„Brangusis Tolkinai, pasaulyje yra per mažai istorijų, kurių siužetai ir temos mums patiktų. Bijau, kad mums teks vieną kitą parašyti patiems.“ Šitaip pasakęs Dž. R. R. Tolkino draugas Klaivas Liuisas (Clive Staples Lewis) pasiūlė lažybas, kad vienas iš jų parašys romaną apie kosmines keliones, o kitas – apie keliones laiku. Jei ne šios lažybos, gali būti, kad šiandien neturėtume ir „Žiedų Valdovo“, ir daugybės kitų Tolkino kūrinių, o pats Profesorius būtų likęs mažai kam žinomas anglosaksų filologijos specialistas, parašęs vieną ar porą pasakų vaikams. Šiomis dienomis lažyboms sukanka 80 metų.
Apie patį pokalbį tarp Tolkino ir Liuiso ir jų susitarimą žinoma seniai – abu rašytojai ne kartą minėjo šias draugiškas lažybas. Bet tik dabar Tolkino tyrinėtojas, knygos apie Tolkino patirtis Pirmajame pasauliniame kare autorius, Džonas Gartas (John Garth) aptiko įrodymų, kad pokalbis įvyko 1936-ųjų metų gruodžio pradžioje. Būtent tuo metu Tolkinas pasirašė sutartį su leidykla dėl „Hobito“ leidimo ir gavo prašymą parašyti anotaciją galiniam knygos viršeliui. Gruodžio aštuntą dieną Tolkinas išsiuntė anotaciją, kurioje buvo paminėtos ir „Senosios dienos“ gerokai iki Bilbo nuotykių, ir „Žmonių karalija“ gerokai po jų. Vėliau laiškuose Tolkinas rašė, kad ryšys tarp šių epochų buvo Nūmenoro žlugimas, užbaigęs Antrąjį Ardos amžių. O štai istorija apie Nūmenoro žlugimą Tolkinui kilo tada, kai jis pradėjo galvoti apie laiko kelionių istoriją, kurią parašyti pažadėjo Liuisui.
Toji laiko kelionių istorija, pavadinta „Prarastasis kelias“ („The Lost Road“), niekada nebuvo užbaigta, kaip ir daugelis kitų Profesoriaus kūrinių. Kelias jos versijas randame „Viduržemės istorijos“ penktajame tome. Kelionės laiku šioje istorijoje vyksta gana alegoriškai – nerasime jokių ypatingų technologinių prietaisų ar mokslinių paaiškinimų; kitame laike veikėjai atsiduria per sapnus ar vizijas, tačiau tai yra ne mažiau realios kelionės, nei aprašytos Velso „Laiko mašinoje“.
Nūmenoro žlugimo fabula išliko gana panaši nuo pirmųjų versijų 1936-ųjų metų pabaigoje iki publikuotos „Silmariljone“ 1977-aisiais. Galingos ir puikios žmonių karalystės valdovas, sugundytas tamsos valdovo Morgoto tarno, surenka didžiulį laivyną ir užpuola Nemariąsias žemes, siekdamas paveržti nemirtingumą iš ten gyvenančių elfų ir angeliškų valų. Planas, aišku, nepavyksta, laivynas sunaikinamas, o Nūmenoras irgi nuskandinamas vandenyne. Taip pat pasikeičia ir pasaulis – iš plokščio tampa apvaliu, o Nemariosios žemės pasitraukia iš pasaulio į kažkokią menamą erdvę, pasiekiamą tik elfų laivams. Simboliškai ši istorija žymi ir „Senųjų dienų“ epochos pabaigą, po kurios prasidėjo Žmonių epocha, nors kelis tūkstančius metų elfai, dvorfai ir hobitai gyveno šalia jų.
Džonas Gartas teigia, kad Nūmenoro žlugimo istorijai idėjų galėjo duoti ir tuometinė politinė situacija – Jungtinę Karalystę drebino karaliaus Edvardo VIII vedybų skandalas, į kurį ypatingai jautriai reagavo katalikų bendruomenė, kuriai priklausė ir Tolkinas. Ispanijos pilietiniame kare respublikonai žudė dvasininkus. Vokietijoje naciai bandė iškreipti krikščionybę ir paveržti jos mokymą savo bjauriems tikslams. Nekeista, kad tokios žinios uolų kataliką Tolkiną galėjo įkvėpti parašyti kūrinį apie žmonijos nusigręžimą nuo dievų ir iš to sekančią katastrofą.
Būtent Nūmenoro žlugimas apjungė „Silmariljono“ istorijas ir „Hobitą“, o vėliau – ir „Žiedų Valdovą“, kuris nuo „Hobito“ tęsinio peraugo į gilius ryšius su senovės legendomis turintį kūrinį. Jeigu nebūtų įvykusios lažybos su Liuisu, „Hobitas“ greičiausiai būtų likęs su „Silmariljono“ mitais nesusijusia pasaka, panašiai, kaip ir kiti neviduržemiški Tolkino kūriniai.
O Liuisas, priešingai nei Tolkinas, kūryba užsiėmė iš peties. Jau 1937 m. rugsėjį buvo užbaigtas pirmasis „Kosminės trilogijos“ romanas – „Tolyn nuo tyliosios planetos“. Jį sekė „Kelionė į Venerą“ ir „Siaubinga stiprybė“. Taigi lažybas Liuisas laimėjo, bet Tolkinas, kad ir pralaimėjęs, sukūrė vieningą mitologiją nuo Ainulindalės iki Žiedo karo pabaigos.
Iliustracija - Nūmenoro žlugimas. Jos autorius prisistato slapyvardžiu Grrrod.