2005-ieji metai: Žyg-žyg (Aukštaitijos nac. parko žygis)

. Paskelbta Žygiai

Pirmasis vasarinis žygis ilgam išliko visų keturių žygeivių atmintyje. Netrukome sulaukti ir 2005-ųjų metų. Jau vasario mėnesį pradėta planuoti antrąjį Didįjį vasaros žygį (tiesa, tada jų dar taip nevadinome; galvojome, kad ir ateityje jie bus tikri Žygiai per visą Lietuvą ar bent didžiąją mūsų šalies dalį). Pirmieji pasiūlymai buvo labai įvairūs: kelionės dviračiais ir žirgais, Lietuvos dvarų lankymai, išvykos į Latviją ar Estiją... Galiausiai apsistojome ties planu pažygiuoti pėsčiomis Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Į Žygį išsiruošė net dešimt keliauninkų. Rugpjūčio 3-ią dieną, trečiadienį, ryte susitikome Vilniaus geležinkelio stotyje ir išdardėjome į Ignaliną. Traukinyje kas snaudė, kas planavo maršrutą, tad kelionė tikrai neprailgo. Pačioje Ignalinoje užsibuvome neilgai ir per vidurdienio karštį išėjome į šiaurę.

Pirmos dienos kelionė mus atvedė į stovyklavietę ant Dringio ežero kranto, šiek tiek už Vaišniūnų. Susipažinome su apylinkių pilkapiais, pavakarojome pasakodami apie save susidomėjusiai stovyklautojai nuo gretimo laužo, o kitą dieną patraukėme tolyn į vakarus. Ketvirtadienį nakvojome prie Almajo, kur slapstėmės nuo mokesčius renkančių inspektorių. Penktadienį lankėmės Ginučių piliakalnyje ir Ladakalnyje, vėliau ieškojome kelio tarp ežerų, pro nelegalias stovyklavietes iki sodybos, kurios kieme mus priėmė nakvynei. Keliems žygeiviams tokios kelionės nepakako, taigi jie subėgiojo apie dešimtį kilometrų iki Ginučių, kur nusiaubė parduotuvę ir susitiko atvykusią prisijungti Elentari.

Taip pat penktadienį prasidėjo lietus. Tądien dar negausiai, bet šeštadienį ryte išsilijo ilgam ir be prošvaisčių. Klampojome per žliungančius kelius ir miškus, bandėme (daugiausiai nesėkmingai) apsaugoti šlampančias kuprines ir jų turinį, bet nuotaikos subjuręs oras nepagadino. Šeštadienį popiet Meironyse išlydėjome Woodberry, o dieną užbaigėme Palūšėje. Lietus buvo išbaidęs kitus poilsiautojus, tad radome ir vietos, ir ramybės. Ilgos vakaronės linksmybių nepagadino nei sudrėkę miegmaišiai, nei miegojimas susispaudus šešiese į keturvietę...

Sekmadienio rytas išaušo saulėtas, bet vis dar šlapias. Laiko džiovintis turėjome labai mažai – reikėjo nepavėluoti į traukinį, o iki jo dar penki kilometrai kelio! Bet spėjome. Ir išsiskirstėme, nes į traukinį iš mūsų dešimties įlipo tik aštuoni, tačiau ir jie ne visi pasiekė Vilnių. Keturiese išlipome Švenčionėliuose, iš kur nupėdinome į Labanoro gūdumą ir ten praleidome dar pustrečios dienos gamtos apsuptyje. Tačiau tai – kita istorija kitam kartui.

Sakoma, kad du kartus įvykęs dalykas jau ima tapti tradicija. Taip buvo ir mums: pirmasis vasarinis žygis kilo spontaniškai, jame dalyvavo tik keturi žygeiviai (ir tai ne visame). Antrąjį žygį jau organizavome ilgai ir nuosekliai, jį visą ėjome pėstute, be jokių tranzavimų. Ir dalyvių padaugėjo pustrečio karto! Po šios kelionės jau niekas neabejojo, kad žygiuosime ir toliau.

Taip pat per antrąjį Didįjį vasaros žygį atsirado net du reiškiniai, netrukus tapę tolkinistinėmis tradicijomis. Pirmasis – filksingas. Jau ankstesniuose renginiuose supratome, kad daugelis mūsų turi pomėgį (o kai kurie – net ir talentą) dainuoti. Liaudies dainų mokėjome nedaug, tad repertuaras greitai ėmė kartotis. Bet tolkinistai – kūrybingi žmonės, taigi per šį žygį pradėjome įvairioms žinomoms melodijoms rašyti tolkinistinius tekstus. Per daugelį metų jų prirašėme ir dainuojame ne vieną dešimtį, o prasidėjo viskas lietingą vakarą prie Lūšių ežero, kai užtraukėme „Šalia kelio karčema”, tik karčemą pakeitėme Dorijatu. Kitas reiškinys, kurio užuomazgų būta jau šiek tiek seniau, o virtualioje erdvėje – beveik metus, yra „aukso frazių” fiksavimas. Tai – visokiausi iš koto verčiančiai juokingi, apmąstymus sukeliantys giliamintiški ar kitokie įsiminti pasakymai, nugirsti bet kurio renginio metu. Ilgą laiką kruopščiai rinkome frazes ir kaupėme jas forume ateities kartoms; pastaruoju metu tą darome mažiau, bet idėja tikrai nėra užmiršta.

Kita tradicija, atėjusi iš pirmojo Žygio, irgi neliko pamiršta. Kalbu apie žygioraštį – kasdienių išgyvenimų, įspūdžių ir šiaip minčių sąsiuvinį, pildomą žygio metu. Jame rasite visko: pokštų, valgiaraščių, nusiskundimų, praeitų įdomių vietų, maršrutų ir taip toliau. Taigi, ilgai nelaukę, pasiimkite puodelį karštos arbatos ir skaitykite apie 2005-ųjų metų rugpjūtį.

 

Žygioraštis

Trečiadienis, 08-03

Maršrutas – ~10 val. atvykstam į Ignaliną; išeinam į šiaurės vakarus; Jonalaukis ir paežere į šiaurę; pirmas sustojimas pakeliui, antras – jau stovyklavietėje už Vaišniūnų; kai kas keliauja ieškoti šaltinio.
Nuėjom 8,5 km arba daugiau.
Žygioraštį rašyti pradėjom 5 val. popiet.

Starlin: Miego trukmė – 4val. (kaip man nedaug). Savijauta – galėčiau nueiti dar tiek, bet tingiu. Atrodo, žygis į Laumiakį neįvyks. O gal, pavyzdžiui, rytoj. Bet mūsų problema ta, kad nėra vado, o jei atsiranda, tai pats neapsisprendžia (generalisimas Alatar: „Nu kaip, valgom lunch‘ą... pietus? Nu taip, čia panašu, bet ne visai. Kaip tai nesupranti?“) Kol kas niekas grikių nevalgo. Kuprinė palengvėjo keliom razinom ir puse šokolado. Išvada: vis dar atostogaujam. Reiks suorganizuoti rytinę mankštą >:) Trumpai tariant, 43.

Aredhel: Šaltinėlio neradom, bent jau ne ten, kur jis buvo nurodytas žemėlapyje. Batai spaudžia, bet nuotaika kol kas gera, be to turiu kitą porą. Sutemus žadėjom eiti (su Alataru) aplankyti netoliese esančių pilkapių. O... pietūs išvirė. Tai einu, parašysiu vėliau... na, pietūs buvo skanūs, ačiū gaminusiems.

