header6

2012-ieji metai: „Trys aukso“ žygis (Latvijos pajūrys)

. Paskelbta Žygiai

Devyni – svarbus skaičius tolkinistams. Tad ir devintas Žygis buvo netradicinis. Pirmą kartą išėjome už Lietuvos ribų, pirmą kartą visi ėjome visą kelią, o žygiavome turbūt labiausiai laukinėmis vietomis iš visų ankstesnių Žygių. Bet viskas prasidėjo, kaip visada, dar 2012-ųjų pavasarį...

Jau ne pirmus metus buvo kilę minčių, kad žygiuoti Lietuvoje gražu, bet tinkamų vietų ne tiek ir daug, todėl pradeda kartotis. Ir Dzūkijos miškuose, ir Labanore, ir Aukštaitijos nacionaliniame parke lankėmės ne kartą, kitas gražias Lietuvos vietas taip pat buvome apžiūrėję. Taigi ruošdamiesi Devintajam žygiui pažvelgėme plačiau ir nusprendėme nukeliauti pas brolius latvius. Kalbėtis apie Žygį pradėjome dar vasarį, apytikriai idėjas aptarėme balandį, ilgai maršrutą derinome liepą, o galiausiai per Stovyklą viską apvertėme beveik aukštyn kojomis. Taigi rugpjūčio 8 dieną šešiese susirinkome Palangoje, pažiūrėjome olimpinio krepšinio ketvirtfinalį, o kitą rytą išvykome į Liepoją.

Galutinis žygio maršrutas buvo suplanuotas toks: nuvykstame į Liepoją, einame šiek tiek pajūriu, šiek tiek nuo jo nutolstame, o galiausiai pareiname į Lietuvą. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Tiesa, tik nuvykę į Liepoją supratome nepasiėmę dalies maisto Palangoje; beliko pasidžiaugti, kad nuėję dar buvome visai netoli. Pirmą dieną žygiavome pačiu pajūriu, o vakare įlindome į kopas šiek tiek už Bernati miestelio. Kitą rytą teko skubiai susipakuoti, pastebėjus pakrantės apsaugos automobilį, bet susitikimo su pareigūnai pavyko išvengti.

Antrą ir trečią žygio dienas praleidome toliau nuo jūros. Kaip vėliau paaiškėjo, maršrutas vedė pro įvairias pelkes, o krašto pavadinimą „Kurzeme“ išvertėme kaip „Kur žemė?“, mat per liūnus kartais atrodė, kad jos tikrai nematyti. Antros žygio dienos, penktadienio, vakarą nakvojome gana tvarkingoje pakelės stovyklavietėje, o trečią teko glausti pelkėtame miške ir maitinti uodus. Bet ir ten šiaip taip radome ir sausos žemės kauburėlių palapinėms bei laužui, ir maisto pasigaminome, ir net nuostabią istoriją prie laužo sukūrėme (tokią, kur kiekvienas iš eilės sako po vieną žodį; jos visada geros gaunasi).

Ketvirtą dieną vėl priėjome jūrą. Prie Jūrmalciems kaimo išsimaudėme, o dar už keleto kilometrų į pietus aptikome kopose įrengtą skautišką stovyklavietę. Joje ir apsistojome dviems nakvynėms, mat penktoji Žygio diena tradiciškai buvo poilsinė. Gaminome skanius pietus, statėme Minas Tiritą ant jūros kranto, grožėjomės visiškai laukiniu pajūriu (per visą dieną be mūsų matėme gal vieną žmogų) ir kitaip turiningai leidome laiką.

Gerai pailsėję vėl patraukėme pajūriu į pietus. Netrukome prieiti visai lietuviško krašto – Papės ir jos apylinkių. Ten ir žmonės, ir mašinos beveik vien lietuvių; kiek supratome, latviams tas jų pajūrio užkampis neįdomus, o lietuviai, pavargę nuo Palangos, Šventosios ar Nidos šurmulio, keliauja šiek tiek šiauriau pasidžiaugti labiau laukine gamta. Dar sykį pernakvoję truputį į pietus nuo Papės, kitą dieną jau grįžome į Lietuvą.

Pareiti namo – malonus jausmas, net jei tie „namai“ pasitinka tave atrakcionais ir miniomis poilsiautojų Šventojoje. Kaip sakė Medžiabarzdis, eiti į pietus visada malonu – toks jausmas, kad leidiesi nuo kalno. Taip ir mes, nusileidę iš latviškos šiaurės, įžengėme į Lietuvą. Praėjome Šventąją ir vėl nusukome šiek tiek tolyn nuo jūros. Vakarėjant pasiekėme Kalgraužius, kur įsikūrusi Šventosios girininkija. Girininko kieme gavome vietos pasistatyti palapines, stalą prisėsti ir vandens nusiprausti. Kitą rytą parėjome iki Būtingės autobusų stotelės, iš kur išvažiavome autobusu į Palangą. Būtume ir iki Palangos parėję, bet porą žygeivių pasivijo ir prispaudė realaus gyvenimo reikalai, tad iš solidarumo išvažiavome su jais.

