Vienuoliktą vasarą žygiuoti nusprendėme pas kaimynus latvius. Prieš porą metų jau buvome apsilankę Latvijos pajūry, o šįkart po ilgų diskusijų pasirinkome Gaujos nacionalinį parką, į šiaurės rytus nuo Rygos. Parko kraštuose yra ilgą istoriją menantys miestai Sigulda ir Cėsis, pro jį teka Gaujos upė, vadinama gražiausia Latvijoje.
Į žygį eiti susiruošėme šešiese. Šeštadienį nukeliavome – kas iš Vilniaus, kas iš Kauno, kas iš Panevėžio – į Rygą, kur mus priėmė vietiniai fantastai Raivis ir Endija. Pasižvalgę po Rygą ir pernakvoję svečiuose, sekmadienį autobusu iškeliavome į Siguldą, iš kurios pradėjome tikrąjį žygį. Tiesa, pirmą dieną nuo miesto nutolome labai nedaug, mat ten tikrai buvo ką pamatyti. Ir Gaujos slėnis su urvais šlaituose, ir gražus senamiestis bei pilis, ir dvaras kitoje upės pusėje... Gerai, kad stovyklavietė visai netoli buvo, nes apylinkių apėjimas užtruko iki vakaro.
Antrąją žygio dieną kitapus Gaujos nuėjome iki Turaidos – gretimo kaimo su senovine Kalavijuočių ordino pilimi. Pilis truputį apgriuvusi, truputį atstatyta, stoviu šiek tiek primena Trakų pilį. Atėjus į ją, prasidėjo žiaurus lietus, tad pietavome pilies bokšte, pasinaudoję proga, kad kitų lankytojų ar prižiūrėtojų ten nebuvo. Tik vat lietus tęsėsi ilgai – galima sakyti, kad visą žygį. Taigi papietavę išsitraukėme apsiaustus ir išėjome tolyn. Nakvojome laukymėje vidury miško, merkiami lietaus sukūrėme laužą, bet išsidžiovinti galimybių nebuvo.
Trečioji diena buvo panaši į antrąją – daug lietaus, pora praeitų kaimų, nakvynė vidury nieko, tik pilies nebuvo. Užtat turėjome šunį, kuris mus gerą kelio gabalą sekė ir labai draugiškai vakarojo. Ketvirtą dieną bridome per Braslos upeliuką ir nusigavome iki Lygatnės kaimo, ties kuriuo per Gaują keltis galima senoviniu rankomis valdomu keltu. Bet tądien dar nesikėlėme – nuėjome į netoliese esančią stovyklavietę poilsio dienai. Per ją ne tik lijo, bet dar ir atšalo, taigi daugiausiai laiko praleidome sėdėdami palapinėse.
Atgaivinę kojas išėjome į Lygatnę ir netoli jos esantį gamtos taką – tokį beveik zoologijos sodą, kuriame prisižiūrėjome briedžių, lapių ir visokių kitokių gyvūnų. Nuo ten mūsų kelias ėjo jau atgalios, tik kita Gaujos puse. Per porą dienų pasiekėme Siguldą, iš kurios autobusu grįžome į Rygą, o iš ten – namo į Lietuvą. Žvelgiant vien į žemėlapį, nuėjome nedaug, net šimto kilometrų nepasiekėme. Tačiau lipimas aukštyn į Gaujos slėnio šlaitus turbūt tą atperka. Be to, visokių įdomių dalykų – ir žmogiško kultūrinio, ir gamtinio, paveldo – pamatėme bene daugiau, nei per visus kitus Didžiuosius žygius kartu sudėjus.