P.S. gal dar kas prisidės prie ėjimo į pilkapius vakare?

Folkas: Mane išnaudoja! Turiu... ne privalau (!) pabaigti visų maistą. Mat jiems lyg kokia šiukšliadėžė būčiau. Bet žinot, perdaug nesiskundžiu :> Šįkart išsimaudžiau ilgiau už Aldarioną, o tai jau šis tas :supz: Beje, didieji žygūnai laužo neužkūrė! Nesugebėjo! Mwahahaha! Mes su Elfhild puikiai atlikom jų užduotį :P Kvenjos pamokos prasidėjo... genetyvai visokie... kad bent žinočiau, su kuo tai valgoma. :/ Dear Mokytoja nelabai nusiteikus mokyt. IMO žygis idealiausia vieta linksniams. HAU!

Woodberry: Kadangi prieš išvažiuodama pažadėjau sutvarkyti Kroną, kai pasirodys, susigundžiau mintimi pasitreniruoti prieš kovą. Po kelių judesių areną paliko Laiqua (gavo į antakį). Taigi labai pavojinga neįvertinti priešininko. Bijau vėl imti ginklą į rankas... kokias 10 minučių. Beje, čia žmonės nesupranta basų! Ne tik kad nepalaukia atsiliekančių, bet dar ir neleidžia kelio trumpinti... Ir dar, teko palaikyti tempą – su Alataru, nes kiti mieliau norėjo judėti pirma pavara. Kadangi pusdienio planas buvo viršytas, kitą kelio gabaliuką mus vedė Laiqua.

Elfhild: Savo kuprinę panešu lengviau, nei maniau, bet pečius ir nugarą maudžia! Išvyka ieškoti šaltinėlio vis tik buvo gliukas, bet tai tik įrodo, kad nereikia vadovautis žemėlapiais :)p. Gaila, kad jau išėjo vabalas Jonas – matyt, nusivylė, kad stalas tapo sutvarkytas.

Kadangi mane blaško aplinkui atliekami „Alaus alaus“ ir „Aš papuošiu pinavijom“, pamiršau, ką dar norėjau parašyti. Visai įdomi buvo iškelta mintis naktį pakaitom budėti, žiūrėsim, ar tai bus įgyvendinta.

P.S. Pasirodo, Jonas dar nepabėgo. Ką tik buvo rastas mano plaukuose! Labai nenorėjo lipti lauk, cypė iš nepasitenkinimo. Kad ir kaip būtų miela, vis tiek vabalą rasti plaukuose nėra labai malonu. :)

Alatar: Pirmoji žygio diena – nei sunki, nei lengva. Šiek tiek naktinėjimo, 3 val. miego, 1 val. pramiegojimo bei karštligiškas likusių daiktų krovimasis. Kuprinė sunkoka, bet Aldariono sunkesnė. Vagonas pilnokas, bet būna traukinių ir pilnesnių (nors vargu ar būna lėtesnių!) Išmintingai paskirsčius maistą belieka išmintingai paskirstyti visus kitus agurkus. Suprantama, niekas nenori imtis iniciatyvos ir su kompasu paklaidinti būrio dar pačioje Ignalinoje. Tenka klausti žmonių, jie malonūs, nors stebėtinai plepūs… Matyt todėl, kad Folkas nešasi grėsmingą LARPinį kalaviją, o Laiqua grėsmingai laiko TL vėliavą… Kelelis tolimas tad man Regis reikėtų kažin kur paskubėti. Blogai – būrys atsilieka, moralė – neaiški, drausmė – pakrikusi (kas kokių abaliukų, kas šiaip į šoną) Wood norėtų orkų seržantų, kurie padarytų iš šių snagų tikrą žygeivių grupę! Kagi – visai neblogai, nepaisant to, jog žioplai gebu pamiršti savo fotoaparatą šalia samanų (thank Aredhel :)), šiek tiek nugrybauti šonan (o ne link Juodojo Bokšto) Stovyklavietė pasiekta – viskas tvarkoje! Nė velnio! Einam ieškoti vandens! Apeinam 5km ratą, surandam nuogą undinę bei pašvinkusio vandens šulinį prie pat mūsų stovyklos. Tiesa! Gera žinia ta, jog randam kelią į pilkapius, nusiplaunam suodžius ežero vandenėly, bei skaniai pavakarieniaujam. Maloni pažintis su Jonu – vabalėliu :) Šis tampa visos stovyklos siela bei simboliu. Šaunuolis! Mėgsta tvarkingai valgyt iš lėkštės, veltis į plaukus, pozuoti fotografams. Bloga žinia ta, jog (ko gero) nuo Wood smūgių sugenda fotokamera… Visgi Wood pamokos nenueina veltui – ikvėpimo pagauti su Aredhel atidirbinėjam švieskalavijų kovos techniką! Ko gero po kelių dienų galėsim parodyti kovinį baletą tiesiai prieš kamerą - valio! Šiandien dar laukia alus, laužas, budėjimai, naktinis maudymasis – žodžiu 1d. – tai niekada nesibaigianti diena!

Viktorija: <prašė nepublikuoti>

Laiqua: Ir vėl vakaras, ir vėl laužas, Žygis, gera nuotaika. Nuostabiausia tai, kad mūsų net 10, o ne 4, kaip pernai.

Pradėjome klajonę Ignalinoje. Na, susirinkom beveik visi (t.y., 9/10) Vilniuje, bet Žygio dvasia apsilankė tik išlipus iš traukinio. Belaukdami prie parduotuvės, blokavome paprastiems žmogams priėjimą prie bankomato. Paskui, patikrinę tiltų tvirtumą ir kompaso paklaidas, diskutuodami apie 42 ir panašius svarbiai visuotinus ir visuotinai svarbius dalykus, nužygiavom maždaug šiaurėn. Paėjėję paežere, radome šaunią nedidelę poilsio aikštelę. Ilgai nesutardami, ką valgysime – pietus ar priešpiečius – galiausiai nepavalgėme nei to, nei to. Vis dėlto pajudėjome tolyn į šiaurę.

Praėjome super sankryžą (posūkis į dešinę: “Ignalina 6”; kelias, kuriuo atėjome: “Ignalina 9”). Pasirinkome vienintelį kelią, nevedantį į Ignaliną – į kairę. Praėjome Vaišniūnus – pasak Starlin, iš ten kilę visi Viduržemės latviai. Apie 2 val. dienos pasiekėme stovyklavietę – pirmojoje jos dalyje neradome 2 m2 ploto, taigi apsistojome tolimesnėje. Lygiai pusė būrio iškeliavome į pavojingą ir daug aukų pareikalavusį žygį ieškoti paslaptingo vandens šaltinio. Jį, praklaidžioję daugiau nei valandą, radome maždaug už 10 žingsnių nuo stovyklos, bet juk ne taip svarbu :) Galų gale vėlgi nesupratome, ką valgome – pietus ar vakarienę, tačiau pavalgėme skaniai.

Visą laiką (beveik visą…) greta vyko įvairaus pobūdžio treniruotės – LARPerių ir džedajų. Valgymo metu Alataras rado sau pašnekovą vabzdį Joną, kuris vėliau įskrido man į plautį ir ten apsigyveno. Paskui išskrido – jis, mat, rūkorius, ir jam nepatinka per daug švarūs plaučiai.