Iš šio Žygio išsivežėme ne vieną atmintiną dalyką. Ir žemėlapį padėkomis aprašinėjome, ir istorijas net tris sukūrėme (jas rasite čia), ir Minas Tiritą pastatėme, ir keletą latviškų žodžių išmokome. Taip pat ir Žygioraštį pildėme. Jį rasite žemiau. Kaip visada, Žygioraštyje sudėti įspūdžiai pateikiami tokie, kokie ir buvo, be pataisymų (išskyrus kartais nedideles rašybos ar skyrybos korekcijas). Kringeliai po vienu iš įrašų – tengvos, nukopijavus į teksto redaktorių ir parinkus bet kurį tvarkingą tengvų šriftą (čia keletas variantų), pamatysite, kaip turėtų atrodyti.

Žygioraštis

Ketvirtadienis, 08-09

Maršrutas: Liepaja – Bernati
Nueita apie 17 km
Žygioraštį užvedžiau 11.15 vakare.

Laiqua: Štai ir vėl žygiuojame! Pasiruošimų vasarą nebuvo, bet gal kojos atlaikys. Šiandien jau spėjome pajusti lietaus, bet šiaip viskas gerai.
Tačiau pradėsiu nuo pradžių, t.y. vakar. Į Palangą visi šeši susirinkome dienos bėgyje. Pažiūrėjome krepšinį, vakare D, A, Ŋ ir aš pasibastėme po Birutės kalną ir Gintaro muziejų, bandėme įvykdyti larpinių kvestų, bet kažkaip nepavyko.
Ryte ilgai pakavomės maistą, bet sugebėjome pamiršti šaldytuvo turinį: dešras ir sūrius. Tą supratome tik Liepojoje, į kurią sėkmingai nukeliavę susėdome pavalgyti parke. Bet problemą išsprendėme keliolikos latų pagalba ir apie pusę trijų išėjome jau rimtai žygiuoti.
Žygiavome beveik vien pajūriu. Ėjosi sparčiai, bet nuobodžiai. Vaizdas beveik nekinta, tikslas neartėja... Bet nuėjom. Esame šiek tiek už Bernati – kaimelio į pietus nuo Liepojos. Kaime gavome vandens iš labai malonaus senuko, dainuojančio su radija.
Stovyklos vietoje (sakau "Stovyklos", bet šiaip čia tiesiog pievelė) nusimetėm daiktus ir P, Ŋ bei aš išėjome maudytis. Besimaudant užėjo lietus, gelbėjom daiktus. Tada jau tradiciškai – laužas, maistas, plepalai prie ugnies. Taigi pirmą žygio dieną užskaitau.

Aldarion: Nors jau gan vėlyvas metas ir pora žygeivių nuėjo miegoti, nusprendžiau, jog visgi ir aš šiandien dar norėčiau įsirašyti į šį, jau devintąjį, mūsų žygioraštį! Visai smagu, prie laužo ir žvakės kombinuotos šviesos :)
L jau minėjo vakar dieną. Šiaip visai įdomu buvo taip iš vakaro susirinkti vienoje vietoje prieš Žygį, dar tokiame jaukiame name pas le_golo močiutę pačiame Palangos centre. Mes su Dovile šiemet, taip pat pirmą kartą, į susitikimo vietą atitranzavome – bandymas netgi labai pavyko , iš Kauno ištranzavę apie 16.00, Palangoje buvome jau 20.00. Kadangi važiavome su keturiomis mašinomis, tai daug visko prisiklausėme, nuo pakistaniečio pasakojimų apie savo draugiškus tautiečius (beje, patikėjau tuo), iki buvusio aktyvaus žygeivio gražiausių Lietuvos lankytinų vietų žodžiu pateikto sąrašo. Ir suvokėm vieną tiesą apie tranzavimą: stoja tik šios duonos paragavę žmonės :) Ir dėl to tai daryti smagiau. Palangoje, jau palikę daiktus ir su Dovile dar papildomai nusipirkę vakarienę, smagiai su kitais dviem bendrabepročiais dar pasivaikščiojome. Ant tilto vėjas buvo labai stiprus, kiti ant žvejų estakados netgi bandė žaisti žaidimą "išvenk bangos tarano". O Palangos botanikos parkas naktį gana mistiškai atrodė, bandėme ir ateivius kviesti prie dvaro buvusioje statybų aikštelėje. Prie staliuko už dvaro, greta gulbių tvenkinio, dar labiau paskatino pasvajoti apie naktinį larpą arba bent stalo RPG po atviru dangumi.
Taip, o šiandieną, t.y. jau vakar dieną, hmm, pirmiausia patiko oras... Nors čia, vos įsikūrus, ir papliaupė truputį, visą dieną buvo gana maloniai saulėta su pusiau debesuota dangaus mėlyne. Pirmą dieną džiaugėmės ėjimu [...] pajūriu, t.y. paplūdimiu. Man tai tikrai patiko, pirmą kartą šiais metais prie jūros, tai gera vėl atsiklausyti to nuolatinio raminančio ošimo. Ir vanduo jūroje šiltas :) Maudžiausi kiek anksčiau joje nei kiti trys bendražygiai, šiaip, smagu buvo su bangom pakovoti. Na, laužas jau beveik užgeso, visi sumigo, eisiu ir aš... Danguj properšos giedros, mėnulis kyla, gražu čia ir naktį.

