Britų biblioteka (The British Library) prieš keletą dienų paskelbė apie trijų VIII-IX amžių sandūros angliškų maldaknygių suskaitmeninimą. Nuo šiol pamatyti šių rankraščių virtualias versijas galės visi norintys. Viena iš šių maldaknygių įdomi tuo, kad joje aptinkame bene pirmąjį rašytinį žodžio “elfas” paminėjimą.
Maldaknygė, įvardijama numeriu Royal MS 2 A XX buvo parašyta Mersijoje (vakarų Anglijos karalystėje) VIII amžiaus pabaigoje. Joje randame vieną maldą, kurioje yra toks velnio išvarymo tekstas: “Iššaukiu tave, velny Šėtono, elfo, per gyvąjį ir tikrąjį Dievą, <...> kad pabėgtum iš šio žmogaus.” Malda, kaip ir kitos, parašyta lotyniškai, tačiau forma “aelfae” (vienaskaitos kilmininkas) yra pakankamai aiški. Galima ją interpretuoti kaip bendrinį arba tikrinį žodį, t.y. “Elfas” gali būti ir kažkokio padaro vardas. Kaip bebūtų, ryšio su blogio jėgomis nepaneigsi.
Tai – tikrai ne vienintelis atvejis, kai elfai siejami su blogiu. Garsiojoje poemoje “Beovulfas” elfai paminėti vieną kartą, šalia trolių, orkų, milžinų, nemirėlių ir kitų Kaino išperų. Kituose viduramžių tekstuose randame receptų, kaip išsigydyti elfų sukeltas negalias, pamokymų, kaip nepapulti į elfų žabangas, ir panašiai.
Iš kur tokios sąsajos? Paaiškinimai galimi du – elfus, kaip vieną iš pagonybės apraiškų, atėjusi krikščionybė stengėsi demonizuoti; tokių istorijų pilna visoje Europoje, mūsiškas velnias, kol dar buvo požemių dievas Velinas, tikrai nebuvo blogio įsikūnijimas. Bet galimas ir kitoks aiškinimas: elfai buvo blogio, ar bent jau piktų išdaigų, nešėjai ir pagoniškais laikais, o maldaknygės autorius Šėtoną lygina su elfu tam, kad prie pagonybės įpratę skaitytojai geriau suvoktų, koks blogas tas Šėtonas. Apie anglų-pagonių požiūrį į elfus nežinome praktiškai nieko, tačiau šį aiškinimą netiesiogiai patvirtina rašytiniai šaltiniai, kalbantys apie Skandinavijos tautų pagonybę: ten elfai dažnai yra piktavaliai, o Anglijos ir Skandinavijos pagonybė greičiausiai turėjo daug panašumų.
Iš kitos pusės, įvairūs šaltiniai leidžia spręsti, kad elfai buvo laikomi ypatingo grožio būtybėmis. „Aelf-“ buvo dažna vardų sudedamoji dalis (dar ir šiandien išlikęs vardas Alfredas). Taigi elfų įsivaizdavimas ankstyvaisiais viduramžiais greičiausiai buvo gana įvairus. Labai gali būti, kad pagrindinė jų ir jų pasaulio savybė buvo kitoniškumas, kurio neįvertinęs neatsargus keliautojas galėdavo labai nukentėti. Apie tokius Pasakų šalies pavojus Tolkinas rašė garsiojoje savo esė „Apie pasakas“ („On Fairy-stories“). Panašų elfų įvaizdį galima pamatyti ir „Žiedų Valdove“, „Hobite“ ir ypač „Silmariljone“, nors, žinoma, tiesioginių sąsajų su Blogiu ir išvengta.
Parengta pagal The Tolkien Society pranešimą.