O dabar, sėkmingai išsimaudę ir nenuskendę sėdime prie laužo, kuriame kažkokį filksingą, nesuprastas Alataras moko Aredhel džedajiškos kovos tamsoje subtilybių, o aš gal jau baigsiu savo išvedžiojimus ir eisiu prie to paties laužo.

Izengardas: <reikalavo nepublikuoti jokių įrašų>

Aldarion: Laukiau šio Žygio visus metus ir štai jis prasidėjo :) Žinoma, kaip visada pavėlavau į traukinių stotį apie 20 min., tačiau džiaugiuosi, jog Starlin buvo numačiusi 50 min rezervą :p Kaip ir dauguma pakalbintų žygeivių, nebuvau rimtai išsimiegojęs, tad kelionė traukiniu nebuvo ypatingai gyva – paprasčiausiai visą laiką snūduriavau… Tikriausiai dėl to, kad buvome iš vieno miesto – Kauno, kartu su Iziu žygiavome tolkinistinės kolonos gale – tęsėm žygio į Tolkiškes tradiciją ;) Žygiuodamas vis kartojausi “Aldarijonas ir Erendisa – jūreivio žmona” sakmės tekstą ir tai išprovokavo šiokią tokią diskusiją tarp manęs ir Izio. Mantos našta buvo gana sunki, tačiau panešama. Gana anksti atvykome į savo nakvynės vietą, tad turėjau progos saldžiai numigti pietų miego :oops: Nors ir ilgai ruošiausi sakmių sekimui, tačiau nesugebėjau pasijusti galįs šįvakar papasakoti savąją – atidėjau rytdienai. Laužas su savo programa įsibėgėjo tik po kokių 1,5 valandos apšilimo – draugija pradėjo smagiai dainuoti visas žinomas dainas – dainuoja dar ir dabar, nors dabar jau 0:20. Be galo žvaigždėta naktis – geresnės dovanos tolkinistai iš Gamtos ir negalėjo tikėtis :)

Laiqua (papildai): Šiuo metu yra be 10 min. 2 val. nakties, o mes ruošiamės naktipietauti. Šiandien (ir vakar) buvo pasakyta daug genialių minčių...

08-04: prisiminiau, jog vakar su Starlin susitarėm, kad galimas ir kompromisinis variantas 42±1. Vis dėlto 43 yra tik paklaidos pasėkmė. Visgi keista, kad su Starlin pavyko dėl kažko susitarti :)

Ketvirtadienis, 08-04

Maršrutas – atsikeliam nuo 8.30 iki 10.00, pajudam ~12.00. Einame į šiaurę, vakarus, šiaurę, vakarus, prietus, vakarus (bet ne ratais) ir prieš 17 val. pasiekiam stovyklavietę; pakeliui praeiname Šuminus, Strazdus, Ripelialaukį, pilkapius bei mėlynes.
[Nuėjom apie 10 km.]
Žygioraštį pradėjom rašyti po 5 val. (baigėm kitą rytą).

Elfhild: Vakar (tiksliau šiandien) ilgai naktinėjom, suvalgėm (šešiese) konservų skardinę (tiksliau tai, kas buvo viduj), o paskui pamažu išsiskirstėm miegot. Miegojau kaip užmušta, tik buvo šalta. Nepaisant to ryte keltis buvo tikras košmaras. Kol pavalgėm, susitvarkėm ir pasiruošėm eiti, praėjo visas rytas ir pajudėjom tik 12:00. Eiti buvo kur kas lengviau nei vakar, nes dabar kuprinės svoris jau buvo man pakeliamas – nei nugara lūžo, nei ką, nors viską skauda ir kojas pradėjo trinti. Eiti buvo kur kas maloniau žvyrkeliu ir miško keliukais nei vakar plentu. Iš pradžių visi buvo apspangę, bet atsibusti privertė įkyrūs vabzdžiai. Oras vis dar geras. Vienoj vietoj kelią užblokavusi sodyba (kaip Indraja minėjo). Teko eiti per brūzgynus šiek tiek aplink, nes atsiprašant daryti didžiulės apylankos tikrai nesinorėjo! Po to praėjom pro kuo tikriausius pilkapius, daug tikresnius, nei tie, kuriuos lankėm aną naktį ir kurių apskritai nesimatė. Pagalvojau, kad prie/tarp tokių pilkapių būtų labai įdomu stovyklauti, mwhahaha. Toliau ėjom gražiu mišku, tada išsukom į proskyną ir čia, kertant kelią, mus sustabdė kažkoks pro šalį važiavęs užsienietis žurnalistas. Negana to, kad liepė žiūrėti į neegzistuojančius paukščius prieš kamerą, bet dar ir palaikė mus estais!!! Reikia pasvarstyti, kas galėjo jam sukelti tokias ereziškas mintis! Pasiekėm stovyklavietę, be problemų radom vandens, išsimaudėm, gaminam pietus/vakarienę. O kas bus toliau, dar nežinau.

Išvada: diena gera, žygis vyksta gerai (irgi).

Starlin: Naktį prasidėjo šienligė, iš ryto atsakančiai pačiaudėjau, vakarop ir vėl... turbūt vaistų veikimas baigėsi. Tai gali reikšti tik viena: reiks daug nosinių :)

Žygeiviai išsiskyrė į dvi grupes: avangardą ir ariergardą. Ariergarde eina Izis, Bastūnas ir mes su Viktorija. Ariergardas pasižymi tuo, kad daugiau uogauja ir čiobreliauja.

Rodos, lietus kaupiasi. Galėtų nelyti, iki kol nueisim miegoti.

Žygio naujadru siūlau skelbti „lightscriber‘į“.

Kojas jau skauda. Tiesa, naktį buvo šalta. Bet šiandien ėjau labai gražiais miškais, todėl pajutau, kad tikrai atostogauju.

Reiks virti ryžius pagal Pochliopkiną, ar kaip jį ten. Nemanau, kad pavyks, visada išeina kaip... khem, visada. Dūmai eina, žinoma, į mane. Bet vis tiek svarbiausia, kad 42±1.

P.S. Alataras vis dar kritikuoja mano raštą. :weedman:

P.P.S. 22:12 Išsiaiškinta, kad elfas palapinėj užsimanė gamtos: prinešė žemių, krūmų pasodino... Todėl kilo vadinamasis „elfo ir hobito palapinės konfliktas“. Dar vis sėdim palapinėj. Grojam kažką iš Donio repertuaro (buteliais).