Penktadienis, 08-10

Maršrutas: Bernati – Nica – Meža Ozolnieki
Nueita ~15 km
Žygioraštį užvedžiau 18.20 vakare.

Košmaraitė: Pagaliau atsivilkome į stovyklavietę. Prašmatni: stalas, suolai, laužavietė. Tradiciškai nutrintos kojos šiandien galės pailsėti, o rytoj – toliau į mazochistų žygį. Jau dabar skaičiuoju dienas iki poilsio dienos, bet šiaip gerai viskas. Praeitą naktį nakvojome pajūryje, o ryte teko staigiai pakuotis, nes Aldas ir Povilas pajūryje užmatė kažkokią mistišką inspekciją, veeidami maudytis. Po to ėjom plentu iki Nicos. Nieko gero. Iš Nicos iki nakvynvietės jau buvo smagiau eiti. Porą kartų sulijo, pamaitinom latviškus uodus. Ir dar maitinsim! :D

Laiqua: Šiandien mūsų kelias nusidriekė per miškus ir plentus. Iš Bernatų nupėdinome į Nicą, už jos pavalgėme ir patraukėme toliau į rytus – pietryčius. Pasiekę mišką pasukome į kone pirmą keliuką ir radome puikiai įrengtą stovyklavietę prie upės.
Šiandienos įsimintini dalykai: kolaiderių ir šiaip hardonų parduotuvė "Tev..." Nicoje; pirmas rimtas lietus einant; puikus pylimas pietums (irgi lynojant).
Kažkaip nenormaliai skauda dešinę koją: pėdos viršaus sausgyslės duria su kiekvienu žingsniu. Nesuprantu, kodėl; lygtai nebuvau nei pasitempęs, nei susitrenkęs. Bandysiu gyvent.

Aldarion: Šiandien pirmas atsikėlė Laiqua, pro miegus užfiksavau, jog lyg apie 8:30. Užkūrė laužą ir mus visus pakėlė jau užviręs vandenį – dėkui jam :) Pieno su dribsniais truputį trūko, realiai valgėme juos tik pienu drėkintus. Bet gerai buvo. Smagu, kad pakuojantis nelijo, ir šiaip gerai, kad susipakavome gana anksti, nes eidami su Povilu maudytis į jūrą, gretimoje pievoje užfiksavome kažkurios tarnybos džipą su aplink šmirinėjančiu uniformuotu pareigūnu, tada greitai dėję į kojas, pakėlėme ant kojų ir likusius bendražygius – visus daiktus susirinkome ir nakvynvietę apleidom gal per kokias tris-penkias minutes, tempas buvo įspūdingas :D Na, o pasislėpę ir tvarkingai baigę pakuotis daiktus, nelauktai nupėdinome į pajūrį, kur su Povilu pagaliau išsimaudėme, buvo tikrai jėga po geras bangas pašokinėti :)
Šiaip stovyklavome tikrai gražioje pievoje visai netoli jūros. Tiesa, ieškojome tokios kiek slaptesnės vietos gana ilgai, pajūryje belekiek keliukų, praktiškai kas 200m po vieną ir nelegalių laužaviečių panašiai.
Normaliai pajudėję į kelią, ėjome beveik vien paplentėmis, bet kadangi dangus buvo visiškai apsiniaukęs, eiti buvo gana lengva. Ačiū kitiems žygeiviams, kad dar neišėjus iš pajūrio mišku sustojo trumpam pamėlyniavimui, buvo gerai, šiemet dar net nebuvau mėlyniavęs. Nicoje ta proga net nusipirkau pieno, tikėdamasis, kad ir toliau nuo jūros esančiuose miškuose bus tokių didelių ir skanių mėlynių, tačiau bent šioje stovyklavietėje prie upės šis tikėjimas nepasitvirtino, aplink beveik vien lapuočiai medžiai (čia jei neaišku, tai labai mėgstu trintas mėlynes, sumaišytas su cukrumi ir užpiltas pienu :)) Bet užtat galėjau atiduoti pieną bendroms reikmėms, pasigaminome nerealios kakavos ir dar liko jo rytdienos pusryčiams – vėl dribsniams. Vakarienei makaronai buvo labai vykę, išvalgėme iki paskutinio sraigto. O dabar visi stovi aplink laužą, nes sėdint mat uodai baisiai įkyriai lenda. Mano tinklelis ant veido visgi pravertė :) Svarbiausia, kad nuotaikos visų kol kas neblogos, gana daug juokiamės, šmaikštaujam. Ryt prognozuojama audra tikiuosi to nepakeis, atsilaikysim.

Šeštadienis, 08-11

Maršrutas: stovyklavietė – Slamsti – nakvynvietė prie Liepojos plento
Nueita ~15 km
Žygioraštį užvedžiau 8.30 vakare.

Laiqua: Trečioji žygio diena pasitaikė maloni: šiek tiek vėjuota ir debesuota, kartais saulėta, bet ne per karšta. Išėjom apie vidurdienį, apsikeitę stovyklaviete su latvių dviratininkų ketvertu.
Ėjome niekur nepaklydę vieškieliais ir miško keliukais, pro pelkes ir kitokius durpynus su debesimis uodų. Vienas toks debesis yra ir nakvynvietė, bet kažkaip išgyvename. Čia tiesiog miškas, sausoka aikštelė tarp pažliugusių pelkynų, pilna malkų ir mėlynių.
Manų košė su mėlynėmis vakarienei buvo visai geras variantas. O dar uodai vietoje spirgučių – išvis prabanga. Taigi žygiuojasi visai gerai.