Žygio pavadinimu tapo žodis „verigud“, o jo atsiradimo istorija verta atskiro papasakojimo. Sekmadienį Rygoje, jau važiuojant į autobusų stotį, prie mūsų pristojo pagyvenusi moteriškė, labai susidomėjusi, iš kur keliaujam ir kur esam. Jos anglų kalbos žinios, švelniai tariant, nebuvo labai didelės, bet vienas jaunuolis pasišovė pavertėjauti, tai šiaip taip patenkinome jos smalsumą. Bet ji labai dažnai sakė „verigud“. Kai sužinojo, kad mes turistai, tai sakė „didjusi Riga? Verigud siti Riga, verigud!“, o kai pasakėme, kad esame iš Lietuvos, ji sakė „o, Lifjueinije! Anykšei! Verigud citi Anykšei! Hevjubintu Anykšei? Verigud siti, jes, verigud“ ir visaip panašiai. Nusprendėme, kad ji turbūt yra nuolatinė Velnio akmens dalyvė :)
Kaip ir visada, žemiau rasite žygioraštį, pilną mūsų išgyvenimų ir šviežių įspūdžių. Kai kur gali būti viena kita perrašinėtojo pastaba, jos pateikiamos laužtiniuose skliaustuose. Kalba praktiškai netaisyta, išskyrus gal vieną kitą nosinę raidę ar skyrybos ženklą, jei kur pasimetęs buvo.
Žygioraštis
Šeštadienis-sekmadienis, 08-09/10
Maršrutas: šeštadienį nieko, sekmadienį Sigulda – Krimulda – stovyklavietė
Nueita ~14 km
Žygioraštį užvedžiau 22.30 vakare.
Laiqua: Žygio pradžia truko dvi dienas, taigi ir parašyti yra apie ką.
Kelionė prasidėjo vakar ryte skubiu ėjimu (bėgti kuprinė neleidžia) autobuso link. Nepavėlavau. Baltupiuose radau P, M ir X, sėdome į mašiną ir išdūmėme į šiaurę. Panevėžyje prisijungė Ę, nepabijojęs su mumis išeiti pasibastyti. Taip penkiese pasiekėme Rīgą.
O toj pilsētoj truputį teko paklaidžioti. Iš pradžių žemėlapis rodė posūkius egzistuojant ten, kur jų nėra, o vėliau nerodė keliukų, kurie smagiai šakojosi. Bet pavyko rasti Kundziņsalą, kur mus priėmė Raivis ir Endija. Jie gyvena sename, jaukiai įrengtame name, o aplinka, nors oficialiai dar Rīga, primena kokį kaimą. Juokavome, kad Lietuvoje panašiai atrodo Trakų Vokė arba net Šnipiškės.
Įsikūrę iškeliavome į miestą apsižvalgyti. Endijos vedami pamatėme keletą įžymių vietų, pavalgėme, o tada buvo laikas autobusų stoty pasitikti D. Ji, pasirodo, irgi atvyko iš Vilniaus, tik vėliau iškeliavo. Prispirkę maisto vakarui, grįžome atgal.
Vakaras prabėgo ruošiant kepsnius, juos gaminant ir valgant, žaidžiant įdomią latvišką bilijardo atmainą ir dėliojant bei perdėliojant maršrutą. Miegoti išsiskirstėme tarp dviejų ir pusės keturių ryto.
Per naktį žygio planai dar truputį pasikeitė, taigi šįryt išvažiavome į Siguldą. Dar Rīgoje patyrėme nuotykį, kai troleibuse iš pradžių prie mūsų kabinėjosi, o paskui su kitais keleiviais santykius aiškinosi labai girtas ir gana piktybiškas bomžas. Bet viskas baigėsi laimingai.
Pakeliui į Silguldą sudarėme maisto sąrašą, taigi pirmas lankytinas objektas nuvykus buvo prekybcentris. Duoną pamiršom... Teks pirkti rytoj.
Apsipirkus sekė ratas Siguldos pakraščiais, žvalgantis į skardžius ir olas, o pabaigoje – dvaras ir pilies griuvėsiai Krimuldoje. Lipom į kalnus ir leidomės nuo jų, ėjom dviračių takais ir šlaitais – labai geras žygiavimas. Krimuldoje norėjome persikelti per Gaują lynais važiuojančiu vagonėliu, bet nespėjome į paskutinį reisą (keista – savaitgaliais reisų mažiau). Taigi parėjome pėstyte, pažiūrėjome į bungee-jump‘inantį žmogų, nusprendėme pilį imti rytoj ir išėjome ieškoti stovyklavietės. Teko pavogti vandens (sodybos šeimininkai nereagavo į beldimą) ir keliauti siaurais takeliais palei šlaitus, bet stovyklavietę radome. Išsimaudėme, išsivirėme vakarienę, o dabar sėdime ir mąstome.