Aredhel: Vakarykštė diena buvo tikrai šauni. Aplankyti pilkapiai, neįtikėtinai ryškus Paukščių takas... Tačiau ši buvo ne ką prastesnė. Su [?] šaunus žygiavimas miško keliukais, upė BŪGA, prie kurios taip ir nesugebėjau įveikti aukščio baimės. Toliau eidami radome tikrai aiškiai matomus pilkapius (vakar naktį ieškojom Vaišniūnų pilkapių – ženklą su užrašu radom, tačiau paklampinėję vidurnaktį po mišką, aiškių kauburių neužėjom, galiausiam nusprendėm, kad stovim ant pilkapių, uždegėm žvakutę, Folkas pagiedojo lotyniškai, o kai atėjo vidurnaktis, pradėjo dėtis šiek tiek keisti dalykai, tačiau nusprendėm, kad tai tik mūsų vaizduotė). Taigi keliaudami toliau sutikome vokiečių (atrodo) žurnalistą (vidury miško), kuris iššokęs iš savo mašinėlės pradėjo prašyti mus papozuoti žurnalo nuotraukoms. Na juk neskaudės, sutikom. Tik nesusipratom paklaust, kokiam žurnalui :s

Sustojus prie ežerėlio mokamoj stovykloj, jaukiai įsikūrėme. Po to šiek tiek nusižengėme įstatymui: nuslėpėme mokesčius, bet... Ir nors vėliau prasidėjo lietus, jis nepagadino geros nuotaikos ir per lietų su Alataru susikovę „laitseiberiais“ gerai apsidaužėm. (Reikia prisipažinti, kad darausi pavojinga aplinkiniams, viskas prie ko prisiliečiu lūžta ir griūva)

P.S. Šiąnakt sumušėm vakarykštį naktinėjimo rekordą ir, nors visą laiką lijo lietus, Alatar, Izis ir aš miegoti nuėjome 4 val. ryto.

Woodberry: Dienoraščio rašymas man pradeda kelti įtarimus. Laiqua visada netikėtai prisėlina pačiu netinkamiausiu metu, tada prasideda šantažas ir grasinimai. Kaip matau, pats dar neparašė. Man tai irgi kelia daug įtarimų. Sunku patikėti, kad dienoraštis nebus naudojamas blogam tikslui. Jis jį parduos! Arba dar kaip nors pasipelnys. Šita prievarta man oi kaip nepatinka.
Pastebėjau, kad žygyje dažnai tenka rinktis: šlapias rankšluostis ar atisduodantis dūmais, šaltas vanduo dabar ar karšta arbata po pusvalandžio (šaltą drėgną rytą), užkimęs balsas ar išsimiegojimas, „Švyturys“ ar „Utenos“...

Alatar: Sunku sakyti „vakar“, nes žygio metu Laikas įgauna visai kitą prasmę – nors keliamasi apie 9 val. ryto, stovykla išpakuojama apie 1 val., visgi nepavyksta eiti miegoti anksčiau nei 4 val. ryto (kaip pvz. „vakar“). Taigi vakar apie 1 val. nakties (formaliai matyt trečiadienio arba aš visai pasimečiau laike) aplankėm taip vadinamus „pilkapius“. Iš gyvatės tai tebuvo kupstas su įsmeigtu basliu... Anei vėlių, anei kitų zmobių nepavyko prisišaukti, užtat po Folko krikščioniškų giesmių įtartinai suurzgė pilvas – teko šešiems individams žvėriškai sudoroti vieną vargšą konservų dėžutę... Šaltas rytas, šilti grikiai bei stipri kava nuteikė keliaut toliau. Maloniai skaitant žemėlapį, nukeliavome, kur reikia. Pakeliui sutikome Praną, porą dekapituotų gyvačių bei vieną vokiečių žurnalistą – fotografą... Nejaugi mes taip gerai kalbam estiškai? Žemėlapis, tiesa, kartais mėgsta meluoti – vietoje šoninio keliuko gaunam kryžkelę, vietoje vienos proskynos gauname bent tris! Gerai, jog proskyna pasitaikė mėlyniuota ir vedanti tiesiai į stovyklą. Nelaimei, nes vos pasistačius palapines (tik tris! išdūrėm palapinbuhalterius ir sutaupėm va!) pradėjo bjauriai krapnoti. Laimei, Ginučiuose radome alaus, pieno, giros bei kitų gerų niekų. Šiaip nei alus, nei lietus ilgą laiką pernelyg nerūpėjo – su Aredhel vyko „whiteskreiberių“ kovos. Lietuje pratybos ypač cool!!! Tuo tarpu didžioji būrio dalis degustavo gėrimus Sklano palapinėje. Anei maistas (išskyrus ryžius su tunu – niam, niam!) anei visa kita išties nerūpėjo. Maudynės ežere per lietų irgi visai cool, bet po to žvilgsnis vis dažniau krypsta į konservų dėžutes (gal kam kyla ir kanibališkų minčių – nežinia!) Tad miegoti nuveita po 4 val. (po įvairių istorijų apie Aldarioną ir Erendis, Tolkieną ir Editą, voodoo ir šlapią gleivėtą padarą šaltais pirštais). Ryte, reikia pripažinti, nuotaika pasitaiso po pirmųjų Aredhel smūgių per pirštus, pilvą, kojas – malonu kapotis nuo pat ryto, ške atidirbinėjam tuos pačius judesius, jau neblogai sekam mūsų „pakazucha“. Gaila, žinoma, vienos sulaužytos katanos, vienos sulaužytos ėjimo lazdos, naobetačiau pusryčiai viską atperka – dribsniai (saldūs!) su šviežiu pienu bei miško mėlynėmis, makaronai su šerniena bei saldžia soja. Ir taip... jie patraukė į naują žygį – nauja įspūdžių diena.

P.S. taip, aš skaitau viską, ką kiti parašė žygioraštyje (bent jau tiek, kiek įskaitau)

P.P.S. Starlin raštą jau beveik įskaitau – atsakingai tai galiu ir pareikšti! Užtat pamėginkit jūs įskaityti Aredhel raštą...

Viktorija: <prašė nepublikuoti>

Folkas: Pabudęs iš karto išgirstu kapojamų malkų dunksenimą ir ankstyvųjų paukštelių čiulbėjimą (be abejo, tai žygio dalyviai). Išlindus pasitinka juoko ir klausimų lavina. Matai, paskutinis pasirodo prabudau. Stovyklavietę paliekame 12h. Keliaujame gal milijoną metų. Pečius maudžia, gerti, valgyti norisi. Apsistojome tikrai ne penkių žvaigždučių stovyklavietėje. Šiukšlių kalnai tiesiog „glosto“ akį. Gerai, kad mūsų šiukšlėmis nusėtas stalas atitraukė dėmesį. Nebuvo ko ir pergyvent. Susitikau čia pat dvi bendrakaimietes. Prisipažinsiu – geriau nebūčiau susitikęs. Panevėžio autoritetas smuko dar keliais nuošimčiais. Iš esmės viskas puiku, jei tik ne tas lietus. Nebuvo jis labai šaltas, bet užtat DAUG. Bendrabepročiai okupavo sklano fortą ir ten apsistojo pasimėgauti „Švyturio“ Gintariniu. Ruošdamiesi Krono antpuoliui medžiojom uodus. Juk geros formos tai reikia >) Išnaikinę visą hirdą uodų ir ištuštinę po puspintį elio lendame lauk pasitikti vos bekrapenančio lietučio. Bet štilis truko trumpai. Lietus tai sustiprėdavo, tai susilpnėdavo. Bet apie tai kitoje „Langas į Gamtą“ laidoje :wink: Pagaliau sulaukėme vyr. bastūno paruošusio puikią istoriją apie jūrininką Aldarioną ir jo mylimąją Earendis (sorry, Earendisa mano ausims netinka). Na ir savimyla, ką? =D~ Po tikrai įdomios istorijos su žiupsneliu Alataro komentarų, forumiečiai kaip visada visus apkalbinėja ir dar Balrogai žino ką blevyzgoja. Po vieną visus pasiglemžia miegas...

