Nors Tolkinas ir jo kūryba tampa vis geriau žinomi, žmonėms neretai kyla įvairių klausimų. Dažniausiai pasitaikančius, ir atsakymus į juos, rasite žemiau.
[toggle state="closed" title="Kas tas Tolkinas (John Ronald Reuel Tolkien)?"]Džonas Ronaldas Ruelis Tolkinas (1892 01 03 – 1973 09 02) – žymus anglų rašytojas, Oksfordo universiteto profesorius, vidurinės anglų kalbos ir viduramžių literatūros specialistas, dažniausiai minimas kaip kūrinių „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“ autorius. Pastarieji yra fantasy, arba maginės fantastikos, žanro, jų veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje, paprastai vadinamame Viduržeme (Middle-earth), nors Viduržemė – tik nedidelė Ardos dalis (daugiau apie visa tai galite paskaityti šiame skyrelyje). Tolkino gerbėjai visame pasaulyje vadinami tolkinistais (tolkienists arba tolkienites).
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kokie yra žymiausi Dž.R.R.Tolkino kūriniai?"]
Patys žymiausi Tolkino kūriniai yra „Hobitas“ (The Hobbit; išleistas 1936m.), trilogija „Žiedų valdovas“ (The Lord of the Rings; tomai: „Žiedo brolija“ (Fellowship of the Ring; 1954m.), „Dvi tvirtovės“ (Two Towers; 1954m.), „Karaliaus sugrįžimas“ (Return of the King; 1955m.)) ir Silmarillion (išleistas tik po mirties, 1977m.). Visų jų veiksmas vyksta Ardoje, daugiausia Viduržemėje.
Kiti su Viduržeme susiję kūriniai buvo išleisti po Tolkino mirties, juos redagavo rašytojo sūnus Kristoferis (Christopher John Reuel Tolkien). Tačiau tai ne vientisi pasakojimai, o tik jau publikuotų ar anksčiau neskelbtų istorijų eskizai, nuotrupos, variantai, kuriuos įvairiai interpretuoja ir aiškina Kristoferis Tolkinas. Pilnas šių knygų sąrašas:
„Nebaigtosios sakmės“ (Unfinished Tales; 1980m.),
Dvylika „Viduržemės istorijos" (History of Middle-earth) tomų:
„Prarastųjų sakmių knyga, 1 dalis“ (The Book of Lost Tales part 1; 1984m.),
„Prarastųjų sakmių knyga, 2 dalis“ (The Book of Lost Tales part 2; 1984m.),
„Belerijando baladės“ (The Lays of Beleriand; 1985m.),
„Viduržemės kūrimas“ (The Shaping of Middle-Earth; 1986m.),
„„Prarastasis kelias“ ir kiti kūriniai“ (The Lost Road and other Writings; 1987m.),
„Šešėlio sugrįžimas“ (The Return of the Shadow; 1988m.),
„Aizengardo išdavystė“ (The Treason of Isengard; 1989m.),
„Žiedo karas“ (The War of the Ring; 1990m.),
„Nugalėtasis Sauronas“ (Sauron Defeated; 1992m.),
„Morgoto žiedas“ (Morgoth's Ring; 1993m.),
„Brangakmenių karas“ (The War of the Jewels; 1994m.),
„Viduržemės tautos“ (The Peoples of Middle-Earth; 1996m.),
„Hurino vaikai“ (The Children of Hurin; 2007m.)
Garsūs su Viduržeme susiję kūriniai yra ir eilėraščių rinkinys „Tomo Bombadilo nuotykiai ir kitos eilės iš Raudonosios Knygos“ (The Adventures of Tom Bombadil and other verses from the Red Book; 1962m.), D.Swann pagal Tolkino eiles sukurtų dainų rinkinys „Vingiuoja kelias vis toliau“ (The Road Goes Ever On; 1967m.), paties Tolkino pieštos „Žiedų valdovo“, „Hobito“ ir Silmarillion iliustracijos knygoje „Dž.R.R.Tolkino paveikslai“ (Pictures by J.R.R.Tolkien; 1979m.).
Tolkinistai itin vertina Tolkino laiškų rinkinį „Dž.R.R.Tolkino laiškai“ (The Letters of J.R.R.Tolkien; 1981m.)
