Dvyliktus metus iš eilės rugpjūčio antrą savaitę paskyrėme žygiui. Tiesa, dėl įvairių priežasčių likome tik trise, tad ir žygiuoti pasirinkome Dzūkijoje, o ne Estijoje, kaip iš pradžių planavome. Bet ir Lietuvoje dar yra nemažai nematytų vietų, taigi susidėliojome maršrutą Užnemunėje, tarp Veisiejų ir Druskininkų, ir rugpjūčio dešimtą dieną patraukėme į kelią.
Rugpjūčio dešimtoji buvo pirmadienis – nelabai įprastai žygiuoti pradėjome ne savaitgalį. Suvažiavome į Veisiejus, tikrai gražiai sutvarkytą miestelį, kuriame apžiūrėjome parką, paieškojome informacijos apie vietinį regioninį parką ir truputį vingiais patraukėme į pietus. Netoliese esančiame apžvalgos bokšte atsirado ir legenda apie Didžiąją Kojinę, lydėjusi mus visą žygį. Ji išnyra iš ežero gelmių ir žvelgia į jus didžiojo piršto skyle!.. Pirmąją dieną ėjimo susidarė nedaug, radę patogią stovyklavietę prie Veisiejo ežero, joje ir įsikūrėmė. Neliovėme stebėtis, kaip čia taip atėjome dar nesutemus, nežinojome, ką veikti.
Kitą dieną vaikščiojome jau kiek daugiau. Kaip įprasta rugpjūčiui, kaitino Saulė; ypač tai pajutome išlindę iš miškų ir artėdami prie Kapčiamiesčio. Jame pamatėme gražią bažnyčią, bet ilgai neužsibuvome – išėjome dar toliau į pietus, tokias vietas, kur pagal kelio ženklus visose pusėse yra Lenkija. Pabandėme rasti senovinės gyvenvietės liekanas, bet nelabai kas matėsi, tad išėjome ieškoti naujoviškos stovyklavietės prie Baltosios Ančios tvenkinio. Teko paklaidžioti miške, bet radome ir tvenkinį, ir stovyklavietę. Ir atėjome į ją ne per anksti, o jau temstant, taigi galėjome pasijusti tikrai žygiuojantys.
Trečiadienis ir ketvirtadienis buvo panašūs – karštas oras, žygiavimas gražiais miškais, stovyklavietės ieškojimas vakare. Trečiadienį nuėjome iki Didžiasalio, nakvojome prie ežero nuostabiu pavadinimu Juodajis Bilsas. Stovyklavietės ten nebuvo, ją pakeitė pusiau įrengtos kaimo turizmo sodybos, tad teko tarp jų pievoje nakvoti konspiraciškai. Ketvirtadienį nedelsdami iš ten pasišalinome ir nuėjome iki Druskininkų. Beeidami ir jau atėję ilgai svarstėme, kaip žygiuoti toliau. Prie Latežerio eiti nenorėjome, nes ten savaitgaliais renkasi daugybė žmonių, kitur į rytų pusę stovyklavietės gerokai toliau, nei norėjome eiti iki vakaro, iš vakarų buvome atėję, pietūs visai nepakeliui, šiaurėje plyni arba gausiai apstatyti laukai... Galiausiai priėmėme sprendimą ir pasielgėme taip, kaip žygiuose nebuvome darę jau daugelį metų: sėdome į autobusą ir nuvažiavome į Merkinę. O nuo ten vos už kelių kilometrų – Jonionys, su elfiška stovyklaviete, kurią atradome prieš keletą metų. Ten ir įsikūrėme.
Šis žygis buvo trumpesnis, nei įprastai, taigi poilsio dienos nusprendėme nedaryti. Penktadienį vėl patraukėme į kelią. Žygio pabaigai pasirinkome gerai bastūnams pažįstamą maršrutą Merkinė – Marcinkonys. Bet paaiškėjo, kad ir jį galima eiti dar nematytomis vietomis. Iš Merkinės į Puvočius ėjome šiauriniu Merkio paupiu. Porą kartų netgi nusileidome nuo šlaitų iki upės, pasižvalgėme po jos vingius. Praėjome sodybą, kurios gyventojai labai apsidžiaugė, pamatę pro šalį einančius turistus. Pripasakojo mums visokių įdomybių apie aplinkines vietas, Dzūkijos nacionalinio parko kasdienybę, tolesnį kelią, pavaišino šaltu vandeniu su citrina ir išlydėjo toliau. Vakarop pasiekėme Puvočių stovyklavietę, kurioje, kaip ir reikėjo tikėtis, radome daugybę žmonių – kažkokios firmos kolektyvą, lenkų turistų būrį, įvairių šeimų ir pavienių stovyklautojų. Visgi mums pasisekė ir viena stoginė bei laužavietė buvo laisvos, taigi ten skubiai ir įsikūrėme.