P.S. Kad jūs žinotumėt, ką Laiqua pridirbo palapinėje O_O Mane pasitiko krūva žemių, kuriose knibžda kažkokie Eru užmiršti padarėliai. Na niekis. Nuotaiką praskaidrino sklano linksminamosios dujos (Va dėl ko jos tą primusą norėjo taip pasiimti :evil:

Laiqua: Jau antrą kartą iš dviejų galimų nepavyksta pildyti Žygioraščio paskutiniam – Izis ir Ald., mūsų undinai, maudosi, taigi neiškentęs nusprendžiau pasireikšti ant popieriaus.
Dabar yra po pusės dviejų. Dienos. Dėl naktį lijusio lietaus dauguma sugalvojo atidėti rašymą iki ryto. Belieka džiaugtis, kad nors dabar prirašėm kažko.

Šiandien (ketvirtadienį :)) pajudėjom iš stovyklos vidurdienį – jau artėjam prie praeitų metų grafiko. Paklaidžioję maždaug penketą valandų, pasiekėme kelionės tikslą – Almajo poilsiavietę. Pakeliui, žinoma, buvo ir nuotykių – perėjome upę „bū! Ką?“, pavalgėme mėlynių, išsiskirstėme, susitikome; buvome nufotografuoti pro šalį migruojančio vokiečio žurnalisto („Now, look at the birds!“ „What birds?“ ir „Are you Finnish?“ „No.“ „Estonian?“ „No, we‘re Lithuanian, this is Lithuania, goddamit.“ „Oh...“) Išsimaudę, įsikūrę ir pralaukę pirmąjį lietų, parankiojome mėlynių, kurias per antrąjį lietų, trukusį nuo ~ 9 vakaro iki paryčių, skaniai valgėme sklano palapinėje. Vėliau prie laužo (vis dar per lietų) klausėmės Ald pasakojimo apie Aldarioną ir Erendisę, dainavom, plepėjomės ir netgi stebėtinai anksti (tarp 12 ir 4 val.) nuėjome miegoti. Tiesa, palapinėse dar mėginome surengti kabinetinį LARPG, bet neradom temos, todėl, pasiklausę piratinio radijo, užmigom.

Izengardas: <prašė nepublikuoti>

Penktadienis, 08-05

Maršrutas – Almajo poilsinę paliekame ~2val. dienos; einame pro Ginučius, Ginučių pilikalnį, Ladakalnį, palei ežerus ir nelegalias stovyklas, kur sutinkame A. Paulauską. Pagaliau pasiekiame stovyklą sodyboje (apie 7 val.) ir kuriamės bei iš Ginučių atlydime Elentari.
[Nuėjom apie 6 km.]
Žygioraštį pradėjome rašyti ~9.30 vakaro.

Starlin: Šiandien padariau daug netikėtų, bet logiškų išvadų. Pavyzdžiui: mes esame labai tingūs turistai. Kas vakarą geriame alų, atsikeliam anksti, bet išsikrapštom iš stovyklavietės antrą. Stalą tvarkyti visi tingi. Ilsimės kas dvidešimt žingsnių, o vakare po 4val. ėjimo jau esam gatavi. Be to, valgom sočiai ir prabangiai. Todėl vienintelis turistinis džiaugsmas – uodai. Va, dar lietus :wink: Atvirai pasakius, neįmanomai ilgas krapštymasis ir daiktų krovimasis mane kasdien vis labiau erzina...

Bandžiau kurt dainų, pradžia yra. Labai smagi močiutė, pas kurią apsistojom. Buvau pasiilgus gražios aukštaičių tarmės...

Kojytes skauda, pečius irgi, bet dėl to, kad esu purvina, jau nebesijaudinu. Į panages nebežiūriu.

Diena buvo gera.

Woodberry: Ežere plaukioja žuvytės, iš po spyglių lenda skruzdėlytės, o iš palapinių tolkinistai džiugiais veideliais iš ropoja, žvaliai džiausto rankšluosčius ir kt., iš drabužėlių purto purvą, gręžia kojines. Toks buvo giedras ir skaidriai džiugus penktadienio rytas.

Ankstyvieji ir greitieji vyturėliai tolkinistai išžygiuoja neįtikėtinai anksti – apie antrą valandą. Dar žvalesniais ir džiugesniais snukeliais tolkinistai šuoliuodami energingais žingsneliais per kelias pakopas iškart atsiduria ant Ginučių piliakalnio, po to – žaibiškai ant Ladakalnio. Smalsieji tolkinistai ant Ladkalnio turiningai ir produktyviai leidžia laiką: nojuoja kalavijais, fotografuoja, daro aukšto meninio lygio kompozicijas iš akmenukų ir tuo stebina bukus paprastus turistus, neaiškiomis aplinkybėmis atsidūrusius tokioje Lietuvos kultūros paveldui svarbioje vietoje. (Myliončioji gamtą ir pastabioji Wood netrukus savo guviųjų draugų dėmesį arkreipia į itin įspūdingą ir Lietuvoje pakankamai retai laisvėje aptinkamą gyvūną – vokiečių aviganį, kuris ypač žaismingai tuo metu tampė įsikandęs savo pavadėlį. Draugai nesuprato reginio ypatingumo ir jo neįamžino. Jie mieliau žiūrėjo į kažkokį dėdę su šortais ir šlepetėmis).

Elfhild: Bandžiau skaityti visą žygioraštį nuo savo paskutinio rašymo. Rezultatai – keli puslapiai nukentėjo nuo papilto vaško. Gera žinia – vaškas iš žvakės nuo uodų. Dabar žygioraštis atsparus tiems bjaurybėms. Cha! Atėjo kažkokie vokiečiai turistai, dabar sėdi šalia ir valgo. Izis ėmė demonstruoti savo vokiečių kalbos žinias, o aš suvokiau, kad suprasti tai suprantu, bet kalbėti tai nė velnio negaliu! Nesvarbu! Palikime vokiečius ramybėj.

Šiandiena buvo labai tingi. Ta prasme tingi diena. Ryte be galo ilgai krapštėmės, o pagaliau pajudėję iš vietos ilsėjomės kas kelis žingsnius. Nepaisant to, diena buvo puiki. Kelias gražus, piliakalniai, Ladakalnis, ežerai, saulė šviečia. Anar síla :) Ant Ladakalnio susitikom tam tikrą žinomą politiką su šeimyna ar tai kažkuo. Tolkienistų kovos su kardais pritraukia visų dėmesį! Paskui tą patį konkretų politiką matėme įsikūrusį nelegalioje stovyklavietėje.

Šita stovyklavietė – toksai kaimas. Uodai ir visa kita – privaloma atributika, bet taip pat čia yra ir bobulė, kuri davė didžiulį lašinių gabalą, svarstydama, kad gal kartais mes, jaunimas, jų neturime. Kokia netikėta prielaida! Bet bobulė miela. Tikra bobulė, ne šiaip sau.

Jau atsiranda imunitetas ir šiaip atsparumas. Žinau, kad kuprinė gerokai palengvėjo, bet jau ir kojų nebejaučiu, ir pečių nebeskauda, ir kojos žingsniuoja automatiškai. Sakyčiau visai patogu.
Nuėjom į Ginučius pasitikti Elentari. Suvalgėm MAISTO, jo nebuvo labai daug, bet lietiniai su varške – visai malonu, paįvairinimas.

