Dar nebuvo pasibaigę „Penkių armijų mūšio“ titrai, o daugeliui tolkinistų visame pasaulyje jau nedavė ramybės klausimas, ar sulauksime kada nors „Silmariljono“ ekranizacijos. Vieniems tokia perspektyva atrodo kraupi, kitiems – labai laukiama. O čia, nesileisdami į meninės vertės nagrinėjimus, pabandykime atsakyti į klausimą, kokie šansai yra išvysti „Tolkino Biblija“ vadinamą kūrinį vizualioje formoje.
Atsakymą į klausimą, ar apskritai sulauksime „Silmariljono“ ekranizacijos, greičiausiai yra teigiamas. Kada nors ji beveik neabejotinai pasirodys. Bet tai įvyks tikrai negreitai. Pagrindinis trukdis čia yra autorinės teisės. „Hobito“ ir „Žiedų Valdovo“ adaptacijų (filmų, kompiuterinių žaidimų ir pan.) teises Tolkinas dar 1968-aisiais metais pardavė kompanijai „United Artists“, kurie 1976-aisiais jas perpardavė Saulo Zaentzo (Saul Zaentz) kompanijai „Middle-Earth Enterprises“. Šiai kompanijai teisės priklauso iki šiol, o Warner Bros., New Line Cinema ir kitos kompanijos iš jų yra gavusios leidimus kurti konkrečias adaptacijas – filmus, žaidimus, spektaklius ir panašiai. Tačiau kitų Tolkino kūrinių autorinės teisės priklauso Tolkino palikuonims, tiksliau jų valdomai teisinei organizacijai „Tolkien Estate“. Šias teises, kaip ir visą Tolkino palikimą, valdo jo sūnus Kristoferis (Christopher Tolkien), jo žmona Beilė (Baillie Tolkien) ir jų sūnėnas Maiklas (Michael George Tolkien). Kristoferis yra keletą kartų pareiškęs, kad jam anei „Žiedų Valdovo“, anei „Hobito“ ekranizacijos nepatinka, nes jose prarandama tėvo kūrinių dvasia. Taigi „Silmariljono“ ekranizacijos jis tikrai nenori pamatyti, ir teisių tą daryti niekam nesiruošia parduoti.
Bet Tolkinas (tas, kuris Dž. R. R.) juk mirė jau prieš daugiau nei keturis dešimtmečius. Ar tai nereiškia, kad netrukus baigsis teisinė jo kūrinių apsauga? Iš dalies tai tiesa – autorinių teisių apsauga galioja 70 metų po autoriaus mirties, taigi 2044-aisiais kai kurie Tolkino kūriniai taps viešais ir juos bus galima naudoti kaip tik širdis geidžia. Bet „Silmariljonas“ tarp tų kūrinių nėra, nes jo autorystė priklauso ne tik Dž. R. R. Tolkinui, bet ir Kristoferiui Tolkinui, kuris tėvo raštus surinko ir susistemino, padarydamas iš jų vieną knygą. Tad „Silmariljonas“ ir visi vėlesni kūriniai (Nebaigtosios sakmės, Viduržemės istorija, Hūrino vaikai) viešais pavirs tik praėjus 70 metų po Kristoferio Tolkino mirties – ne anksčiau, nei 2086-aisiais.
Ir visgi šios problemos netrukdo fanams svajoti, kaip galėtų atrodyti „Silmariljonas“ didžiajame ekrane. Tokioms spekuliacijoms, gandams ir naujienoms netgi visas puslapis skirtas, kuriame galima rasti ir iš kitų filmų sukarpytą treilerį. Ilgesnės spekuliacijos ir pamąstymai dažniausiai sutaria, kad tai turėtų būti ne vienas filmas, o jų serija – galbūt trilogija kaip „Žiedų Valdovas“, galbūt menkiau susietų filmų serija, panaši į dabartinius superherojų filmų ciklus. Kai kurie pamąstymai pavirsta ir humoristiniais – pavyzdžiui pernai buvo pasirodęs pranešimas apie neva planuojamą 72-jų filmų „Silmariljono“ seriją, kurios paskutinė dalis pasirodytų tik 2160-aisiais metais.
Kitas būdas, kaip „Silmariljonas“ galėtų pasiekti ekranus, būtų televizija. Didžiulio pasisekimo sulaukęs „Sostų karų“ serialas galėtų tapti pavyzdžiu ir „Silmariljono“ adaptacijai: istorijos mastas, trukmė, daugybė asmeninių siužetinių linijų – viskas galėtų susijungti į bent keleto sezonų trukmės kūrinį. Šitaip galvoja ne tik bevardžiai interneto komentatoriai; garsus Tolkino tyrinėtojas Koris Olsenas (Corey Olsen), vedantis interneto laidą „Tolkien Professor“, taip pat svarsto tokią galimybę ir dėlioja galimo serialo siužetus. Galiausiai verta susipažinti su „Silmarillion Series“ projektu, kuriame „Silmariljonas“, „Hobitas“ ir „Žiedų Valdovas“ išdėlioti kaip dešimties sezonų serialas. Tereikia, kad kas nors imtųsi jį statyti. Na, ir teises tam gautų. Ech, teks dar palaukti...