Šeštadienį į Marcinkonis eiti nusprendėme šiaurine Grūdos puse. Taip anksčiau nebuvome darę, tad ir vietos buvo visiškai naujos. Nors miškas toks pat, Dzūkiškas, kaip ir daug kur kitur, bet vis tiek – kiti keliukai, kiti medžiai, kitos samanos, girgždančios po kojomis... Ir upelis, išplitęs į ežerą pakeliui. Ir Marcinkonys, pasitikę mus kaimo švente, šimtais žmonių prie Kastinio ežero, kaimo kapelomis bei kitokia muzika ir šokiais iki nakties. Pamatę tokį vaizdą ir truputį pasėdėję paežerėje, išėjome kuo toliau. Nukeliavome į kitą Marcinkonių pusę, prie Grūdos, kur vėlgi konspiraciškai pernakvojome pakelėje.
Žygis baigėsi, kaip ir ne vienas kitas, Marcinkonių geležinkelio stotyje, į kurią atėjome sekmadienio rytą. Nors šįkart ėjome trumpiau, nei įprastai, ir mūsų buvo nedaug, žygeivių dvasia vis dar gyva. Didžiosios kojinės padedami, mes ir toliau keliausime po Lietuvos ir kitų šalių miškus, laukus, pajūrius ir paupius! O kol kas siūlome paskaityti truputį šviežesnių žygio įspūdžių, išsaugotų žygioraštyje.
Žygioraštis
Pirmadienis, 08-10
Maršrutas: Veisiejai – Kailiniai – stovyklavietė
Nueita ~8 km (pagal šniūrą)
Žygioraštį užvedžiau 18.30
Laiqua: Šį žygį yra daug pirmų kartų. Pirmą kartą einame pro Veisiejus. Pirmą kartą po labai ilgos pertraukos pradedame žygiuoti pirmadienį. Pirmą kartą einame trise, neturėdami rimtų vilčių, kad kas nors dar prisijungs. Sekmadienį vakare atkritus B, n ir G, pirmadienį Druskininkuose susirinkome D, Ŋ ir aš. Autobusu pasiekėme Veisiejus; miestelio centras gražiai sutvarkytas, stovi didžiulė mūrinė bažnyčia, šventorius irgi prižiūrėtas. Tik varpinei pinigų turbūt pritrūko, tai tik seną medinę perdažė.
Iš Veisiejų traukėme apžvalgos bokšto, esančio palei Leipalingio plentą, link. Bokštas atrodo labai įdomiai, toks platėjantis kūgis iš baslių. Nuo viršaus matyti keletas ežerų, ir šiaip truputį vėsiau, nei apačioje. Gaila, kad negalima tokiame aukštyje žygiuoti.
Toliau jau nuėjome tikslo link. Tikslas buvo nelabai konkretus, nes nežinojome, kokios tos stovyklavietės prie Ančios ežero. Visgi paaiškėjo, kad stovyklavietės kokybiškos, tai vienoje iš jų ir sustojome. Nuėjome netoli, bet pirmai dienai užteks.
Antradienis, 08-11
Maršrutas: stovyklavietė – Kažčiamiestis – Volskai – stovyklavietė
Nueita ~17 km (nežinia, kiek klaidžiojom miške, tai ne pagal šniūrą)
Žygioraštį užvedžiau 12.15 naktį.
Laiqua: Didesnė pusė šiandienos ėjimo buvo tiesi ir aiški. O pabaigoje pradėjome taip maklinėti miške, kad prie nueito atstumo drąsiai galima dėti 2 km.
Kėlėmės apie dešimtą, pavalgėme ir išsiruošėme per mažiau nei dvi valandas. Kelios minutės po vidurdienio patraukėme į kelią. Gana aiškiais miško keliukais palikome Veisiejų regioninį parką ir pasiekėme Kapčiamiestį. Ten radome Pliaterytės muziejų, paminklą jai miestelio aikštėje ir visai gražią bažnyčią. Ir dar keturias parduotuves bei kepyklą. Ten nusipirkome pyrago, o parduotuvėje – ledų. Taip Kapčiamiestyje ir praėjo pusantros valandos...
Paskui vėl traukėme į pietus, aplankėme Pinčiaragio senovės gyvenvietę (tiksliau sakant, aikštelę su stendu apie ją, nes pačios gyvenvietės tėra tik archeologinės liekanos).