Folkas: Šiandien pakilau iš guolio ne paskutinis! :weedman: Diena prasidėjo šortų džiovinimu ir grybukų kepimu (taip taip, Aiquen, gryyybukai). Iš vietos pajudėjom labai vėlai, bet tai nors susitvarkėm žmoniškai. Maršrutas fantastiškas. Piliakalnis ir Ladakalnis tiesiog nuostabūs. Po gulbių šnypštimo ir uodų zvimbimo pasiektas „Rūgpienių kaimas“. Atsiprašau Žygioraščio, kad nebegaliu rašyti, nes jaučiuosi demoralizuotas nuovargio ir uodų.

Elentari: Pilna įspūdžių diena. Nuo blogų iki nuostabių. Prasidėjo tuo, kad bilietus, pirktus vakar, į Ignaliną, palikau namie. Vienžo, kas skuba, moka dvigubai :(

Į kompaniją įsiprašė Kronas, tad turėjome susitikti stoty (jam pirktą bilietą kartu su savo aišku palikau namie). Tad greit nubėgau (taip greit, kiek leido sunki kuprinė :)) į stotį ir nupirkau dar 2 bilietus.

Deja... Man pasisekė labiau, nei Kronui. Vargšą stotyje apšvarino (net skolintą palapinę, kurios iš vakaro taip intensyviai ieškojo, pavogė), tad liko vyras tik su kirviu rankoje.

Važiuoju Ignalinon. Kadangi miegojau 3 val., tai autike smagiai lūžinėju. Bet oras puikus, nuotaika visgi taip pat pasitaisė. Ignalinoje, radusi, kur priglausti kuprinę, su likusiais krepšiais, lakstau po parduotuves, žygeiviams ieškodama „užsakymo“: sausainių „Pelenė“ x3 vnt. ir ispaniško raudono sauso vyno El... whatever... Vienžo, apibėgus visas Ignalinos parduotuves laimingai spėjau į Ginučių autobusą ir su papildomu svoriu :D dardu link sutartos vietos. Malonu žinoti, kad kolegos nepamiršo, laukia ir ateina pasitikti :) *thanks*

Prie Ginučių vandens malūno laukiu žygeivių. Žmonės kažkaip keistai žiūri, smagu :)

Susitikę, kavinėje pavalgę, keliaujam stovyklavietės link. Kadangi man tai pirmas toks žygis, supratimo neturiu, kaip viskas bus ir ar pajėgsiu... kuprinė sunki... beeinant Alataras pasisiūlė panešti mano mantą, tas nusiėmusi kuprinę pasijutau tarsi nesvarumo būklėje :D

Stovykla. Man išskirta vieta sklano palapinėje. Atėjom apie 20:00. Oras puikus, bendražygiai dar puikesni. Tad vakaras pilnas geros nuotaikos, dainų, juoko.

Vakarienė. Visi alkani, išskyrus Alatar ir Aredhel. Treniruojasi – džėdajų klanas :) „Priglaudėme“ porą pasiklydusių vokiečių.

Naktį dar ežere pastebėjom su Laiqua šviesas ir nuėjom pažiūrėti. Priplaukė 3 valtys su didele chebra, ieškančia, kur apsistoti. Vienas jų, išlipęs į krantą ir apsidairęs, pareiškė, kad „čia galim apsistoti, čia normalūs žmonės“. Mudu su Laiqua ryžtingai bandėm paprieštarauti – nenormalūs mes, tikrai, patikėkit!.. Jie nepatikėjo... Ant savo galvos...

Apie 4 ryto prie laužo likom Folkas, Laiqua, Elfhild, Izengard, aš ir, jei neklystu, Aldarion. Pamatėm atplaukiančias gulbes su 2 gulbiukais. Gražu stebėti, nors šeimynėlė ir nedraugiška. Prasidėjo kalbos apie Animal channel ir kt channel... :D

Prie laužo Laiqua staiga sako: „Kažin, ta chebra vis dar galvoja, kad mes normalūs?“ :)

Žodžiu, iki 5 ryto juokėmės, dainavom ir blevyzgojom :)

Visi „išlūžinėjo“, tad likom prie laužo su Iziu. Miego gal ir norėjom, bet kažkaip tingėjosi eit. Atsigriebėm 7 val. ryto. O valgyt kaip norisi... :D Tęsinys rytdienos... Žygioraštyje :)

Laiqua: Eilinį sykį neiškenčiau ir rašau ne paskutinis. Turbūt jau ir nepavyks to padaryti. Ir vėl rašau daugiau nei 12 val. vėliau, nei turėčiau – nors vakar nelijo, daug kam nekilo noras rašyti laiku.

Tataigi. Penktadienis prasidėjo šlapiai, nors iš ryto jau nebelijo. Atsikėliau, išsimaudžiau ir netgi sugebėjau apšilti prie laužo. Ilgai valgėme, rašėme (žygioraštį), sunkiai krovėmės palapines ir patraukėme tolyn pro Ginučius. Sunkiai nusiyrę, tfu, nuėję iki to didmiesčio, radome parduotuvę – kavinę, kuri sukėlė visuotinį susidomėjimą ir susižavėjimą. Nusipirkę ten būtinosios provizijos (ledų, riestainių ir pan.), patraukėme toliau. Elfhild pademonstravo dailiojo nukritimo programą ant asfalto, o daugiau nuotykių nepatyrėme iki pat Mino Tirito light, t.y. Ginučių piliakalnio. Paklaidžioję alpinistiniais ir ne tik būdais po jį, apžiūrėję betoninį A. Smetonos pasodintą ąžuolą, pasiekėme Ladakalnį, užvadintą Ledakalniu („Lipk į kalną ir bus ledas!“). Šios įstabios plokštikalnės viršuje kovėmės (ne pirmą kartą gavau per pirštus nuo aršiųjų merginų), ilsėjomės, kai kas maudėsi... Kitoje kalno papėdėje pabendravome su gulbėmis, kurios, mus pastebėjusios, iš karto tiesiu taikymu atplaukė kaip kokia pakrantės apsaugos tarnyba.

Aldarion: Šios gražios dienos rytas buvo puikus :) Puikus ne todėl, kad nešvietė saulė, kad palapinėse buvo drėgna ir vėsu, o todėl, kad paprasčiausiai nelijo. Atsikėliau gana „anksti“ – pusę devynių, mat dar vakar susitarėme su karvutę turinčia močiute iš Ginučių apie devintą ateiti pasiimti trijų litrų pieno. Kompaniją misijoje „Pienas“ palaikė paslaugusis Vytas – Izis :) Močiutė man asmeniškai labai patiko, nes buvo dosni, maloni ir darbšti, optimistiškai nusiteikusi: „Sunku, sunku čia žiemą, tačiau ką padarysi, taip jau reikia gyventi!“ atsakė ji į mano klausimą. Pienas su dribsniais buvo skanus, nuotaika linksma :p Žygiuodamas, kaip ir visada, ariergarde kartu su Vytu, daug laiko praleidau su mobiliu rankose, nes reikėjo žūtbūt suplanuoti rytojaus dieną – ketinau atsiskirti nuo grupės ir prisijungti vėl tik sekmadienį. Vaizdas nuo Ginučių piliakalnio buvo nuostabus, nes kaip tik matydamas tą panoramą galvojau apie sau brangius žmones – dievinu gamtą :pray:

Pilnai pritariu Folko pasakytai minčiai ant Ladakalnio, jog šios dienos maršrutas buvo gražiausias bei vaizdingiausias iš visų trijų dienų. Buvo daug kautynių gražiojoje Ladakalnio viršūnės aikštelėje: Vytas, Folkas, Laiqua, Wood buvo šaunūs priešininkai. Netgi sugalvojo trise kiekvienas už save pasikauti. Tiesa, su Paulausku kardus surėmė tik jo mažametis sūnus (tikriausiai ten buvo jo sūnus).