Košmaraitė: Maitiname uodus. Gal, pavalgę tolkinistiško kraujo, patys taps tolkinistais. Turėtume tada savo uodų armiją.
O šiaip ėjosi šiandien jau visai gerai, nebeatsilikinėjau gale ir nors koją traukė mėšlas-ungis, buvo visai neblogai.
Truputį pasivaikščiojome po nepaprastai gražų mišką, o galiausiai pasiekėme ir purvą. Jame ir nakvosime. Įsikūrėme ir pavalgėme dar su šviesa. Nebėr ką veikti, bet bent jau laužas smagus ir malkų pilna.
Nors vakar buvo kilusi mintis Nicoje atsiskirti ir grįžti namo, džiaugiuosi, kad likau. Panašu, kad sunkiausia jau liko praeity.

Aldarion: Šiandiena berods bus vienintelė diena be jūros. Gan gaila, bet ne taip, kaip tikėjausi – pelkiniai Latvijos miškai vietomis visai nieko buvo, kiek paįvairinom pajūrio pušynuose matytus vaizdus.
Tiesa, dar apie pusryčius – trečią rytą iš eilės valgėme dribsnius su pienu – nors skamba nekaip, bet suėjo, paprastas ir lengvas maistas. Gerai, kad nuo vakar buvo likę pieno! Laiqua jau minėjo į stovyklavietę atvykusius dviratininkus, dvi jų poras, kurie, beje, gana gerai mokėjo angliškai – jaunimas.
Išėjus iš stovyklavietės pavyko vėliavą įduoti Dovilei, bet ji ją grąžino gal po kokių 2 km. Daugiau savanorių vėliavnešių neatsirado, tad ir šiandien visą likusią dieną su ja draugavau aš :)
Šiaip eiti buvo iš visų buvusių dienų lengviausia, greičiausiai kojos pilnai apsiprato su krūviais. Visgi kalbos barjeras einant prašyti vandens vis dar truputį trikdo, net nežinome, kaip latviškai "ačiū". Šiandien taip rausti teko du kartus, bet antrą kartą sodybos šeimininkė gestų kalba net pasiūlė raudonųjų serbentų. O nakvynvietėi įsikūrėme tokioje "salelėje", apsuptoje pelkių ir nuo kelioje atskirtoje gana gilaus, durpino vandens upelio, per kurį susirentėm mini tiltelį ir galima plautis indus bei rankas. Jaučiuosi stovyklaujantis tikru bastūnišku stiliumi, bet tai gana ekstremalu, uodai negerai, laukiu rytdienos, nes prie jūros jų nebus.

Sekmadienis, 08-12

Maršrutas: nakvynvietė – Jūrmalciems – nakvynvietė prie jūros
Nueita ~14 km
Žygioraštį užvedžiau 9.55 vakare.

Laiqua: Kol dar biški šviesu, bandau kažką parašyti. Rytas buvo labai uodingas, tad ruoša – gana skubi. Vis tiek į kelią pajudėjom tik apie pirmą. Palikę nakvynės salelę, patraukėme žvyrkeliais ir plentais. Keletą kartų trumpai stabtelėję, apie ketvirtą pasiekėm Jūrmalciems.
Ten radome parduotuvę. Susižavėję civilizacijos vaizdu, praleidome ten bent valandą. Prisipirkome maisto trims dienoms į priekį, pavalgėme, išsimaudėme ir apie septintą vėl patraukėme tolyn.
Bandėme eiti dviračių taku, bet paaiškėjo, kad jis tėra formalus, t.y. ne tik nepradviračiuojamas, bet nelabai ir praeinamas. Išėjome į pajūrį, smėliu nusivilkome apie 3km ir įlindome į kopas, kur radome įrengtą laužavietę ir pristatytų konstrukcijų – lyg ir buvusią skautų stovyklą. Ten ir įsikūrėme.
Rytoj – poilsis. Ketinu pagaminti maisto, kad ne vien košes valgytume. Ir šiaip kojoms pravers.

Aldarion: Rašau apie šią dieną jau kitos popiečiu, nes vakar visai nebebuvo jėgų tą daryti žvakės šviesoje (ką ir dariaus paskutiniais vakarais :)). Uodų šeštadienio-sekmadienio nakvynvietėje tikrai buvo labai daug, bet turiu pasakyti, jog ryte manęs jie per daug nei valgė, nei apskritai nervavo, kažkoks atsparus jaučiuosi tiems vampyrams :p Užvalgę ryžių su kondensuotu pienu ir persikėlę per mus nuo kelio saugojusį upeliuką, patraukėme link jūros. Vandens artimiausioje sodyboje nebestojome, nusprendėm jog 3l visiems šešiems žygeiviams iki Jūrmalviems užteks. Ir užteko, nes saulė per daug nekepino ir šiaip gana greitai pasiekėm tikslą. O pats kaimelis buvo kiek mažesnis nei tikėjausi, realiai net nebuvo sodybos šalia kitos sodybos arčiau nei per kokius 200m, kažkoks vienkiemių konglomeratas... Ir jame gana nemažai apleistų pastatų, tikrai keista, kaip pajūrio kaimeliui. Parduotuvę radom ne iš pirmo karto, bet radom ir, kaip L jau minėjo, joje praleidome ne mažiau valandos :D
Už Jūrmalciems bendražygiai per daug toli eiti nebenorėjo, tad įsikūrėme už kopų miškuose 3 km už jos.