Nemažai Tolkinas parašė ir ne apie Viduržemę. Visų pirma paminėtinos jo pasakos „Lapas, nutapytas Niekelio“ (Leaf by Niggle; 1945m.), „Fermeris Džailsas iš Hemo“ (Farmer Giles of Ham; 1949m.), „Kalvis iš Didžiojo Vutono“ (Smith of Wootton Major; 1967m.), „Ponas Blisas“ (Mr Bliss; 1982m.), savo paties vaikams rašyti „Kalėdų Senelio laiškai“ (The Father Christmas Letters; 1976m.) ir pasakaitė Roverandom (1998m.).
Tolkino kaip mokslininko veikla žinoma ne taip plačiai, tačiau anglosaksų literatūros specialistų vertinami jo Sir Gawain and the Green Knight bei „Beortnoto, Beortelmo sūnaus, sugrįžimas“ (The Homecoming of Beorhtnoth Beorhthelm’s Son) vertimai, „Legenda apie Sigurdą ir Gudruną“ (The Legend of Sigurd and Gudrun), Beowulf redakcija, straipsnis „Apie pasakas“ (On Fairy Stories; 1947m.).
Daugiau skaitykite čia.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kokios knygos apie Tolkiną ir jo pasaulį žymiausios?"]Bene garsiausia Tolkino biografija - Humphrey Carpenter, „A Biography“. Taip pat paminėtinas Karen Wynn Fonstad „Viduržemės atlasas“ (The Atlas of Middle-earth, žemėlapių rinkinys), kritinės Tom Shippey knygos (The Road to Middle-earth, Tolkien – Author of the Century).
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kas yra Viduržemė (Middle-earth)?"]
Viduržemė – tai J.R.R.Tolkino sukurtas įvairus ir itin išsamiai aprašytas pasaulis su savita geografija, istorija, mitologija, geologija, botanika ir, žinoma, savomis tautomis. Šitokie pasauliai – būdingas maginės fantastikos (fantasy) literatūros bruožas. Iš tiesų Tolkino Viduržemė tėra mažytė viso pasaulio dalelė. Pagal jo sugalvotą kosmogoniją, Eru (arba Ilūvataras) sukūrė ainus, kurie prieš jį giedojo, o paskui iš jų muzikos Eru sutvėrė Ea - „pasaulį, kuris yra“. Šiame pasaulyje ainai ilgai dirbo, kol galų gale sukūrė Ardą (arba Žemę). Viduržemė yra vienas iš Ardos žemynų. Pasaulio geografija įvairiais Ardos amžiais, kurių Tolkino knygose minimi keturi (ir dar ilgas laikotarpis iki laiko skaičiavimo pradžios), kito: pavyzdžiui, didieji Pirmojo amžiaus įvykiai rutuliojosi Beleriande, kuris vėliau buvo užlietas jūros. Kitas pavyzdys - Antrajame amžiuje egzistavo Nūmenoro sala, o Trečiajame amžiuje jos jau nebebuvo likę nė kvapo.
Viduržemėje vyksta visas „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ veiksmas, didžioji dalis Silmarillion įvykių.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kokios tautos gyvena Viduržemėje?"]
Ardos mitologija pasakoja, kad Ilūvataras iš pradžių sukurė ainus (Ainur) – Šventuosius. Dalis jų (tie, kurie susiję su pasaulio istorija) yra vadinami valais (Valar). Valų padėjėjai yra šiek tiek silpnesni ainai, vadinami majais (Maiar).
Taip pat Ilūvataras sutvėrė savo „vaikus“, kurie buvo lygūs su valais savo svarba pasaulio istorijoje, nors ir silpnesnių galių. Tai – elfai ir žmonės, atsibudę jau gerokai po Ardos suformavimo. Tačiau vienas valų, degdamas nekantrumu pamatyti Ilūvataro vaikus, sukūrė dvarfus. Šitaip Ardoje, o kartu ir Viduržemėje, atsirado trys pagrindinės padermės (races): elfai, žmonės bei dvarfai. Iš žmonių giminės vėlesniais amžiais atsiskyrė žemaūgių hobitų šaka, tačiau jie nebuvo laikomi atskira paderme.
Taip pat Viduržemėje buvo entų – medžių piemenų, didelių ilgaamžių padarų, savo išvaizdą primenančių medžius (pavyzdžiui, Fangornas/Medžiabarzdis iš „Žiedų valdovo“), majų (pvz., Gandalfas, Sarumanas, Sauronas, balrogai), čia skraidė ir išmintingi ereliai, valų galingiausiojo Manvės pasiuntiniai, toli šiaurėje galbūt dar buvo likę drakonų, taip pat gyveno enigmatiškos nei vienai rasei nepriskirtinos būtybės Tomas Bombadilas ir Auksauogė.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kokios Viduržemėje buvo valstybės?"]