Toliau išsukome į miško keliukus, radome vagonėlį su greta įrengta stogine, kuria pasinaudojome pietums. O tada netrukus pakludome ir praleidome geras pusantros valandos, bandydami susivokti, kur esame, ir kur reikia eiti. Galiausiai radome ežerą (Baltosios Ančios tvenkinį) ir privačią stovyklavietę. Palaukėme, kol pasišalins tuo metu ten buvusi šeima, ir įsikūrėme patys. Tikėkimės, šeimininkai ryte nepasirodys.
Rytoj eiti teks truputį daugiau, nei planuota – 15 km vietoje dvylikos. Bet palyginus vis tiek neilgai. Ir vėl nebus ko veikti. Kaip ir visą žygį.
Trečiadienis, 08-12
Maršrutas: stovyklavietė – B. Ančios hidroelektrinė – Gurionys – Didžiasalis (prie Yodai Bills)
Nueita ~16 km (pagal šniūrą)
Žygioraštį užvedžiau 11.05 vakare.
Laiqua: Gali būti, kad šis žygioraštis liks mano vieno naktiraščiu: Ŋ niekada į jį nerašo, o D sakė, kad rašys nebent per poilsio dieną, bet jos turbūt nebus.
Ryte kėlėmės kiek vangiai, tad į kelią pajudėjome tik po pirmos. Iki to laiko maudytis atėjo ta pati šeima, kuri vakar mums sakė neapsistoti čia; mes apsimetėme, kad mūsų nėra, o jie nieko nesakė. Dar išbandžiau the most metal way virti vandenį virš laužo – laikyti katilą pakabinus ant šakos (tingėjau rišti trikojį).
Eiti sekėsi sunkiai – baisingai karšta ir tvanku. Stoviniavome dažnai, bet visgi tikslą – Yodai Bills – pasiekėme apie pusę aštuonių. Deja, žemėlapio žadėtos stovyklavietės neradome, tik keletą šviežių kaimo chaltūrizmo sodybų. Pro vieną praėjome kiaurai ir apsistojome pievoje konspiraciškai. O dabar sėdime ant liepto toje pačioje sodyboje, geriame arbatą, vakarieniaujame sumuštinius ir skaičiuojame krintančias žvaigždes. Visai smagu.
Ketvirtadienis, 08-13
Maršrutas: Yodai Bills – Didžiasalis – Druskininkai – autobusu iki Merkinės – Jonionys
Nueita ~13 km (pagal šniūrą)
Žygioraštį užvedžiau 8.35 vakare.
Laiqua: Šiame žygyje kartojame įvairias labai senas veiklas: einame tik 7 dienas, o ne įprastas devynias; nedarome poilsio dienos; vidury žygio pavažiuojame autobusu. Dar betrūksta dvivietės balos, kad jau visai gerai būtų.
Ryte papusryčiauti ant prabangaus liepto negalėjome, nes į sodybą atvažiavo žmonės – gal darbininkai, gal savininkai. Gal dėl šitos priežasties ir susisukome greičiau, į kelią pajudėjome kiek po dvyliktos. Oras, ryte buvęs visai neblogas, įkaito, bet liko sausas, tad ėjosi daug smagiau, nei vakar.
Plentą palei Druskininkus pasiekėme prieš dvi. Nuėjome keliuku šalia jo, kol prieš akis išniro arsi iš svi-fi plakato nužengęs monstriškas statinys. Aptarėme, kad tai galėtų būti kosminių laivų statykla, bet paaiškėjo, kad tai tik sniego arena. Už jos radome dviejų juostų dviračių magistralę, kuria pasiekėme Druskininkus.
Druskininkuose kokią valandą prasėdėjome čiliake, tada ilgai galvojome, kur eiti toliau. Prisiminėme senovės bastūnų išmintį: when in doubt, Merkinė – Marcinkonys. Sėdome į autobusą ir atvažiavome į Merkinę. Tada nuėjome iki elfiškos stovyklavietės Jonionyse ir įsikūrėme.
Penktadienis, 08-14
Maršrutas: Jonionys – Merkinė – Lankininkai – Kasčiūnai – Puvočiai
Nueita ~17 km (pagal šniūrą)
Žygioraštį užvedžiau 8.05 vakare.
Laiqua: Šiandien pirmąkart žygyje palikome bastūnų įrašus, bet užtat net du. Ir nors jau daug kartų esame keliavę tarp Merkinės ir Puvočių, pamatėme naujų gražių vietų ir vaizdų. O dar ir oras žymiai geresnis pasitaikė, taigi diena praėjo tikrai smagiai.
