiai pasirinktas beveik kompromisinis variantas: žygiavome Dzūkijoje, bet nemaža maršruto dalis nusidriekė ir palei Nemuną prie Merkinės bei Liškiavos.

Žygio datą parinkome tradicinę: išėjome į kelionę šeštadienį, praėjus savaitei po vasarinės Stovyklos. Į Marcinkonis nukeliavome penkiese, o ten prie mūsų pusdieniui prisijungė Onodrim. Kartu su juo aplankėme Čepkelių raistą, pasigrožėjome nesibaigiančiais žolynais ir krūmynais. Į pavakarę iškeliavome į pietvakarius, pasitikdami atslenkančią audrą. Vienu metu debesys užėjo tokie, kad sutemo kaip naktį, bet audra mus galiausiai pasiekė tik vėliau, jau tikrai sutemus. Laužą kūrėme per liūtį, bet tokie dalykai bastūnams – nė motais, garuojančios vakarienės turėjom.

Kitas dienas oras buvo permainingas, bet žygeivių nuotaikoje tai visiškai neatsispindėjo. Pro Latežerį ir Druskininkus traukėme į Liškiavą, kur nakvojome tarsi ruošdamiesi pulti piliakalnį – slėnyje netoli jo, konspiraciškai pasistatę palapines ir sukūrę mažytį lauželį. Antradienį trumpai aplankėme Liškiavą, radome piratų slėptuvę bažnyčios rūsyje ir pasukome tolyn nuo Nemuno vagos; lietingas tos dienos kelias nuvedė iki Giedavardžio ežero.

Prie Giedavardžio praleidome poilsinį trečiadienį. Trise nusigavome iki Leipalingio prisipirkti skanėstų, o šiaip džiovinomės rūbus, maudėmės, žaidėme ir planavome bastūnišką tolkinistišką ateitį. Ir visa tai darėme prie užrakinto ežero. Taip taip, ant lieptelio, einančio į ežerą, buvo vartai su spyna.

Ketvirtadienį nuo Giedavardžio išėjome atgal į rytus, kurį laiką traukėme per tuos pačius miškus, žvyro karjerą ir keliukus, pro kuriuos ežerą pasiekėme. Bet netrukus nužygiavome kitu maršrutu, pro kaimus, kupinus obuolių ir slyvų pakelėse. Taip žygiuoti buvo tiesiog pasaka, jautėmės tarsi patekę į Grafystę. Netrukome prieiti ir Nemuną, tiesa, jo pakrante kelio nebuvo, taigi brovėmės per miškus, kol pasiekėme padoresnį taką. Šitaip ir ėjome, kilometrams tirpstant po kojomis, kol nakvynei sustojome beveik prie Merkinės. Stovyklavietę radome fantastišką – ne tik su laužaviete, pastoge ir priėjimu prie Nemuno vandens, bet ir su derlinga obelimi bei dekoracijomis tarsi iš elfų kaimelio. Net pasigailėjome nežinoję apie ją anksčiau, nes tokioje vietoje poilsio diena būtų buvusi smagesnė.

Penktadienio planas buvo labai paprastas: neturėjome maisto pusryčiams, taigi galvojome anksti atsikelti ir eiti į Merkinę, kurioje prisipirktume atsargų ir pavalgytume. Žinoma, išeiti anksti nepavyko, taigi pusryčiavome jau gerokai įdienojus. Užtat ant Merkinės piliakalnio, su vaizdu į Merkio ir Nemuno santaką. O pavalgę nusprendėme, kad jau labai pasiilgome dzūkiško miško, taigi pakeitėme maršrutą. Užuot ėję daugmaž palei Nemuną į šiaurę, Alytaus link, pasukome į rytus ir nėrėme į Dzūkijos nacionalinio parko girią. Netrukome prieiti Glyno ežero, kuris tądien, ryšium su ilguoju savaitgaliu, jau buvo iš visų pusių apsėstas stovyklautojų. Visgi pavyko rasti vietos, kurioje galėjome prisiglausti nakčiai.