Pirmadienis, 08-13

Poilsio diena
Žygioraštį užvedžiau 5.10 vakare.

Košmaraitė: Poilsio diena. Atsikėlėm labai vėlai ir tingim.
Pastebėjom, kad kas rytą keliamės vis vėliau.
Taigi, šią dieną tenka skirti survival guide'o nagrinėjimui ir valgymui (Laikva gamina sriubą ir troškinį. Bus pižoniška puota!).

Laiqua: vėl rašau, kai jau beveik nieko nesimato. Diena praėjo tingiai, bet greičiau, nei norėtųsi. Pagaminau sriubos ir troškinio; kitiems, regis, patiko, nors galėjo būti žymiai geriau.
Vakare statėme Minas Tiritą paplūdimy. Visai smagu prisiminti vaikystę ir smėlio pilis. Statinys, kaip mėgėjams, gavosi visai neprastas. Palikome ateities kartoms, gal netyčia koks praeivis susidomės.

Aldarion: Jei neklystu, kėliausi kažkur apie 11.00. Ir berods visi kiti bastūnai iš mano palapinės atsikėlė už mane anksčiau, norėjau miego. Ta proga po sumuštiniškų pusryčių nuėjau dar į kopas ir pasideginti – tikriausia paskutinė tokia proga šiais metais, nes šiaip prie jūros nebūnu, o ne poilsio dieną žygio metu visai nebūna laisvo laiko tokiam užsiėmimui. Nereikia pamiršti ir oro, kaip vakar, taip ir šiandien dangus beveik giedras, nors ta saulė vistiek šviečia lyg pro kokį šydą, kažkokia plona migla nudengus visą dangų. Taigi, nors ir deginausi porą valandų, tikrai stipriai nenudegiau :D Norėjau dar ir Silmariljoną paskaityti, bet grįžęs į stovyklavietę sužinojau, jog jau apie keturias, tad su Povilu, Laiquai dar ruošiant gardžius pietus, išskubėjome į Jūrmalciems geriamojo vandens ir į parduotuvę išleisti paskutinių Laiquos metalinių latų ir sentimų, jei tiksliai, 2,34 Ls. Jūrmalciems paplūdimys toks pats tuščias, kaip ir vakar, bet vat parduotuvėje tikra revoliucija, ir naujos prekės (net batoną radom), ir nauja pardavėja – pirmadienis... Nupirkom šokoladą ir atsidėkodami už jau trečią vandens sėmimą atidavėme jį draugiškai ir linksmai močiutei, kurios šulinys ne su vyniojamu trosu ar virve, o rankomis įmerkiamu pagaliu su kabliu gale – ji mums neleido juo vandens traukti ir pati tą darė žiauriai sklandžiai ir profesionaliai!
Grįžom į stovyklavietę kaip tik vėlyviems karališkiems pietums :) Skanu buvo, ačiū Laiquai ir kitiems jam padėjusiems. Smėglio pilies statyba buvo žiauriai smagus užsiėmimas, norėčiau kada nors tai pakartoti! Ir statinys gražus gavosi, nerealu!
Kadangi statėm pilį iki saulėlydžio, tai mėlyniavimas patamsyje nelabai pavyko, nors kelias uogas su Morta ir radom, valgėm košę su cinamonu. Ir istoriją II-ą sukūrėm.

Antradienis, 08-14

Maršrutas: nakvynvietė – Papė – nakvynvietė
Nueita apie 16 km
Žygioraštį užvedžiau 10.10 vakare.

Laiqua: Šiandien – labiausiai pajūringa diena. Ėjom ilgai ir beveik visą laiką tiesiai į pietus. Kartais kelias nusidriekdavo paplūdimiu, kartais – miško keliukais netoliese. Taip pasiekėme ir praėjome Papę, paskui – Papės Konu ciems (arklių kiemą?) priekaimį, o tada dar už beveik penkių km radome laužavietę prie pat kopų.
Papė – visiškai lietuvių miestas/kaimas. Mašinų numeriai – beveik vien lietuviški, kalba – taip pat, kai kur net ir lietuviškų skelbimų buvo.
Siūlomi neoficialūs Žygio pavadinimai: ankstusis (dėl atėjimų į nakvynvietes), pamirštas (dėl to, kas liko Palangoj/namie), invalidų (dėl keleto neveikiančių kojų), purvs (savaime suprantama).