Nakvynė vienkiemyje įsiminė tikrai šiltais šeimininkais (spirgai buvo fantastiški!), galimybe šauniai pasikalbėti apie gyvenimą su Laiqua, Vytu bei Viktorija, belaukiant sugrįžtančių iš Ginučių, smagu su dainiumi bei Fejerverkininko ir Juodųjų Apsiaustų istorija prie laužo. Džiugu, kad oras buvo palankus visą dieną ir kad tik vakare dangus, trumpai pagrūmojęs tolkinistams, greitai nusiramino. Paaiškėjo, kad negalėsiu atsiskirti nuo grupės šeštadieniui, tad buvo gana liūdna. Užmigau tikrai greitai.

Viktorija: <prašė nepublikuoti>

Laiqua (priedas): La(e)dakalnyje susitikome ir ne ką kitą, o A. Paulauską, kurio sūnų (gal 4-5 metų) labai sužavėjo mūsų kovos.

Pasukę nuo gulbių ir Seimo pirmininko, praėjome nelegalią stovyklą ir, gerokai paėjėję, radome legalią – „pas Bobutę“. Šeši iš žygeivių iškart pasuko atgalios ir tarsi akis išdegę nukūrė pasitikti Elentari ir prisikirsti Ginučių kavinėje. Nežinia, kas jiems svarbiau. Likę keturi - /me, Ald, Vika ir Izis – linksmai prisiplepėjom, kol susirinko kompanija.

Taigi, mūsų jau 11. Linksmai vakarojom prie laužo, sulaukėm svečių – pasiklydusių vokiečių turistų porelės ir 12 valtininkų (taip pat beveik pasiklydusių). Dangus ilgai ir kantriai niaukstėsi, ir galiausiai apie 5 val. pratrūko. Tada aš ir Folkas nuėjom miegoti, palikę prie laužo Elentari ir Izį.

Šeštadienis, 08-06

Maršrutas – Lietus, lietus ir ėjimas per lietų nuo stovyklavietės iki Meironių, kur paliekam Woodberry, tada iki Palūšės, kur įsikuriam.
[Nuėjom apie 8,5 km.]
Žygioraštį pradėjom 9.30 PM.

Starlin ([tengwar]817Ej5T[/tengwar]): Oras kaip reta bjaurus. Lijo visą dieną, valgėm dribsnius su pienu ir lietum, peršlapom dar nespėję išeiti… Bet mama rūpinosi turbūt labiau nei mes pačios su Elfhild – vis gundė židiniu ir sausais rūbais. Nepasidavėm. Gaila, kad Uogelė nusprendė vykti namo. Galiausiai pasiekę goblinišką Palūšės stovyklavietę, visi pastebėjome, kad kompanija sumažėjusi ne vienu, o mažiausiai puse asmenų. Padarėm išvadą, kad Uogelė kartu išsivežė Joną, Zigmą, Jolantą ir ketvirtą vaiką.

Vakarykštės tūta-tūta buvo unikalios. Ryte mielieji paklydėliai vokiečiai dar pasakė, kad jiems patiko, trumpai apšviečiau baltiško neofolkloro klausimais. Močiutė labia dosniais ryte ant stalo padėjo trilitrinį stiklainį pieno…

Liko išgyventi vieną šlapią naktį. Vis tiek diena buvo smagi – žygiavom su dainom, vakare pagaliau prikūrėm šiek tiek filksingo.

Kalbėjom apie nikus ir tikrus vardus. Aš puikiai suprantu slapyvardžio svarbą ir reikalingumą, bet man malonu vadint žmones tais vardais, su kuriais jie draugiškai gyvena nuo gimimo (ar paskutinio vardo keitimo :)) Todėl oficialiai leidžiu mane vadinti tikruoju vardu, jei tik jį žinot :mrgreen:.

Reikės daryti dainų mokymosi sesijas. Repertuaras vis tik ribotas, o dažnai kliudo tai, kad žodžių nemokam. Viskas, kitam žygiui reikės ruoštis iš anksto! Ir, be abejo, labai reikia tolkinistinio folkloro.

Goblinų nesigirdi, labai smagiai sėdim prie žvakių, net ir žygioraštis iš patižusio tapo daugmaž sausas. Gaila, kad žygis baigsis jau rytoj.

Laiqua: Lyja, lijo ir lis. Nors gal ir ne. Diena prasidėjo ir tęsėsi šlapiai – nuo šlapio atsibudimo ir pusryčių iki permirkusio ėjimo bei drėgnų miegmaišių. Galima pasidžiaugti nors tuo, kad kurį laiką lietus buvo nurimęs, tik debesys neišsisklaidė. Per tą ramų laiką suspėjome pavalgyti, apdžiūti prie laužo (bet dabar suprantu, kad nespėjom) ir net paplaukiojom valtimi su Iziu, Folku ir Elentari.

Na o dabar šlapiai sėdime po stogu (čia nelyja, bet vis tiek šlapia). Dainuojame, improvizuojame, lyg ir linksma, lyg ir ne. Reik tikėtis, kad rytdiena bus geresnė.

Didžiausias didelio žmonių (ir kt. dalyvių) skaičiaus Žygyje privalumas – smagu dainuot sutartines. Pernai sunkiau buvo.

Elentari: Rodos, vos atsigulėm, o kažkas jau keliasi (9 val.) ir rėkia ant visos stovyklos: „Keliamės!“ (lygtai Starlin ar Aredhel). Taigi, miego pora valandų. Tad, ruošiantis iškeliauti iš stovyklavietės Palūšės link, kojos tiesiog linko.

Vakar buvau prašiusi, kad kas padėtų „susiveikti lazdą“, bet šiandien vaikinai apie tai pamiršo, tai Elentari, pasiėmusi kirvį, su geltonu kilerio apsiaustu :) išėjo miškan lazdos, kuri sėkmingai tarnavo kelyje.

Orelis ne iš maloniųjų. Ypač, kai žygiuoji pirmą kartą. Tačiau Elentari atlaikė išbandymą rimtu veidu ir sėkmingai pasiekė Palūšę.

Pakeliui, Meironyse, laukėm, kol atvažiuos pasiimti Woodberry. Atviroj vietoj mums, šlapiems ir pavargusiems žygeiviams, gaivus vėjelis nė kiek nepadėjo – sustirome ir traukėm iš kuprinių šiltesnius rūbus.