Šeštadienį laukė kelionė nuo Glyno pro Puvočius į Marcinkonis. Žiūrint ant žemėlapio, atstumas nėra didelis, tačiau kai ėjome ne plentu, o mišku, jis pailgėjo. Ypač kai neradome žemėlapyje pažymėto tilto per Grūdą, taigi teko per ją bristi. Visgi vakarop pasiekėme ir Marcinkonis, ir Kastinio ežerą, prie kurio įsikūrėme paskutinei Žygio nakvynei. Ir vėl prie mūsų prisijungė Onodrim, taigi vakarojome šešiese. Sekmadienį ryte beliko nueiti iki Marcinkonių geležinkelio stoties ir parvažiuoti į Vilnių.

Šis Žygis turbūt buvo labiausiai tolkinistinis ir kitaip idėjinis, išskyrus galbūt penktąjį. Skaitėme Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ (iš ten ir Žygio pavadinimas žverblia; nusprendėme, kad šis žodis apibūdina viską ir gali būti naudojamas visose gyvenimo situacijose) ir Tolkino kūrybos rinkinį „The Tolkien Reader“, planavome bastūniškas pamokas ir ateities žygius, kūrėme pasaulį keisiančias tolkinistines idėjas ir kitaip turiningai leidome laiką. Taip pat rašėme ir tradicinį Žygioraštį, kurį rasite žemiau. Kaip visada, Žygioraštyje jame sudėti įspūdžiai pateikiami tokie, kokie ir buvo, be pataisymų (išskyrus kartais nedideles rašybos ar skyrybos korekcijas).

Žygioraštis

Šeštadienis, 08-10

Maršrutas: Marcinkonys – Čepkelių raistas – Marcinkonys – Darželiai – Kapiniškės
Nueita ~22 km
Žygioraštį užvedžiau 11.05 vakare

Laiqua: O štai ir vėl jis – Žygis. Visus metus lauktas, ilgai planuotas ir ruoštas, pasitiko jis mus Marcinkonių stotimi ir pievele prie jos. Papusryčiavome apie pirmą valandą, susipakavome maistą ir patraukėme ieškoti Čepkelių rezervato direkcijos. Ten susitikome Onodrim. Pas jį palikome daiktus ir išėjome į raistą. Praėjome pelkės pakraščiu, susipažinome su kopomis, miškais ir kitomis vietovėmis. Apie pusę šęšių grįžome į Marcinkonis. Papietavome. Pusę septynių atsisveikinome su Onodrim ir išėjome į pietvakarius. Pakeliui užėjo penkiaminutė naktis (lietaus nebuvo... beveik), o nakvynės taburetę pasiekėme visai temstant.

Andrius, Dzūkija po kojom: Nelijo. Nepamenu kada čia apskritai yra liję... anomalinė zona. O kai nelija tai ir visa kita sekasi šauniai – laužas traška, arbata verda... žodžiu, šilta, gera ir jauku.
Turim kol kas tik vieną bėdą – kuprinės pasunkėjo. Čia nuo pernai kažkas nutiko... gali būti, jog susiję su tuo, jog vis dar nelijo. Gal ryt jau gausim lietaus? Žiūrėsim, ką Ulmas į tai.

Laiqua (ryte): Vakar visi, išgėrę arbatos, išlūžom, tai nespėjau net įrašo baigti. Dabar, atsikėlę apie 10.30, po truputį krutame.
O vakar po trumposios nakties (per kurią po tentu žaidėme kortomis) judėjome toliau. Virš mūsų įvairiomis kryptimis lėkė debesys, šiek tiek temo. Įvyko anomalija – Dzūkijos miško keliukai beveik tiksliai atitiko žemėlapio informaciją! Taigi išsvajotąją taburetę radome be problemų. Gerai, kad ir nelijo :)

Košmaraitė: Čia niekada nelyja.