Aldarion: Nakvoti po atviru dangumi prie laužo buvo nerealu! Žygio pavadinimas man tiktų ir tiesiog Pajūrio II-asis arba Pajūrio ankstusis, nes žygis tikrai pajūrinis, neskaitant tų dviejų dienų, praleistų pelkėse :) Ir ši diena buvo bene fainiausias to priminimas. Pasistiprinę ryžiais ir kondensuotu, apie 13.00 pajudėjome iš nerealiosios poilsio stovyklavietės. Vyko balsavimas kaip eiti: paplūdimiu, prieškopiu ar miško keliuku. Buvau už prieškopį, bet Laiquai, Dovilei ir Povilui nubalsavus už mišką, nieko kito ir nebeliko, nors le_golas su Morta buvo už paplūdimį. Palipę aukščiau nuo jūros į "kalnus", suradome kažkokį išartą keliuką, panašų į priešgaisrinę smėlio juostą, kelis kartus pravažiuotą mašinų. Ir gerai, nes tik jų vėžėmis ir buvo įmanoma eiti. Su Laiqua bei Povilu mėginome pasižvalgyti po vieną iš "kalnų" viršūnių, užfiksuotą tik dėl to, jog joje medžiai buvo išdegę nuo ne per seniausiai vykusio gaisro. Ne Neringos Senosios smuklės kalnas, nuo kurio vaizdas keliskart įspūdingesnis. Bet jūrą pamatėme.
Šiaip miškas buvo gana gausus bruknių ir mėlynių, prisivalgėm šių uogų iki soties. Sustojus pailsėti prie neaiškios sankryžos ekstremaliai prisibėgiojau žvalgydamasis po kitus kalnus ir pakalnes – bendrai paėmus, šio miško ruožo, nuo Jūrmalviems iki Papės, reljefas ir miškai tikrai nerealūs. Ir paplūdimys visiškai tuščias. Į pastarąjį ir pasukome, nes anas keliukas, kuriuo ėjome, nuvingiavo į kitą pajūrio kalvų pusę. Vos atsidūręs paplūdimyje greitai vienas išsimaudžiau ir paskui ilgai vijausi grupę, nes pats jiems pasiūliau manęs nelaukti. Bežaidžiant su Dovilės fotiku, Povilas gana ilgai panešė vėliavą – jėga! O Dovilės fotiko prašinėjau labai dažnai, užpildžiau visą jo kortelę... Ačiū Dovilei už kantrybę, pasižadu kitais metais pagaliau įsigyti savo aparatą :D
Paplūdimiu ir nuėjome iki Papės pirmųjų sodybų. Sustojome papietauti jaukioje samanų aikštelėje už kopų. Su Laiqua ilgai ieškojome vandens ir galiausiai jo gavome su visu 5l bambaliu iš lietuvių, apsistojusių nuomotoje ar, visai nenustebtume, nuosavoje viloje. Pakeliui dar užėjome ir gausų avietyną :)
Po pietų dar bandėme eiti paplūdimiu, bet kiti nebepaėjo biriu tapusiu smėliu, tad nusprendėme ieškoti pajūriui lygiagretaus žvyrkelio. Visai atsitiktinai į jį išėjome per sausakimšą poilsio namukų kaimelį, tad buvome palydėti kokio šimto žvilgsnių, beje, taip pat vien lietuviškų.
Papės švyturio niekas lankyti nepanoro, mat būtų tekę apie 1km sugrįžti į paplūdimį, tad kirtę kažkokį kanalą, toliau keliuku traukėme į pietus. Vandens vakarienei ir pusryčiams gavome vienoje nuomojamoje sodyboje net iš gręžinio, tad mielai nusprendžiau rankose tįsti ir per pietus ištuštintą penkialitrinį bambalį. Iki nakvynvietės ėjome iš dešinės lydimi tylaus jūros ošimo, iš kairės – žadančios grėsmingas uodų ordas Papės pelkės. Įsikūrėme visai prie pat jūros esančiose žemose kopose, nes pietiniame miško pakraštyje buvusią šiaudinę pastogę buvo jau užėmę dviratininkai. Visi, apart manės ir Laiquos, išsimaudė šaltoje jūroje – buvau tikrai pavargęs po nerealiausios žygio dienos! :) Gana anksti, apie 23.30, nuėjau miegoti.

Trečiadienis, 08-15

Maršrutas: nakvynvietė – Nida – Šventoji – Būtingė – Kalgraužiai
Nueita apie 17 km
Žygioraštį užvedžiau 7.55 vakare.

Laiqua: Paskutinė realaus žygiavimo diena prasidėjo šiek tiek ankstyvu kėlimusi ir ruošimusi. Prieš dvyliktą išsiruošėm į kelią, o pirmą valandą jau buvome Lietuvoje. Apfotkinę pasienio stulpą nupėdinome paplūdimiu. Šventojoje išsimaudėme ir nuslinkome į miestelį.
Tarp visų atrakcionų ir už mus lėtesnių poilsiautojų pasitaikė keletas kavinių. Pavalgėme "Titanike", nepaskendome, išėjome į Liepojos plentą. Ten teko pasukti atgal Latvijos link, mat nakvynės vieta – sodyba prie pat Šventosios girininkijos – buvo dar už penkių-šešių km. Sodyboje mus priėmė buvęs Šventosios girininkas, labai mielas senukas. Kieme pasistatėme palapines, prisėdome prie stalų, mums netgi leido naudotis namo virtuve. Tik laužavietės nėra, tad vakarosim prie žvakės.
fØx%8 w&r^ x$7E8= 5$8zlE1E51 zRjR1Y 5$fØt%~M 5$7lRzdt%5x~M 5$8zjE52&t~M- jE1r%hY8 x#t1E j.EzT5~ã `B6 1Tz7lE x7Ef%= w$527 EzRjlRr%lE d.E5~M8= t#7d7U1lE q7Y1T5xlE 5$`Bjx%= 1Tz `C7R4$j jEwlE 17~Mz81E- 1TzT`JNiT zT1Et$1 qErØz8 `B6 hlE q7TiThU5x1T-