Priklauso nuo periodo. „Žiedų valdovo“ laikų svarbiausios valstybės (ar į jas panašūs dariniai) buvo Gondoras, Rohanas (žmonių), Lotlorijenas, Imladrisas, arba Rivendelas (elfų), Mordoras (Saurono), taip pat Ereboras (dvorfų), Grafystė (hobitų).
Pirmajame Amžiuje visos „valstybės“ koncentravosi Belerijande – Viduržemės dalyje, kuri vėliau atsidūrė jūros dugne. Belerijande buvo tokios elfų valstybės kaip Dorijatas ir Nargotrondas. Dar viena svarbi Tolkino istorijų valstybė - žmonių Nūmenoras, klestėjęs Antrajame Amžiuje, tačiau vėliau taip pat paskandintas.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kas tie „Amžiai“ ir kaip Viduržemėje buvo skaičiuojamas laikas?"]
Apie kalendorius ir laiko skaičiavimą galima paskaityti „Žiedų valdovo“ prieduose. Nesigilinant į smulkmenas, galima sakyti, kad Ardos istorija prasidėjo ilgu laikotarpiu, kai laikas dar nebuvo skaičiuojamas, o toliau sekė mažų mažiausiai keturi „Amžiai“. Jų trukmė skirtinga – Pirmasis truko kelis šimtus, o štai Trečiasis – daugiau nei tris tūkstančius metų. Amžių pabaigą ir pradžią žymėjo koks nors labai reikšmingas įvykis, pvz. Antrasis Amžius baigėsi, kai Ilūvataras paskandino Nūmenoro salą.
Skirtingos tautos ir valstybės, žinoma, turėjo skirtingas laiko skaičiavimo tradicijas. Yra žinomi bent keli kalendoriai - Rivendelo, Grafystės, Nūmenoro, Gondoro valdytojų ir panašiai.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kokiomis kalbomis kalba Viduržemės gyventojai?"]
Tolkinas sukūrė Ardą, norėdamas, kad jo dirbtinės kalbos turėtų savo istoriją ir tautas, kurios jas vartotų. Ardoje Tolkino kalbos tapo gyvos, čia jos vystėsi, kito, nyko. Todėl visas kalbų sąrašas būtų pakankamai ilgas, čia paminėsime tik pačias svarbiausias.
Plačiausiai vartojama kalba Trečiajame Amžiuje buvo vestronas (Westron) – savotiška bendrinė kalba (taip ir vadinama: Common Speech), kurią suprato visi. Hobitai kalbėjo vestrono atmaina. Tolkino kūriniuose šios kalbos žodžių nesutiksite, nes ją atitinka anglų kalba (žr. klausimą „Kaip suprasti tai, kad Tolkinas buvo „Žiedų valdovo“ vertėjas?“).
Rohirų kalba (Rohirric) buvo artima vestronui ir hobitiškajai jo tarmei, ji „išversta“ kaip anglosaksų (senoji anglų) kalba. Viduržemės elfai paprastai bendraudavo sindų kalba (Sindarin) – ja „Žiedų valdovo“ ekranizacijoje (2001-2003m.) kalba Aragornas, Arvena ir kiti. Kaip aukštoji „knyginė“ kalba išliko kvenja (Quenya) - „Žiedo brolijoje“ yra stambiausias šios kalbos pavyzdys – Galadrielės rauda „Ai laurië lantar lassi súrinen“. Nūmenoro žmonės kalbėjo sindiškai, kvenjiškai, egzistavo ir kita kalba – Adúnaic, kuri vėliau nunyko. Entai turėjo savo kalbą – Entish, - o Mordore tarpusavy buvo bendraujama arba savitais orkiškais vestrono dialektais, arba Saurono vartojama Juodąja kalba (Black Speech) – ja ant Žiedo įrašyti garsieji žodžiai „Ash nazg durbatulûk, ash nazg gimbatul, ash nazg thrakatulûk agh burzum-ishi krimpatul“. Dvorfai irgi turėjo savo kalbą, kurią labai saugojo nuo pašalinių ausų, tad jos žinomos vos keli pavadinimai ir frazės, pvz. karo šūkis „Baruk Khazad! Khazad ai-menu!“
Iš šių kalbų Tolkinas daugiau išvystė tik dvi: sindų ir kvenją, tačiau visos jo kalbos turi kilmės medžius.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kur galiu išmokti Tolkino kalbų?"]