Sekmadienis, 08-11

Maršrutas: Taburetė – Kapiniškės – Margionys – Latežeris
Nueita ~18 km
Žygioraštį užvedžiau 9.20 vakare

Laiqua: Šiandien ėjosi labai gerai. Net keistai gerai. Kilometrai ne slinko, o lėkė vienas paskui kitą. Visą kelią nuėjome per mažiau nei 6 valandas, įskaitant sustojimus pailsėti ir papietauti.
Bendrai nuotaika labai gera. Nei nutrinti pečiai, nei po truputi vargstančios kojos, nei kaitinanti saulė negadina žygio. Dabar, jau prikirtę makaronų su tušonke, geriame arbatą ir ruošiamės skaityti Krėvę.

Pirmadienis, 08-12

Maršrutas: Latežeris – Druskininkai – Liškiava
Nueita ~18 km
Žygioraštį užvedžiau 11.50 vakare

Laiqua: Šiandiena buvo labai plentiška, bet vis tiek smagi. Ryte maudėmės, zombinėjom, virėm ryžius, bet vis tiek į kelią patraukėm apie pirmą. Kilometrai ir vėl buvo suvalkietiški – nuo kiekvieno nusukta po porą šimtų metrų – tai druskininkus pasiekėm apie pusę keturių. Ten netgi radome, kur civilizuotai pavalgyti, prisipirkome maisto ir nužygiavome toliau.
Tada kilometrai taip sparčiai nebesikuko, taigi Liškiavos piliakalnį pamatėme tik temstant, apie devintą. Prieš tai praėjome Gailiūnus – kaimą su 4 ar net 5 autobuso stotelėm, nusidriekusį per panašų skaičių kilometrų. Ten gavome kriaušių ir obuolių. O štai ties piliakalniu neradome jokios taburetės, nors žemėlapis žadėjo... Teko lįsti į pievelę atokiau nuo kelio ir konspiraciškai statyti palapines bei kurti laužą. Laužas gavosi nei konspiracinis (degė spygliai), nei labai efektyvus (degė dešrelė), bet pasikepti dešrelių šiaip taip pavyko.
Dabar guliu baisiai karštoje palapinėje, kurioje keturiese telpam tik smarkokai susispaudę. Bandysiu miegoti.

Antradienis, 08-13

Maršrutas: nakvynvietė – Liškiava – Vilkautinis – Barzdžiūnai – Margai – Giedavardžio ež.
Nueita ~18 km
Žygioraštį užvedžiau ~10 val. vakaro

Laiqua: Šiandien pasiekėme naują zoną - joje visą laiką lyja. Na gal ne visą, bet lijo šiandien nemažai. Batai peršlapo, kai kurių bastūnų kuprinės – taip pat. Bet nieko, išgyvensim.
Diena prasidėjo skubotais pusryčiais pievelėje prie Liškiavos. Tada, kaip ir reikia, ėjom ant piliakalnių. Apžiūrėjom, palaipiojom ant bokšto. P ir M paskui išėjo tiesiai ežero link, o Ŋ, D ir aš aplankėme Liškiavą. Bažnyčios rusy radome piratų vėliavą ir vienuolių kaulų, lobio neradome. Tada išėjom ežero ieškoti. Šiaip taip radome, bet tik privačią valdą. Pasėdėjom, pralaukėm lietutį, susitikom P ir M ir vėl nuėjom į šiaurę.
Pakeliui vėl užpuolė lietus. Kaip tik tada turėjom sukti į punktyrą, bet šis tevedė iki medžiotojo namelio ant kopėčių. Grįžom atgal, prisiglaudėm tvarte prie trobos su pasakiško* kaulingumo bobute.
Lietus baigėsi, ėjom toliau. Vėl lijo. Pietavom ant tento pievoje. Irgi lijo. Ėjom žvyrkelio, miško keliukais, mišku, žvyro karjeru, proskyna... Galų gale radom ežerą. Tada dar reikėjo rasti taburetę – ir tai pavyko. Nors atseit privati valda, bet tikimės kad viskas bus gerai.
*- t.y. "kaip iš pasakos", ne "labai gražaus"