Eru šiandien mūsų negirdėjo – lijo ir lijo. Gal kokiai valandai aprimo. Eidami su Iziu į parduotuvę laikraščių (į batus prikišti, nes prisėmė kokius 3 litrus vandens), pamatėm valčių nuomą. Sugrįžę su „Ignalinos rytu“ :) (nuvylėm Alatarą neradę „Lietryčio“), paskubom sukišom ryžius į skrandį. Nulėkiau išnuomot valtį (dirba iki 20 val., o jau po 19 val.) ir nusiyriau paimti kitų. Taigi, su Laiqua, Folku ir Iziu plaukiojom ežere, žavėjomės vaizdais, bandėm pasivyti keistas antis ir dainavom. Vis žvalgėmės į laikrodį (grąžinti valtį) ir dangų (vėl kaupėsi lietus).

Plaukiant Izis vis skundėsi: „duok pairkluot, aš kažkaip nepatogiai jaučiuosi“ :) bet atsakymas Elentari buvo vienas: „You wish“ :D

Staiga vėl prapliupus lietui, bendrom jėgom su Laiqua skubiai yrėmės krantan, kur jis ir Folkas išlipo (slėptis nu lietaus :D), o mes su Iziu plaukėm grąžint valties („Yellow submarin“ :)) Visgi, Izis įsiprašė prie irklų ir atsargiai, lėtai lėtai ;), yrėsi į prieplauką.

Vakaras lietuje. Nors pavėsinėj neužlijo, bet šalta vis tiek. Arbatos mažai, tad šildomės dainomis. Atsitempiau miegmaišį, bet, sėdint basom kojom, nelabai šilčiau. Alataras komandiravo Laiqua prie mano šono, kad būtų šilčiau. Iš kitos pusės spaudėmės krūvon po miegmaišiu su Aredhel.

Jau po pirmos, nusprendus eiti miegot (Yess, pagalvojo Elentari, trečiai parai einant su 5 valandomis miego). Į mūsų 4-vietę palapinę priėmėm Folką su Laiqua, jų miegmaišiai šlapi, o ir palapinė, pasak Laiquos, dvivietė bala. Vienžo, sugulėm šiaip ne taip, kaip silkutės ant šono, nei apsiverst ant nugaros, nei ant pilvo, o šonus kaip spaudžia.

(Neįsivaizduoju, kaip Laiqua išmiegojo visą naktį ant vieno šono, nei karto neapsivertęs).

Man užknisimas sunkus buvo dar ir dėl baisaus knarkimo, sklindančio iš netoliese stovyklaujančiųjų palapinės. * Elentari jau venas pjautis norėjo nuo tos klaikumos. *

Paryčiais pasidarė šalta, negelbėjo tai, kad miegojau, kaip silkės statinėj.

Starlin: Pora žodžių apie naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Gulėjau ant šono, miegmaišis dengė gal trečdalį manęs, ryte atsibudus negalėjau išlipt... vis tik šešiese miegot buvo smagu! Ką gi, jau namopi traukiu... su Vytautu afteržygį planuojam... Sėkmės likusiems!

Alatar: Žinokit nieko nepamenu... Kas įvyko per pastarąsias kelias dienas / naktis. Galvoj sukasi prisiminimai bei jų nuotrupos. Žinau tik, kad buvo linksma, labai šlapia ir pan. Pastebėtas lengvas kūno atidaužymas whiteskreiberiu. Pastebėti penkių sulaužytų whiteskreiberių likučiai bei atminties krisluose esantys dainų žodžiai. Daug tušonkės bei vandens nutekėjo, kartais net drebėti pareikėjo. Šiltas ežero vanduo, dūmų laužas bei akmuo, palapinė nebgyva, bet vis nuotaika linksma! Ką prisiminti, tą užrašyti forume padėkose ir pan. Bet geriau atsiminti, kad kur Diurino prakeikimasas!

Folkas: Na ir rytelis... Išlendi iš šlapios palapinės į dar šlapesnį lauką. Visi apsisiautę apsiaustus nuo lietaus juda kaip sumedėję Entai. Pirmųjų dienų idilė prisimenama kaip sapnas. Po „n“ valandų rytinių ritualų pagaliau pajudame geresnio gyvenimo link :> Jo nerandame. Pasitinka mus goblinų keliamas triukšmas ir Paulausko plikas užpakalis taip sakant. Po trijų staliukų okupavimo lietus aprimsta. Pasinaudoję proga išplaukiame į ežerą „romantiškai vakarienei kruize“ (thanks to Elentari). Tik tuomet suvokiu, kad daliai draugijos tai yra paskutinė diena. Lucky ones... Pilvas vėl urzgia. Ui, nukryptemė. Taigi po trijų kepurės plovimų ir bato sudeginimo (:() visi susirenka po stogeliu vakaroti. Taigi, dainos dainos dainos (pavartojau tris kart, nes jos iš tikro kartojosi). Vynas po Starlin pasakojimo apie du medžiu ir Saulę bei mėnulį. Šaltis, alkis, nieko gero. Bet po valandos knapsėjimo pagaliau pasiekėme palapines. Mus su Laiqua priėmė į „Sesučių fortą“, nes mūsiškėje palapinėje telkšojo tik dvigulė bala. Sužinojęs, kad miegosiu šiltai, išsiviepiau kaip sultonas apžiūrinėdamas savo haremą. Įkritęs į merginų glėbį... tfū... miegmaišį, užmiegu geriausiu miegu per visas dienas.

Elfhild: Po naktinėjimo iki 5 val. ryto keltis buvo tikrai sunku. Ypač turint omeny, kad nuo pat ryto lijo ir prošvaisčių danguje nebuvo galima rasti nė su žiburiu. Krapštėmės gana ilgai, bet blynai buvo verti to laukimo. Šiaip ne taip viską susipakavom po pastoge, susisupom į apsiaustus ir žengėm į kaip tik tą akimirką prapliupusią siaubingą liūtį. Keliai virto upeliai, žygeiviai – neaiškiomis kliuksinčiomis būtybėmis, monotoniškai šlepsinčiomis per purvą ir molį. Apsiaustai peršlapo, kuprinės irgi. Batai turėjo iškęsti tiek, kiek niekada nemaniau, kad galėtų pakelti. Gerai man, kad manieji vibramai – kaip traktoriai. Viduj vos drėgna.

Po kelių valandų ėjimo jau tapau visiškai permirkusi, o nuotaika sugadinta. Vos stabtelėjus pasidarydavo žiauriai šalta ir nejauku buvo net pirštą pajudinti. Blogiausia, kad sušlapo miegmaišis.
Woodberry išvažiavo. Kol kiti laukė su ja, keliese skubėjom į stovyklavietę statyti palapinių. Tada prasidėjo vakarojimas. Garbė tam, kas išrado primusą! Nustojus lyti, išdžiūvom prie laužo, bet paskui vėl prapliupo. Naktinėjom neilgai. Kadangi Laiquos ir Folko palapinė virto dviviete bala, keturvietėje palapinėje gavom miegoti šešiese. Kaip silkės.

Lietus nuteikė melancholiškai, bet iš tikrųjų diena visai gera ir įdomi. Lietaus barbenimas ir plaukais varvantys upeliukai irgi turi savotišką žavesį, o iškentęs tą košmarą pasijunti kaip po kokio žygdarbio. Pajunti sauso miegmaišio svarbą. Galbūt tik tą minutę, kai lyja, apie visa tai nesusimąstai kitaip nei „oi, kaip man šalta!“

[Čia baigiasi pirmosios Žygio dalies žygioraštis. Pasilikusieji keliauti Labanore rašė ir daugiau, bet tai jau kita istorija kitiems laikams.]