Paprasčiausia, be abejo, internetu. Rimtai susidomėję Tolkino kalbomis mėgsta www.elvish.org ir jo padalinį Gwaith-I-Phethdain (Fellowship of the Wordsmiths). Šiaip žinomiausias puslapis apie Tolkino kalbas yra Ardalambion, čia yra ir itin išsamios kvenjos pamokos, kurioms perskaityti reikės daug laiko bei pasiryžimo, tačiau rezultatais tikrai nenusivilsite. Jeigu tingite skaityti, galite paprasčiausiai susirasti gramatikų tame pačiame Ardalambion’e arba, pvz. aukščiau minėtame Gwaith, bei kitur. Sindų kalbos gramatikų, be aukščiau minėtų vietų, rasite ir Elrondo Taryboje (tiesa, čia jos kiek megėjiškos, bet paprastos). Jeigu labiau norite „popierinės“ versijos, paieškokite (vėlgi – rasite turbūt tik interneto parduotuvėse arba užsienyje) J.Allan. An Introduction to Elvish arba N.Martsch. Basic Quenya. Jeigu vieniems mokytis sunku, nueikite į bet kokį Tolkino forumą internete (žr. klausimą „Kur galiu susitikti su kitais tolkinistais?“), ten dažniausiai būna entuziastų, pasiryžusių atsakyti į klausimus ar net mokyti individualiai (žinoma, virtualiu būdu).
Lietuviškai daugiau informacijos rasite mūsų forume čia ir čia.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar Tolkino kūriniai buvo ekranizuoti?"]
Žinoma! Pirmosios idėjos dėl „Žiedų valdovo“ animacinio varianto kilo dar 1957-taisiais, tačiau iki pat XXa. pabaigos tebuvo sukurta keletas animacinių filmukų: Ralph’o Bakshi’o „Žiedų valdovas“ (deja, nebaigtas: sustoja ties Helmo daubos mūšiu), Rankin/Bass „Hobitas“ ir „Karaliaus sugrįžimas“. Tačiau, be abejo, šie filmai daug kuo nusileidžia pačiai naujausiai ir geriausiai „Žiedų valdovo“ ekranizacijai – tai 2001-2003 m. į kino ekranus po vieną išleistos „Žiedų valdovo“ dalys (rež. Peter Jackson). Užkietėję tolkinistai filme randa daug trūkumų, apskritai yra nepatenkinti dažnu Tolkino idėju komercializavimu, tačiau reikia pripažinti, kad darbas padarytas kruopščiai ir tikrai atgaivino bei sukėlė naują tolkinizmo bangą pasaulyje. Oficiali filmo internetinė svetainė yra čia. Apskritai Tolkino kūrybos neskaičiusiam žmogui patartina žiūrėti nebent animacinį „Hobitą“ ir naujausią vaidybinę trilogiją. Žiūrint kitus animacinius filmus galima truputį susipainioti…
2006 m. paskelbta apie planus ekranizuoti „Hobitą“. 2010 m. pradžioje prasidėjo filmavimo darbai. Po ilgo laukimo „Hobitas“ - irgi trilogija - pasirodė 2012-2014 metais.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kur galiu gauti Tolkino kūrinių?"]
Šiuo metu į lietuvių kalbą yra išversti „Hobitas“, „Žiedų valdovas“, „Silmariljonas“, „Hurino vaikai“ ir „Nepaprastos karalystės pasakos“. „Hobitas“ išverstas dar 1985-taisais Bronės Balčienės. „Žiedų valdovo“ vertimo sulaukėme 1994, 1998 ir 2001 m. Deja, Andrius Tapinas užsimojo išversti pastarąjį būdamas vos 15 metų, be to, nors ir entuziastingai griebėsi darbo (vėliau net įkūrė Lietuvos Tolkino draugiją, deja, neilgai teišsilaikiusią), neturėjo didelių galimybių susipažinti su Tolkino kūrinių vertimo kontekstu. Nemažai kas pripažįsta, jog dabartinis „Žiedų valdovo“ vertimas atliktas neatsakingai (netgi praleista nemažai vertingos medžiagos). Jeigu norite padiskutuoti apie Tolkino vertimus, kviečiame užsukti į forumą. 2008-aisiais metais, praėjus vos metams po pasirodymo visame pasaulyje, sulaukėme „Hurino vaikų“, o 2009-aisiais pasirodė ir „Silmariljonas“. Pastarąsias dvi knygas išvertė Leonas Judelevičius. 2010-aisiais išleistos ir „Nepaprastos karalystės pasakos“, kurias vertė Vilma Rinkevičiūtė.