Košmaraitė: Šiandien jau eiti nebereikia. Rytoj, reikia tikėtis, irgi. Patekus į Lietaus zoną, kiaurai permirko ir peržliugo batai. Kuprinė irgi ne ką sausesnė, ypač šoninės kišenės. Pavalgėm labai skanių makaronų su kumpiu, o arbata netgi kvepėjo kaip arbata (nebe degintos dešrelės). Baisingai šalta, todėl šitas įrašas rašomas jaukiai tūnant miegmaišyje. Bendrai paėmus, žygis geras ir nelabai sunkus. Anksčiau reikėdavo labai sunkiai vilktis iki poilsio dienos, o šį kartą ji pati atėjo be jokio vargo.
Gaila tik, kad eidama esu linkusi paskęsti savo mintyse ir godose ir pamirštu pasigrožėti aplinka.
Dabar belieka tikėtis, kad po šiandienos pašlapimo niekas nesusirgsim, o kelias ir toliau bus toks nesunkus.

Trečiadienis, 08-14

Poilsio diena
Žygioraštį užvedžiau 6.45 vakaro

Laiqua (ryte): poilsio dienos yra gerai. Net ir netoli keliuko bei su užrakintu ežeru. Ilgai miegojom, maudėmės, skalbėmės, nukeliavom iki Leipalingio prisipirkti visokių skanumynų, valgėm tuos skanumynus, skaitėm Tolkiną ir Krėvę, kortavom... Žodžiu veiklos buvo nemažai.
Tarp visų veiklų truputi pakalbėjom apie Bastūnų gildijos ateities planus bei šiaip tolkinizmą. Visai neblogai, įdėjų yra, galime daug ko mokytis ir kitaip iš proto kraustytis. O dabar jau po truputį pakuojamės. Prognozė žada lietų po valandos porai valandų; tikimės pralaukti ir paskui iškart išeiti Merkinės link. Matysim kaip seksis.

Ketvirtadienis, 08-15

Maršrutas: Giedavardys – Margai – Cimaniūnai – Voverys – Kibyšiai – Jonionys - stovyklavietė
Nueita ~25 km
Žygioraštį užvedžiau 10.30 vakare

Laiqua: Po poilsio dienos dažnai einame daug. Šie metai – ne išimtis. Nuėjome gerą gabalą iki Merkinės, o paskui dar teko grįžti porą km atgal. Bet dabar esame nuostabioje stovyklavietėje ant Nemuno kranto.
Ryte pajudėti ruošėmės lėtai. Žadėtas lietus taip ir neatėjo, bet į kelią patraukėme vis tiek tik apie pirmą. Pro žvyro karjerą ir porą kaimų žygiavome sparčiai kaip reta... o tada įlindome į tankmę. Tai buvo gražus ūksmingas slėnis palei Nemuną, kuriame takelis baigėsi. Lipome į kalną. Užlipę radome eglyną. Prasibrovėme ir pro jį. Tada ėjome beveik nematomu taku, bet galiausiai išėjome ten, kur ir planavome.
Kelias laukais vėl nyko sparčiai, priėjome plentą, išsukome iš jo, nuėjome iki Jonionių. Ten radome nuorodą į kažkokius akmenis, bet ja nepasekėme, o nužygiavome iki pat Merkinės. Dar suvalkietiškoje Nemuno pusėje bandėme rasti stovyklavienę, bet vienintelis pasirinkimas buvo taburetė prie kelio, su gezais komplekte. Iš vietinių gavome nuorodą į geresnį variantą ir iškeliavome... atgal. Teko nueiti iki Jonionių akmenų, prie kurių yra "elfų kaimelis" – puiki stovyklavienė ant Nemuno kranto. Tik atėję pradėjome gailėtis, kad čia nedarėme poilsio dienos.
Bendras pastebėjimas – žygiuoti rugpjūčio mėnesį yra nuostabu. Eini pro kaimą – tavęs link svyra obuoliai, kriaušės ir slyvos. Sustoji miške – pilna mėlynių ir bruknių. Dienos užkandžių prisirenki pakeliui.