Andrius Karalius – Latvijas Baisals – Pajūrio Valdovas: Žygis beveik baigėsi, galima ir parašyti. Nuo pradžių apie viską nekalbėsim, nėra nei laiko, nei noro, nei atminties tiek, kad smulkiai aprašyti. O jei bendrai, tai žygis buvo super geras. Ėjimas pajūriu kažkuo fantastiškas, nors vietomis ir sunkus, kai tenka klampoti per smėlį. Labai teisingai antrą dieną pasukom ir į mišką – visą laiką pajūriu gal būt buvę per daug vienoda ir neįdomu. Kas liečia patį ėjimą – buvo šaunu. Ir oras, ir aplinka – super, o ir kojas pritrynė tik vakar, ir tai dėl to, kad po maudynių per daug atmestinai išsivaliau smėlį. Šiemet tik vieną kartą nakvojom tikroj stovyklavietėj su rimtais suolais ir stalu. Dar porą kartų apsistojom prie abejotino legalumo laužaviečių, o du kartus išvis kūrėm stovyklavietę iš nieko. Tik šiandien, kaip ir priklauso paskutinei nakčiai – kažkas pikantiško, t.y. civilizacija.
Eiti po ~15-17 km per dieną – teisingas sprendimas, ypač tokiems "Bastūnams" kaip aš, kuris didžiąją dalį metų, prireikus kur nors nuvykti, sėda į mašiną ir važiuoja. Kai kojos nepripratę, 20-25 km per dieną truputį per daug kerta per kojas, tą puikiai parodė praeitų metų žygis.
Žodžiu, labai geras žygis. Latvijos paplūdimys turi vieną fantastišką privalumą – kur pažvelgsi, nė vieno žmogaus, tik mes – statantys smėlio pilį, dainuojantys prie laužo, besimaudantys ar kuriantys vis naują epą, papildantį Tolkino kūrybą tolkinistiniu prieskoniu.
Rytoj iki stotelės ir namo! Nepavyko iki pat Palangos pareiti peškom, biški per daug kilometrų liko. Bet koks skirtumas – į Lietuvą svarbu parėjom.
Gerai, reikia baigt rašyt, Povilas žygioraštį iš rankų plešia, sakė rašys visą naktį. Tai palieku jam. Geras žygis – valio!
P.S. Uodai suvalgė mirtinai – retai per žygius būna tiek daug!