Pirmadienis, 08-11
Maršrutas: stovyklavietė – Sigulda – Turaida – stovyklavietė
Nueita ~11 km
Žygioraštį užvedžiau 12.15 po vidurnakčio
Laiqua: Nors kilometrų šiandien nueita nedaug, įspūdžių ir kultūrinimosi jau buvo daugiau, nei daugumoje žygių per visą savaitę. Pilys, olos ir pan. – šiose apylinkėse jų – kaip fejerverkų Gandalfo vežime.
Kėlėmės vangokai, bet ilgai netempdami laiko. Išsijudinimas visgi užtruko, į kelią patraukėme apie dvyliktą. Beveik iškart mūsų laukė iššūkis – kone 400 laiptelių į kalną. Kaip vėliau paaiškėjo, šis iššūkis nebuvo paskutinis.
Užlipę į Siguldą, pasigrožėjome vaizdu per upę, pamatėme kapines, radome pilį ir sustojome poilsio. Pilis sudaryta iš dviejų dalių: XIII a. Ordino pilies griuvėsių ir XIX a. dvaro (atseit neogotikinio, bet labiau eklektinio stiliaus). Apžiūrinėjome beveik vien griuvėsius, truputį užkandome ir išėjome toliau.
Kelias vedė atgal per tiltą, kuriuo ėjome vakar. Už jo netrukus radome Gutmans olą – nelabai gilią, bet įspūdingai priraižytą įvairių atsižymėjimų, kurių seniausias siekia net XVII amžių. Būtume ir mes palikę įrašą, bet nebebuvo vietos. Ir šiaip draudžiama.
Po olos lipome į kitą kalną, pasiekėme ir apžiūrėjome Turaidos pilį. Tuo metu pradėjo lyti, todėl pietavome pilies bokšte. Paskui lyti nenustojo, bet išėjome ir nuėjome tolyn. Radę pirmą vietą įsikūrimui, joje ir apsistojome.
Vieta graži ir įdomi. Labai atoki (į ją veda tik smarkiai užžėlęs keliukas) miško aikštelė su konspiracine laužaviete. Ištempėme tentą, palapines statėme po juo, laužą šiaip taip įkūrėme, pasigaminome vakarienę, pavalgėme. O lijo nuolatos, su nedidelėmis pertraukėlėmis, kai lydavo tik nuo medžių...
Antradienis, 08-12
Maršsurtas: stovyklavietė – vienkiemiai (tarp jų Žegari kaimas) – miškas prie Braslos
Nueita ~16 km
Žygioraštį užvedžiau 2.15 ryto.
Laiqua: Lyti nustojo paryčiais, gal apie aštuntą. Kėlėmės ir tvarkėmės lėtai, nes viskas buvo šlapia. Pajudėjome tik apie pirmą valandą.
Kelias ėjo pro įvairius vienkiemius, mišku ir laukais, vietomis buvo tikrai gražu. Pietavome privačiame pašume (t.y. valdoje) palei Gaują prie stalo. Šiaip ėjimas nebuvo kažkuo išskirtinis, tik kad kalnuotas.
Į vakarą, kai pylėmės vandens, kritome į akį vietiniams šuniui. Iš pradžių jis ant manęs pyko, bet turbūt dėl palapinsiaustės, kurią tuo metu buvau užsivilkęs. Paskui jau visi tapome jam draugais, ir naujasis bendrakeleivis nusekė mums iš paskos.
Braslą šiek tiek paklajoję radome, bet kėlimąsi per ją palikome rytojui. Įsikūrėme miške netoli kranto, visiškai atokioje vietoje, kur net takų nėra. Taip ir gyvename truputį konspiraciškai.