Košmaraitė: mislingasis Margų karjeras mūsų nepaklaidino. Valio. Vaikštinėjome visą dieną šen bei ten, kopėme į kalnus pasakiškai gražiame miške. Pamatėme tokio kraštovaizdžio, kuris puikiai tiktų į filmus. Dabar sėdime stovyklavietėje, kuri išdekoruota taip, tarsi čia vyktų mini Mėnuo juodaragis. Šiaip labai gražu ir daug vietos. Gaila, kad negalėsime čia pabūti ilgėliau.
Nueitas ilgas atstumas visgi pakirto kojas – raumenis skauda ir traukia. Laikva visus maitina vitaminu C ir magniu. Gal iki žygio pabaigos neužsilenksime. Jau savaitę neregėjau nei namų, nei civilizacijos. Kažkaip labai keista, nes neatrodo, jog tiek daug laiko būtų praėję.

Dzūkijos karalius, miško valdovas, žygio direktorius Andrius Tolkienas Antrasis: Rašyti tingisi... šiandien.
O dabar jau nebesitingi, nes jau visai naktis. Miegam palapinėj – vietos mažai, vilties gauti oro dar mažiau. Miega ne visi – Laikva pasakoja, kaip reikia pusvalandį mautis kojinę, pavyzdžiui.
Diena buvo gera, ilga, kilometrų nemažai. Atėjom į Merkinę (beveik), grįžom atgal (nes ten nepatiko), prie akmenų. O čia prie akmenų gerai – Europinė stovyklavietė, Nemunas ir t.t. Sugulėm jau visi, tik Povilas kažkur šmirinėja – gal ežius, o gal katinus gaudo. Gulim, bet nemiegam. Laikva pasakoja apie savo smegenis, kaip jie veikia netikėčiausiu laiku keisčiausiose vietose.
Kaip rašė S. Neris, "Įdomu čia prie Nemuno... Stovyklavietės geros, kaip žydėjimas vyšnios." (Neris, S. Raštai. Vilnius, 1975, p. 142). Stovyklavietės tikrai geros, tuo mes ir džiaugiamės.
Rytoj eisim į Merkinę. Nėra pusryčių, todėl spėju, kad ilgai netempsim – kažkaip apsiskaičiavom su maistu. Matysim parduotuvę, piliakalnį ir dar ką nors – kai pamatysim tada ir parašysiu. O tam kartui – labanakt!

Penktadienis, 08-16

Maršrutas: stovyklavietė – Merkinė – Bingeliai – Glyno ež.
Nueita ~14 km
Žygioraštį užvedžiau 20.20 vakare

Laiqua: Maršruto pakeitimų neišvengta ir šiame žygyje. Planas pasiekti Alovės sankryžą krito nelygioje kovoje su planu užeiti į gerą Dzūkišką mišką.
Ryte planavome anksti keltis ir pakuotis, kad eitume į Merkinę pusryčių. Bet gavosi taip, kad pusryčiavome tik apie trečią... Taigi lemtingoje sankryžoje Merkinėje nuėjome į rytus o ne vakarus, ir po keleto valandų buvome prie Glyno ežero.
Glynas mus pasitiko šašlykų kvapais ir stovyklautojais ties kiekvienu priėjimu. Apsukome beveik visą ratą aplink ežerą, kol radome neapsėstą laužavietę. Ir netgi priėjimas prie vandens yra. Ten ir pasilikome.
Žygio pavadinimas – žverblia žygis. Nes žverblia.