Aldarion: Nežinau, kada tiksliai buvo nuspręsta, jog šiandien paskutinė žygio diena, nes iki pat posūkio į girininkiją maniaus, jog ryt dar normaliai pažygiuosim – matyt kai ieškojau minėto posūkio. Gaila, teks žygį iki Palangos baigti vienam, tai yra vienam bastūnui, mat girininko anūkas labai entuziastingai pasisiūlė į bendražygius – valio, vis linksmiau bus! :) O dabar nuo pradžių.
Kėlėmės iš tiesų anksti, pats atsikėliau apie 8:30 ir puoliau pildyti žygioraštį, mat buvau jo neužpildęs net už pirmadienį. Nebeviriau ir maisto, truputį užkniso, bet draugiškai šią funkciją perėmė Laiqua. Kažkas net puodą išplovė, o Povilas, išsimaudęs dabar jau "ledinėje" jūroje, dar atnešė ir vandens indų plovimui, smagu, kai visi padeda su buitimi, kad visados taip... Bet turbūt pats kaltas, kad tiek daug jos apsiimu ir realiai neleidžiu kitiems man padėti – pamoka ateičiai :)
Ilgai niurzgėję, grikius bendražygiai visgi suvalgė, berods jų neliko ir šį kartą, trečią kartą iš trijų šiame žygyje – kokia pažanga! Turbūt nebereikia ir sakyti, bet vis tiek negaliu susilaikyti – grikiai jėga, normaliausios, sveikiausios ir maistingiausios kruopos iš visų, nesuprantu žmonių, varančių ant grikių :D Čia buvo rimtai.
Susipakavau kaip visad paskutinis, per daug mažmožių pas mane pakavimuisi... Pajudėjome iš stovyklavietės apie 11:40 – vow, kaip anksti. Pieva pasibaigus miškui buvo nereali, Lietuvoje tokių prie kopų nesu matęs. Bet nuotraukose jos nelabai ir pavyko įamžinti, Dovilės fotike beveik nebelikę vietos, o Laiquos seniai išsikrovęs :( Priėję Nidą (Latvijos paskutinį pajūrio kaimelį) išsirovėme į paplūdimį. Ėjome įspūdingu tempu, nes 12:50 jau buvome prie Lietuvos sienos riboženklio. Tiesa, sienos dar nekirtome kokias 15 min., nes teko laukti, kol stulpelio aikštelę atlaisvins dviratininkų grupelė. Jėj, ir štai mes Lietuvoj, ir vėl Latvijoj, ir vėl Lietuvoj... ir taip dar keliolika kartų :D
Šventąją taip pat pasiekėme paplūdimiu, Keliems bendražygiams jau buvo sunku eiti dėl smėlio klampumo, bet alternatyvos nebuvo, tad taip stebindami pajūrio lankytojus ir pėdinom, bėgiodami nuo bangų – ten smėlis bent kiek kietesnis buvo. Buvau išvadintas žiauriu pamaiva, mat norėjau nufotografuoti ilgai į mus spoksančius praeitus poilsiautojus – na ir gerai, galiu ir tokiu pabūti, negaila. O šiaip, man patinka, kai žmonės mato tokius kaip mes, vis gal koks vienas kitas pamato poilsio alternatyvą, o koks vaikas dar žiūrėk įsirašys į kokius skautus, irgi smagu. Mano nuomone, nereikia bijoti viešumos ir nuotraukų kitų žmonių fone.
Visi kartu, išskyrus le_golą, išsimaudėme jūroje. Šalta, bangų nėra, bet jau reikėjo.
Kol kiti valgė kabake, apsilankiau Ikiuke, kabakų aš nepripažįstu! O iki Šventosios girininkijos, kurioje nakvynės vietą aš buvau pažadėjęs dar prieš žygį, nusigauti be žemėlapio užtruko gana ilgai (visus juos palikome namie, o Latvijoje įsigytas baigėsi ties siena). Klaidžiot neklaidžiojom, bet žvalgiau kelią net 3 km į priekį. Gerai, kad sėkmingai pasiekėm tikslą. Buvusį girininką pažinojo mano tėtis, tad dabar galime naudotis namų virtuve visą naktį, senukai net neužrakino namų nakčiai.
Tiesa, sėdžiu ir pildau šį žygioraštį prie atskiro stalo nei kiti bastūnai, kuriantys trečiąją tolkinistinę istoriją – smirda man ta spiralė nuo uodų, nors tu ką. Ir dar kai žinai, kad ji mirtinai veikia uodus, kažkaip nesinori kvėpuoti tais pačiais dūmais, jau geriau tegu kanda mane uodai, kurių čia ne tiek ir daug. Žodžiu, spiralėm nuo uodų – NE! :D Ir šiaip jaučiuosi nusivylęs, kad nieks iš bendražygių nepasirašė ryt normaliai baigti žygį iki Palangos pėsčiomis, kažkaip nerimtai taip... :( Sako, jog reik anksti būti Klaipėdoje ir Šilutėje, gal ir taip, whatever. Žygiuosiu užtai su jau minėtu įdomiu girininko anūku, bus proga su nauju žmogum susipažinti, smagu, laukiu 6:00, kada visi planuojame keltis. Dabar 00:16.
Beje, pastebėjimas ateities kartoms. Visą kelią žygiavau su basutėmis ir vienintelis iš žygeivių nepritryniau nė menkiausios pūslės. Galima daryti nedrąsią prielaidą, jog tai bene pati patogiausia avalynė žygiavimui. Tiesa, kojų apsaugai nuo uodų vakarais būtų gerai turėti uždarus pamaininius batus.
Tai tiek šiems metams, lauksiu kitų, su užsieniečiais ir/ar be jų ;)
P.S. Yesss, ir per šių metų žygį nors sunkiai, bet pavyko paskaityti vieną Silmariljono skyrių – oi kaip gerai dėl to jaučiuosi! :) Skyrius buvo apie Tuorą ir Gondolino žlugimą.

Ketvirtadienis, 08-16

Maršrutas: Kalgraužiai – Būtingė
Nueita apie 3 km
Žygioraštį užvedžiau 9.05 ryte.

Morta: Nu ką, žygis jau baigtas, tai metas apsireikšti žygioraštyje. Asmeniškai man tai buvo vienas smagiausių žygių. Gavom gražios gamtos, daug maudynių, nuostabią poilsio dieną, gero oro ir, kas svarbiausia, ėjom "nesidraskydami" apie 15-17 km per dieną :) Uodų gal per daug, bet pamirškim :D Dėkoju visiems žygeiviams draugams, gera su jumis. Ačiū už pasakas vakarais apie hidrobizonus ir majonezą, už Minas Tiritą pajūry, už visą gerą laiką. Nepaisant kelių nesklandumų, žygį oficialiai skelbiu pavykusiu! :)
Ir eikit visi... žygin!

Košmaraitė: Kelio galas. Žygis baigėsi važiavimu į Klaipėdą. Sėdime traukinyje pasiruošę išvykti namo. Bendrai paėmus, išskyrus kelis nesklandumus ir nepatogų ėjimą per smėlį, žygis buvo puikus. Atsidžiaugėme laukiniu pajūriu, mišku, pelkėmis su uodais, mėlynėmis... Smagu buvo eiti ne per daug, vakaroti prie laužo, kurti istorijas. Žodžiu, buvo gerai, o namie jau laukia vonia ir kompas, kas irgi gerai. Ilsėsimės ir ruošimės naujiems nuotykiams.