Originalo kalba (angliškai) Tolkino kūrinių Lietuvoje rasti nėra sunku. „Žiedų valdovas“, „Hobitas“ ir „Silmarillion“ vis pasirodo knygynų lentynose ir kainuoja ne itin brangiai. Kartais atsiranda rinktinė „Tales from the Perilous Realm“, kurią sudaro „Lapas, nutapytas Niekelio“, „Fermeris Džailsas iš Hemo“, „Tomo Bombadilo nuotykiai“ ir „Kalvis iš Didžiojo Vutono“, taip pat vienas kitas Tolkino atliktas vertimas ar mokslinis darbas. Su retesniais kūriniais sunkiau, bet ir „Unfinished Tales“, ir vienas ar kitas „Viduržemės istorijos“ tomas kartais randamas. Vilniuje įmanoma rasti „Šviesos“ knygyne prie Halės turgaus, Trakų gatvėje „Oksfordo“ knygynėlyje (netoli namo su Atlantais), Akropolio „Baltų lankų“ knygyne, taip pat „Pegaso“ knygynuose. Kaune retkarčiais būna Centriniame knygyne arba „Knygų alėjoje“ (antrame aukšte). Lengviausia užsisakyti internetu, bet ne visi tai gali. Duosime patarimą: pasinaudokite kai kurių knygynų (pavyzdžiui, „Šviesos“, „Pegaso“) teikiamomis užsakymo per internetą paslaugomis – ir patogu, ir tikrai priimtina kaina (kokios paprašysi, už tokią ir suras – jei tik internete bus).
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje nemažai „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ variantų (lietuviškų, angliškų, rusiškų, net, rodos, lenkiškų), yra kitų kūrinėlių (paieškokite LIBIS sistemoje, jei norite ko nors konkretaus). A.Mickevičiaus bibliotekoje teko matyti net Silmarillion, Vilniaus Universiteto bibliotekoje – Carpenter „Biografiją“ (rusiškai). Žinoma, lietuviškų vertimų rasite turbūt ir mažų miestelių bibliotekose. Internete Tolkino kūrinius rasti nelengva, nes autorinių teisių apsaugos tarnyba labai arši ir kiekvieną kūrinėlį iškart iš puslapio ištraukia. Žinoma, taisykles apeiti galima, bet apie tai nerašysime. Jei kils klausimų, užsukite į mūsų forumą…[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kur galiu susitikti su kitais tolkinistais?"]
Savaime suprantama, kad šiame tinklalapyje, mūsų forume, gyvuose renginiuose ir Facebook!
Na o jei plačiau, tai paprasčiausia bendraminčių rasti internete. Yra ne tik milijonai profesionalių ar mėgėjiškų tolkinizmui skirtų puslapių, bet ir šimtai įvairiausių diskusijų grupių ar forumų (messageboards), pavyzdžiui The One Ring, LotR Plaza, Tolkien.ru, Entmoot…
Lietuvoje bene vienintelė tolkinistų susibėgimo vieta yra šis „Tolkien Lietuva“ tinklalapis ir jo forumas. Bet lietuvių tolkinistų yra ir daugiau, nei aktyvieji forumo nariai, tik jie dažnai išsilakstę po angliškus ar rusiškus interneto forumus ir kitų neieško. Taip pat su Tolkinu susijusios diskusijos kartais vyksta Skaityta portale ir fantastikos forume.
[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ką reiškia visos tos santrumpos?"]