Košmarioks: Šiandien ėjome mažiau, negu suplanuota. Ir gerai. Pamatėm dar šiek tiek dzūkiško miško, kas yra įdomiau, negu 18 km vilktis dulkinais žvyrkeliais. Išsimaudžiau ežere ir pasijutau žmogum. Visgi malonu atvykti į stovyklavietę dar nesutemus.

Tikras vyras: Sėdim, šalam... Eisim miegoti jau tuoj, bo laužas nebedžiugina taip, kaip turėtų.
Maršrutą apkarpėm, pakeitėm ir nuėjom ten, kur kilometrų, plento ir pūslių mažiau – į šviesesnį Glyno rytojų. Tik grikių buvo... Pirmą kartą šiame žygyje buvo grikių. Bandėm, tikrai stengėmės jų išvengti... ne kartą grikius, jau laukusius prie durų, sėkmingai atmušė bulvės. Bet ne šįkart. Šiandien bulvių nėra, o makaronai gulėjo maiše bejėgiai ir dejavo. Dejavom ir mes, nes buvo grikių. Likučius, kaip visad, išmesim ryt.
Bendras mūsų visų šio žygio pastebėjimas – kumpis. Jis kainuoja tiek, kiek dvi tušonkės, jo irgi užtenka 5 žmonėm ir jis yra kur kas skanesnis. Tušonkė laimėtų prieš kumpį gal nebent tada, jei labai ilgai tektų eiti be parduotuvės, bet kai ją pasiekiam kas 3 – 4 dienas, kumpis yra kur kas geresnis pasirinkimas.
Visi jau sugule, tik aš rašau ir Povilas skaito (bent jau ruošiasi tą daryti). Eisiu gal miegoti, nes ir šalta, ir pavargau... Tai va.

Šeštadienis, 08-17

Maršrutas: Glyno ež. – Puvočiai – Marcinkonys - Kastinio ež.
Nueita ~19 km
Žygioraštį užvedžiau 10.40 vakare

Laiqua: Sėdime šešiese – prie mūsų prisijungė Onodrim. Ir vėl žygį baigiame ten, kur ir pradėjome – Marcinkonyse. Kastinio ežeras ir vėl teikia vakaro ramybę.
O diena prasidėjo visai normaliai. Netgi į kelią pajudėjome apie pirmą valandą. Tik vandens turėjome mažai, bet iki Puvočių užteko. Juose radome ir tiltą per Merkį, ir parduotuvę, ir apžvalgos bokštą, ir miškelį pietums. Po pietų (per kuriuos sukūrėme ne vieną pasaulį pakeisiantį planą) miškais išėjome Marcinkonių link. Na, bent jau taip tikėjomės, kad ta kryptimi.
Ėjome keletą valandų, tai arčiau plento, tai toliau. Teko keltis per Grūdą – bristi tris kartus :) Galų gale Kastinį pasiekėme, bet jau temo. Malkų ieškoti teko toli, bet irgi radome. Panašiu metu prisijungė ir Onodrim, taigi dabar šešiese sėdime stoginėje ir kalbamės apie viską. Gal padainuosim filksingo.
Žygis jau tuoj baigsis... gaila, bet ką padarysi. Buvo minčių ateityje pažygiuoti dvi savaites, gal net ir pavyks. Galvojame ir apie trumpesnius žygius – prie Jonavos, prie Rambyno, prie Raigardo... Bastūnizmas gyvuoja, o Žygis – žverblia!

Košmaroks: žverblia žygis, žverblia. Žygio pabaiga įvyko Marcinkonyse. Norėtųsi po miškus pablūdinėti ir ilgiau, bet, deja, darbas ir visi kiti civilizuoto gyvenimo aspektai šaukia. Visa kelionė buvo ganėtinai rami ir atpalaiduojanti, nors ir gerai nuvargino. Pamatėm visko – upių, ežerų, laužo, piliakalnių, akmenų, dzūkiško miško, gezų... Ir dar daug visko liko pamatyti kitą kart.
Rytą reikės keltis baisingai anksti ir suspėti į traukinį, kuris mus nugabens į Vilnių, o iš ten – namo, kur laukia hobitiški patogumai ir malonumai. Ir norisi, ir nesinori. Bet paskutinę ėjimo dieną prisitryniau pūslių, tai gal jau visgi laikas baigti eiti.