Trečiadienis, 08-13
Maršrutas: miškas – vienkiemiai – Līgatnės keltas – stovyklavietė
Nueita ~10 km
Žygioraštį užvedžiau 8.55 vakare.
Laiqua: Šiandien ėjome nedaug, bet smagiai. Pirmiausia kėlėmės per Braslos upelį, kuris pasirodė esąs labai seklus. Tada šiek tiek brūzgynų išvedė mus į miško keliuką, o jis – į laukus. Prie laukų buvo apleistų namų bei didelė serventų plantacija. Tada – vėl miško keliukai ir bandantis užpulti lietus., tikrai užpuolęs lietus ir kortų žaidimai po tentu, vandens ir obuolių davę kaimiečiai, vėl miškas, žvyrkelis ir Līgatnės keltas (pārceltuve).
Truputį už kelto sustojome pietų prie konspiracinės laužavietės. Jau galvojome ten ir pasilikti poilsio dienai, bet laiku apsižiūrėjome žemėlapyje, kad tikroji stovyklavietė yra toliau. Radome ir ją; pasirodo, čia visai Europa: nuostabus vaizdas nuo skardžio per Gaują, įrengtos laužavietės, suolai, daug vietos palapinėms. Tik priėjimas prie vandens truputį nekoks, bet nieko, išsimaudyti pavyko. Dar su D persikėlėm keltu ir nusiaubėm vietinį „Koops“ tipo Akraopolį, taigi vakarienei iškepiau troškinį. Kitiems patiko.
Dabar ruošiame arbatą ir sėdime prie laužo, kuris pagaliau veikia – ir šiek tiek šviečia, ir šildo.
Košmaraitė pasirašinėja į Laikvos dienoraštį. Sakė, nemandagu, bet kad Laikva nemato...
Tokių vaizdų, kokius regėjom apie Gaują, nesitikėjau. Maloniai nustebino pasakiškas kraštovaizdis – kalnai, olos, skardžiai. Vienas iš įdomesnių žygių, nes daug pamatėme.
Čia dabar Laikva verda kažką, kas buvo pavadinta Le Pliurzė de Faršas, todėl neišeina susikaupti rašyt, tai gal kitą kartą...
Ketvirtadienis, 08-14
Poilsio diena
Žygioraštį užvedžiau penktadienį 12.45 (dieną)
Laiqua: Vakar visą dieną taip sėkmingai veikėm nieko, kad net žygioraščio neužvedžiau. Ir kiti neprašė. Tikrai darosi asmeninis mano dienoraštis. Bet ką padarysi – metraštininkystė įpareigoja.
Nieko neveikimas susidėjo iš kėlimosi apie vidurdienį, žaidimo kortomis, ėjimo pirkti šlamšto, maisto gamybos, spėlionių žaidimo „kas aš esu“ ir istorijos po vieną žodį kūrimo. Dar vaikėm katę ir ieškojom dingusio sviesto. Ir išlaidas suskaičiavau, pradžiuginau žmones, kad jie man daug pinigų skolingi.
Šis žygis apskritai toks poilsinis gavosi. Čia jei matuojant atstumo šniūrais: kol kas nužygiavome ~51 km (na, gal kiek daugiau, ~55, bet tikrai <60), per artimiausias dvi dienas greičiausiai bus <30, sekmadienį – dar neaišku. Tiesa, pagal laiko, įspūdžių ir gražių vaizdų šniūrus žygis kitiems nenusileidžia nė trupučio. Išvada – Latvijoje žygiuojasi lėčiau. Kitąmet galvojame važiuoti į Estiją, tai turbūt eisime išvis kaip pirmajame žygyje – po <10 per dieną.
Penktadienis, 08-15
Maršrutas: stovyklavietė – Līgatnė – Līgatnės gamtos takas – stovyklavietė
Nueita ~15 km (iš akies); atstumo šniūras sako, kad 11 km; turbūt meluoja
Žygioraštį užvedžiau 10.20 vakare.