Pagrindinės:
JRRT - J.R.R. Tolkien, John Ronald Reuel Tolkien
CT, CJRT - Christopher Tolkien (sūnus, daugelio JRRT kūrinių redaktorius)
PJ - Peter Jackson (Žiedų valdovo ekranizacijos režisierius)
ME – Viduržemė
FA, SA, TA - Pirmas Amžius, Antras Amžius, Trečias Amžius
SR - Grafystės (Šyro) metų skaičiavimas
Su Viduržeme susiję kūriniai:
Hob - The Hobbit
LotR - The Lord of the Rings
FotR - The Fellowship of the Ring
TTT - The Two Towers
RotK - The Return of the King
Sil - Silmarillion
UT - Unfinished Tales
HoME - History of Middle-earth
TB, ATB - The Adventures of Tom Bombadil
RGEO - The Road Goes Ever On
Letters - The Letters of J.R.R. Tolkien
BLT, BoLT - Book of Lost Tales
Guide - The Guide to the Names in the Lord of the Rings
Kita:
Biography - J.R.R. Tolkien: A Biography (H. Carpenter)
RtMe - The Road to Middle-earth (T.A. Shippey)
Atlas - The Atlas of Middle-earth (Karen Wynn Fonstad)
Q - Quenya
S - Sindarin
Siūlomos lietuviškos santrumpos:
ŽV – „Žiedų valdovas“
ŽB – „Žiedo brolija“
DT – „Dvi tvirtovės“
KS – „Karaliaus sugrižimas“
Hob – „Hobitas“
Sil - „Silmariljonas“
HurV, HūrV - „Hurino vaikai“
PA, AA, TA - Pirmas Amžius, Antras Amžius, Trečias Amžius (lietuviškos santrumpos)
[/toggle]
***
Šiek tiek daugiau susipažinus su Tolkino kūryba, neretai irgi kyla klausimų apie įvairius Viduržemės istorijos ar kūrinių atsiradimo aspektus. Kai kurie atsakymai į juos yra vienareikšmiai, tačiau randami tik mažiau žinomuose Tolkino raštuose. Kiti klausimai aptarinėjami ne vieną dešimtmetį, dėl jų sulaužyta daug virtualių iečių ir gyvose, ir internetinėse diskusijose. Čia pasistengėme į juos atsakyti tiek nešališkai, kiek tik įmanoma.
[toggle state="closed" title="Kodėl taip sunku išversti Tolkino kūrybą?"]
Yra keletas pagrindinių priežasčių. Visų pirma, Tolkinas buvo filologas, ir visa jo kūryba turi stiprų lingvistinį prieskonį, taigi nesuprasdamas kalbinių autoriaus žaidimų nesuprasi ir paties kūrinio. Pavyzdžiui, „Žiedų valdovas“, pasak Tolkino, yra išverstas iš vestroniškai (žr. klausimą „Kokiomis kalbomis kalbama Viduržemėje?“) sukurto rankraščio, kuris parašytas žvelgiant hobitų akimis. Tai reiškia, kad „vertėjas“ stengėsi išversti į anglų kalbą visas vietas, parašytas vestronu, nes tą kalbą supranta hobitai, taigi turi suprasti ir anglai. Rohirų kalba (žr. ten pat) etimologiškai buvo vestrono giminaitė, taigi ją Tolkinas „vertė“ kaip senąją anglų (anglosaksų) kalbą (tik rašybą kiek modernizavo). Pats J.R.R.Tolkinas pageidavo, kad lygiai tokio paties principo laikytųsi tie, kurie „Žiedų valdovą“ (o drauge ir kitus kūrinius, nes Tolkino pasaulis vientisas, ir bet kokios istorijos vertimui turi galioti tie patys principai) vers iš anglų kalbos, t.y. vertėjas įsivaizduotų, jog rankose laiko originalų vestronu parašytą rankraštį ir iš jo verčia tiesiogiai, tarkim, į lietuvių kalbą. Savo „„Žiedų valdovo“ nomenklatūros vadove“ Tolkinas rašo:
It is desirable that the translator should read Appendix F in Volume III of The Lord of the Rings and follow the theory there set out. In the original text English represents the Common Speech of the supposed period. Names that are given in modern English therefore represent names in the Common Speech, often but not always being translations of older names in other languages, especially Sindarin (Grey-elven). The language of translation now replaces English as the equivalent of the Common Speech; the names in English form should therefore be translated into the other language according to their meaning (as closely as possible).