Vakar šnekėjome, kad šiandien reikėtų ilgai netempti gumos, bet šis planas nelabai pavyko. Į kelią išsiruošėme tik pusę pirmos. Trumpai stabtelėjome Merkinėje, o tada patraukėme į pažįstamus Dzūkvudo miškus. Tiesa, ne visai tais pačiais keliais: iš Puvočių žvyrkelio išsukome palei Merkį einančiu miško keliuku. Ten turėjo būti gražus vaizdas nuo skardžio, bet jį dengė medžiai. Pro ąžuolų alėją nusileidome žemyn į pievą prie Merkio vingio, pasigrožėjome paplūdimiu, palikome bastūnų įrašą, pakilome skardžiu aukštyn ir nuėjome toliau.
Netrukus pasiekėme Lankininkų kapines (skeleton archers!), o paskui ir patį kaimą. Ten vieno ūkio šeimininkė labai apsidžiaugė mus pamačiusi, nes jai labai norėjosi, kad pro šalį vaikščiotų turistai. Davė vandens su mėta ir citrina, pripasakojo apie ūkį (avys, karvės, vištos, triušiai, žąsys...), tik labai rūpinosi kažkur pradingusia viena višta. Dar nurodė, kaip patogiau pasiekti Kasčiūnus.
Kasčiūnus ir Puvočius priėjome be problemų ar nuotykių. Puvočių parduotuvė netikėtai buvo atidaryta – grupė poilsiautojų kažkaip išsikvietė pardavėją, nors jau buvo gerokai po darbo laiko pabaigos. Pasinaudojome šia proga, nusipirkome ledų ir pievelėje prie parduotuvės juos suvalgėme. Tada supratome, kad ne veltui šioje vietoje gimė frazė „reikia eiti“ – sėdėjosi labai gerai.
Visgi prisivertėme pasiekti stovyklavietę. Ji šiek tiek atnaujinta, stovi daug naujų stoginių ir net scena, įrengtos tinklinio ir krepšinio aikštelės. Kiek per daug civilizuota, kaip mums, bet svarbu, kad yra patogi vieta nakvynei.
Šeštadienis, 08-15
Maršrutas: Puvočiai – Marcinkonys – Kastinio ež. - Marcinkonys – miškas
Nueita ~19 km (ne pagal šniūrą, nes čia nelabai yra kaip pamatuoti)
Žygioraštį užvedžiau 0.55 naktį.
Laiqua: Šiandien patyrėme, ką reiškia, kai tave apleidžia Didž\ioji kojinė: būna šalta, šlapia ir nėra ko valgyt. Ir šiaip pasibastėme naktį, stovyklaujame vidury niekur ir nežinome, kaip ryt spėsim į traukinį. Smagu.
Ryte krapštėmės vangiai, į kelią patraukėme po pirmos. Dar nuėjome ėį parduotuvę ledų ir pasisėmėme vandens; vėl pro stovyklavietę praėjome apie antrą valandą. Tada pasukome į miško keliukus, kurie, šiek tiek klaidindami, vedė mus tikslo link. Pakeliui teko bristi per upelį Versminį, išsiliejusį skersai (ir kiek išilgai) tako. Daugiau iki pat Marcinkonių nuotykių nebuvo, tad ir atėjome greitai – per tris su trupučiu valandos.
Marcinkonyse apėjome dalį Zackagirio pažintinio tako, pamatėme Gaidžio kopą ir Meškos šikną. Na, ne ją pačią, o tik taip pavadintą pelkę, kurioje pilna gailių ir spanguolių. Deja, jau nuo ten mus pasiekė kaimo šventės garsai, atsklindą nuo Kastinio paežerės. Į šventę susirinko visi Marcinkonys ir aplinkiniai kaimai, grojo kapelos (pvz. Merkinės „Krauja“) ir Grupė iš Vilniaus (kitokio pavadinimo neišgirdome). Ir, aišku, buvo daug girtos liaudies. Neapsikentę išsimaudėme, persirengėme ir išėjome kitur.
Tas „kitur“ buvo pasiektas po pusantros valandos. Į vakarus nuo Marcinkonių yra tiltelis per Grūdą. Už jo yra kalva, o už kalvos – lygumėlė tarp pušų. Ten ir įsikūrėme...
Sekmadienis, 08-16
Maršrutas: Grūdos prūdas – Marcinkonys
07.13 val.
Košmaraitė: Didžioji kojinė mus apleido... Šalta, šlapia, nėr ką veikti. Žygio nebuvo, tai gerai, kad niekas ir nėjo.