Laiqua: Šiandien buvo labai graži diena: dangumi plaukė lengvi debesys, Saulė švietė ir šildė, per visą dieną lijo gal penkias minutes. Gaila, kad ne poilsio diena.
Kėlėmės lėtai ir vangiai, laužas labai nenorėjo įsidegti, dar naudojomės proga pasidžiovinti rūbus, tai į kelią patraukėm trečią valandą dienos. Persikėlėme per upę, prisipirkome maisto, nuėjome iki turizmo infocentro. Iš ten radome miško takelį, vedantį link Līgatnės gamtos tako, taigi juo ir patraukėme.
Gamtos taką radome nesunkiai, bet iš pradžių atrodė, kad jis visai neįspūdingas: tiesiog kelias per mišką. Visgi netrukus aptikome aptvarą su elnių šeimyna, o vėliau pataikėme ir į tikrą maršrutą. Jame buvo voverė, lapės, lūšys, meška, šernai, usūriniai šunys ir kitokie padarai, visi savo voljeruose. Kai kurie voljerai, deja, labai maži, bet vis ne zoologijos sodas. Praleidome ten kokias tris valandas, bet laikas tikrai neprailgo.
Apie devintą baigėme bastytis po taką ir nuėjome į netoliese esančią stovyklavietę. Ji eina palei Gaujos vingį ir atrodo esanti ilga. Viename gale radome laisvą stalą ir įsikūrėme.
Vandens sėmėme iš šaltinio, kuris yra prie nuostabių smiltainio uolų. Ryt visi eisime apžiūrėti tą vietą.
Dabar sėdime aplink laužą, šnekamės apie praeitus žygius ir įgytą patirtį. Virš galvų – giedras dangus, švyti žvaigždės.
Šeštadienis, 08-16
Maršrutas: stovyklavietė – stovyklavietė
Nueita ~15 km
Žygioraštį užvedžiau 7.50 vakare.
Laiqua: Ir vėl visai graži diena pasitaikė. Neskaitant gal 15 minučių trukusio lietaus, oras buvo puikus.
Kėlėmės jau normaliai, apie devintą. Krapštėmės tris valandas, tada nuėjom pasigrožėti Jumpravu ieziu – ta uola, prie kurios sėmėme vandenį vakar. Ten ir bastūnų įrašą palikau.
Po iezio mūsų keliai išsiskyrė – D išėjo į Līgatnę, iš kur su trimis persėdimais turėjo pasiekti Kauną. Tikėkimės, jai pavyko. O mes patraukėme priešinga kryptimi – į vakarus, Siguldos link. Kelias beveik visą laiką ėjo greta Gaujos, driekėsi per įstabiai gražius miškus. Teko persikelti per sulūžusį tiltą, bet neskaitant šios kliūties, kelionė praėjo be nuotykių. Siguldos nepasiekėme, nutūpėme stovyklavietėje „Bērzi“ gal už 7 km.
Sekmadienis, 08-17
Maršrutas: stovyklavietė – stovyklavietė prie Siguldos
Nueita ~7 km (P, M ir L dar + ~6 km į pardę)
Žygioraštis užvestas ~6 val. vakaro.
Morta: Sudas purvs. Šūdens. Noriu namo. Bet šiaip žygis puikus. Buvo. Ačiū vitaminui C ir Smectai.
Paulius: Kadangi žygiavęs esu nedaug, į šitokio ilgio žygį užsirašiau, kaip į tam tikrą savęs išbandymą. Išgyvenau. Ir daug patirties gavau, tad kitą kartą, manau, turėtų būti daug lengviau žygiuot, nes jau žinosiu, su kokiais sunkumais potencialiai teks susidurt.
Pats žygis man labai patiko. Sakyčiau, kad netgi buvo geresnis, negu tikėjausi. Didžiausią įspūdį paliko gražūs vaizdai, latvių kultūra ir šiaip geras pabuvimas ramioje gamtos apsuptyje, toli nuo civilizacijos, nes paprastai labai jau nedažnai pasiseka nuo tos civilizacijos pabėgt.