Sekmadienis, 08-18

Maršrutas: Kastinio ež. – traukinys.
Nueita 1,8 km
Žygioraštis užvestas 8:00 ryte.

Andrius Superdzūkas Girių Karalius:
Paskutinę žygio dieną labiausiai supranti, kad žygis buvo geras. O šitas buvo tikrai geras – jautėsi visą laiką, ne vien paskutinę dieną :) Puikus žygis – smagu, gera, gražu. Miškai kalnuoti, piliakalniai, upės ir ežerai... Buvo gerai, ačiū!

Morta: Judam namo... Vis tos pačios nuotaikos kaip ir kaskart baigiant žygį – norisi dar. Tereikėtų išsiprausti žmogiškai ir galima būtų vėl lįsti miškan. Bet gyvenimas laukia, reikės vėl prie jo pratintis. Gera buvo nuo jo pailsėti :) Iš tikrųjų žygis pasisekė, nuoširdžiai buvo labai smagu. Nesvarbu, kad sveikata kėsinosi šlubuoti, tai nesutrukdė džiaugtis ir gėrėtis viskuo aplink. Net kai visa permirkusi su ištinusiomis tonzilėmis ir drebanti nuo glitaus apsiausto per liūtį apsidairydavau, buvo galvoje viena mintis – kas bus, tas, bet velniškai gražu aplink, tokie gražūs laukai per lietų, kad nebesvarbu kitkas. Net kai kelias pasibaigia nespėjęs įpusėti, net kai glaudiesi kluone pas pasakiškai kaulėtų pirštų savininkę ir kvėpuoji dvėselienos kvapu, net ir tuomet kažkas linksmai pasiūlo papietauti ir juokas pro ašaras nugali sunkumus. Visgi optimizmas, smagus juokas ir savi žmonės šalia – bene svarbiausi žygio komponentai. Džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti gerą nuotaiką viso žygio metu :) Žygio metu spėjau ir pasidžiaugti aplinka bei bastūniška kompanija, o tuo pačiu ir perkratyti visas mintis, kurios neramiai sugula per metus. Va išeini žygin, mintys atsivalo ir pats jau nebe toks koks buvai. Tada jau galima ramiai laukti rudens – vasara baigėsi. Toks vasaros apvainikavimas man pats griausias :). Norisi tikėti, kad ir kiti žygeiviai ėję kartu patiria tiek gerų emocijų, kiek patyriau aš. Tikiuosi visiems buvo gera ir jauku, nes man buvo ir yra. Ačiū :) Tegul jums žverblia!

Košmaraitė: Į traukinį suspėjome ir netgi nereikėjo bėgti. Dabar po truputėlį, kilometras po kilometro, jis gabena mus namo. Praėjusi savaitė bus viena iš tų, kurių niekada nepamiršiu. Buvo ir gražu, ir gera, ir sunku. Bet dabar, kai kelionė jau į galą, tarsi kitu žmogum jaučiuosi – ramesniu ir geresniu. Tuo vasara ir baigėsi, belieka padėti kuprines ir miegmaišius į šalį ir kantriai laukti kito žygio.
Lieku dėkinga visiems, kad mane, nors ir nelabai socialią visad priima į kompaniją ir kad keliauti kartu taip gera ir jauku.
P.S. Priminimas tam, kas perrašinės žygioraštį – prašau nuskanuoti arba nufotografuoti terliones iš žygioraščio vidurio ir persiųsti autorei :)
P.P.S. Miške gerai, miške nereikia kasdien matyti savęs vaidrodyje ir rūpintis dėl to, kaip atrodai. Miške daug kas pateisinama :D