2013-ųjų metų vasarą Aukštaitijoje lietuviai ir vengrai tolkinistai keliavo po Gūdžiagirę. Po trejų metų jau Vengrijoje tie patys vengrai ir lietuviai, ir dar suomiai, rinkosi atkurti Grafystę. Jaunimo mainų projektas “Restoring the Shire”, finansuotas Europos komisijos programos Erasmus+ lėšomis, liepos 15-24 dienomis subūrė šešiasdešimt tolkinistų iš trijų šalių.
Kodėl “Grafystės atkūrimas”? Viena vertus, Grafystė yra girdėta visiems, bent truputį susipažinusiems su Tolkino kūryba. Idiliškas hobitų gyvenimas daugeliui atrodo patrauklus, o pastaruoju metu vis dažniau užsimenama, kad ekologiškas ir harmoningas su gamta gyvenimo būdas, įkvėptas hobitų, gali būti puiki žmonijos ateitis. Tolkino gerbėjams Grafystės atkūrimas nurodo ir istorijos dalį: išvarius Sarumaną ir jo pakalikus iš Grafystės, hobitams reikėjo atstatyti savo kraštą. Tad į temą galima pažvelgti ir iš tolkinistinių istorijų pusės, ir iš visiškai praktinės – amatų bei rankdarbių.
Būtent amatai, rankdarbiai ir panašios veiklos buvo pagrindinė “Grafystės atkūrimo” tema. Daugybė amatų – nuo juostų pynimo ir odos apdirbimo iki duonos kepimo ar gyvulininkystės – atsirado labai seniai ir tikrai galėjo būti praktikuojama gana archaiškai vaizduojamoje Grafystėje. Iš kitos pusės, jie nepraranda aktualumo ir dabar, kai vis daugiau dėmesio sulaukia rankų darbo gaminiai. Pagrindinė renginio programos dalis buvo skirta išbandyti ir susipažinti su įvairiausiais amatais. Aišku, netrūko ir judrių veiklų, ekskursijų, vakaronių prie laužo, paskaitų ir diskusijų.
Į renginio vietą – kaimo turizmo sodybą nedidelėje Pénzesgyőr gyvenvietėje vakarų Vengrijoje – susirinkome penktadienio vakarą. Visą savaitgalį be perstojo lijo; ir vengrai, ir suomiai kaltino mus, kad atsivežėme lietingą orą iš Lietuvos. Bet buvo ką veikti ir po stogu – mokėmės austi, dirbti su oda ar pasakyti pirmuosius žodžius kitų tautų kalbomis.
Nuo pirmadienio oras pasikeitė ir atėjo tikra vasara – karšta ir sausa. Pradėjome įvairias veiklas lauke – ir tuos pačius amatus, ir ekskursijas į gretimą Zirc miestelį bei Bakonybél vienuolyną, ir žaidimus, ir vakarones prie laužo. Kasdien įvairiose užduotyse rungėsi keturios komandos, atstovavusios keturias hobitų gimines.
Savaitė prabėgo nepastebimai greitai. Kupini daugybės įspūdžių, paskutinę dieną – šeštadienį – paskyrėmė dalinimuisi jais su aplinkiniais. Buvo surengta atvirų durų diena, į kurią atvyko kiti Vengrijos tolkinistai, Pénzesgyőr ir kitų aplinkinių vietovių gyventojai. Supažindinome juos su savo darbo vaisiais, parodėme įgytas žinias. Dieną užbaigė ilga vakaronė prie net kelių laužų.
Sekmadienį atėjo metas išsiskirti. Išvykdami pažadėjome vieni kitiems, kad susitiksime dar ne kartą. Gal tai jau nebebus Grafystė, o mes nebūsime hobitai, tačiau užsimezgusios draugystės ryšiai išliks ilgam.
Daugiau nuotraukų rasite galerijoje.