Kalbant konkrečiai apie šią dieną, ji galėjo būt geresnė, nes koją pakišo bloga savijauta, kurią sukėlė (tikriausiai) purvinas vanduo. Nereikėjo jo tiek daug gert. Tačiau pati diena buvo graži. Nepaisant lietingo oro jos pradžioje, vėliau buvo šilta ir malonu.
Namų pasiilgau, bet manau, jog žygis buvo tinkamos trukmės. Galbūt galėjo būt ir ilgesnis, jeigu būtų buvę mažiau liūčių ir ligų (dabar tikriausiai nebeteks apžiūrėt Rygos).
Pačioje žygio pradžioje pabandžiau įspūdžius aprašyt eiliuota forma, nes gamtoje nevengiu to daryt, kadangi įkvėpimo šaltinių yra labai daug. Tad pasidalinsiu:
Gauja deja pilnaty,
Ošia ir plačiai vingiuoja
Laužas vėlyvoj naktį
Blankiai, tyliai raudonuoja.
Šnabžda Siguldos miškai,
Tolumoj girdėt žiogai,
Šlama lapai, krūmai, pievos,
Čia, girioj, garsų ne vienas.
Čia, kitapus – šaltinėlis,
Lyg simfonijos dalis,
Skamba, švyti mėnesienoj
Muzikos pilna naktis.
Gamta – tai didis instrumentas,
Girdėt ją grojant – sakramentas.
Iki kito karto! :)
Pirmadienis, 08-18
Žygio pabaiga
Nueiti planuojama ~4 km iki Siguldos stoties.
Žygioraštį užvedžiau 10.05 ryte.
Laiqua: Štai ir baigiasi Žygis, jau vienuoliktas. Vakar ryte būčiau nedvejodamas sakęs, kad Žygis buvo verigud. Tiesa, vakarykščiai įvykiai bendrą įspūdį truputį apgadino, bet teigiamų emocijų nenustelbė.
Vakar kėlėmės lėtokai – X buvo sustojęs skrandis, M panašiai. Kiti jautėmės normaliai, bet nusprendėme daugiau molingo vandens („šūdens“) nevartoti. Pavalgę labai dietinių avižų be nieko, išsiruošėme į kelią. Eiti reikėjo nedaug, per porą valandų pasiekėme pirmo vakaro stovyklavietę. Joje net šiukšlių kalno nebebuvo! Beje, pirmas kartas per Žygius, kai pirmo ir paskutinio vakarų stovyklavietės sutampa.
Kol atėjome, X jau jautėsi visai nekaip. Palikome jį ir Ę stovyklavietėje ir išėjome į parduotuvę. Pakeliui suprastėjo ir mano savijauta, grįžau jau zombinėjantis, su temperatūra ir skaudančiais sąnariais. Įlindau į palapinę, įsivyniojau į miegmaišį ir toks ir likau iki šio ryto (ryte jaučiausi jau daug geriau, temperatūra nukrito, kaulų nelaužo). Tuo tarpu P ir M dvi valandas virė vandenį ant laužo, bet jiems galų gale pavyko. Ir šiaip jie mumis ligoniais rūpinosi, už ką esu labai dėkingas.
Ryšium su visai šitais mirimais, miegoti sugulėme apie devintą valandą. Ir miegojome – kas geriau, kas prasčiau – iki devintos ryto.
Dabar laukia paskutiniai keli km iki Siguldos stoties, o iš ten – autobusas (arba, jei pasiseks, traukinys) į Rygą.
Bendrai paėmus Žygis tikrai buvo geras. Kilometrų numynėme nedaug, bet juos su kaupu atpirko pamatyti vaizdai (ir gamta, ir istoriniai statiniai), nakvynės vietos miškuose ir kitokie įspūdžiai. Ir dar labai daug liko nepamatyta, bet tikiuosi į Gaujos parką dar sugrįžti.
Verigud.