(„Pageidautina, kad vertėjas persiskaitytų „Žiedų valdovo“ trečiajame tome esantį Priedą F ir remtųsi ten išdėstyta teorija. Originaliame tekste anglų kalba atstoja aprašomojo periodo bendrinę kalbą. Tad vardai šiuolaikine anglų kalba pakeičia vardus bendrine kalba, kurie savo ruožtu dažnai (bet ne visada) yra vertimai senesnių vardų kitomis kalbomis, ypač sindų (pilkųjų elfų). Šitaip vertimo kalba pakeičia anglų kaip bendrinės ekvivalentas; angliški vardai turėtų būtų išversti į kitą kalbą kuo tiksliau pagal prasmę.“)
„Vadovas“ – tai išsamus vietovardžių bei asmenvardžių sąrašas su patarimais, kaip juos versti į kitas kalbas. Atrodytų, viskas paprasta, tačiau šis „Vadovas“ dažnai gali būti pritaikytas tik germaniškoms kalboms, o tokia tolimesnė ir, svarbiausia, sudėtingos fleksinės struktūros kalba kaip lietuvių sukelia kitų, nenumatytų sunkumų vertėjams. Įsivaizduokite: vertinys turi ne tik būti kuo tikslesnis (nors autorius leidžia šiek tiek ir nukrypti nuo tikrosios reikšmės: But of course the translator is free to devise a name in the other language that is suitable in sense and/or topography; not all the Common Speech names are precise translations of those in other languages. – „Žinoma, vertėjui leistina sukurti pagal prasmę ir/ar topografiją tinkamą vardą kita kalba; ne visi bendrinės kalbos vardai yra tikslūs vertimai iš kitų kalbų“), bet ir skambėti natūraliai, būti kuo panašesnis į realų toponimą ar vardą. Dar sunkiau su rohirų kalba – jos žodžiai turi būti pakeisti į kokios nors artimos kalbos verčiamajai žodžius. Tai gali būti archaiškesnė dabartinės kalbos forma (taip pats Tolkinas pasielgė, panaudodamas anglosaksiškąją) arba kokia nors gimininga kalba (juk rohirų kalba ir vestronas išsivystė iš tos pačios prokalbės). Lietuvių kalbos atveju galime naudoti latvių, prūsų (kiek jos tėra likę) kalbą, lietuviškus archaizmus, tarmybes, bet kuo mažiau svetimšaknių žodžių, nes tai pažeistų vientisą nomenlatūrinę sistemą – vertimas į kuo lengviau atpažįstamus ir kuo savesnius žodžius. Apie diskusijas šiuo klausimu skaitykite čia.
Antra didžiulė problema, su kuria susiduria vertėjai, - stilius. Tolkinas sąmoningai kaitaliojo pasakojimo stilių, taip stengdamasis ne tik geriau sukurti atmosferą, bet ir atskleisti konkrečios Viduržemės istorinės epochos ar kurio nors veikėjo bruožus. Jo naudojama kalba turi stiprų archainį prieskonį: nors ir nėra tikslus viduramžiškos anglų kalbos stiliaus atkūrimas, tačiau viduramžių legendas bei raštus tikrai primena. Šis stilius nėra statiškas – jis kinta priklausomai nuo situacijos. Įvairūs veikėjai, užaugę skirtinguose Viduržemės kampeliuose, skirtingai kalbėjo vestroniškai (na, kaip anglai ir amerikiečiai skirtingai kalba angliškai). Atskirų veikėjų kalbos stiliuje taip pat buvo variacijų: vienaip kalbama su draugais, kitaip – su valdovais. Bandyta išskirti familiarias ir mandagias asmeninių įvardžių formas, naudojant archaiškus „thee“ ir „thou“. Turbūt nekyla abejonių, kad išversti tokią sudėtingą stiliaus sistemą reikia pastangų.
Bet tai dar ne viskas. Yra ir Tolkino poezija, dažnai pasirodanti daug komplikuotesnė nei iš pirmo žvilgsnio. Kaip pavyzdį galima pateikti Bilbo dainą apie Earendilį, kur T.A.Šipis (Shippey) atrado net penkis skirtingus metrus. Į lietuvių kalbą „Žiedų valdovo“ poeziją vertė Jonas Strielkūnas. Jo išverstų eilėraščių, dainų bei baladžių kalba sklandi, daininga, nors kartais nuo tikrosios prasmės ir nukrypsta:
In western lands beneath the Sun
the flowers may rise in Spring,
the trees may bud, the waters run,
the merry finches sing.
Or there maybe ‘tis cloudless night
and swaying beeches bear
the Elven-stars as jewels white
amid their branching hair.
Though here at journey’s end I lie
in darkness buried deep,
beyond all towers strong and high,
beyond all mountains steep,
above all shadows rides the Sun
and stars for ever dwell:
I will not say the Day is done,
nor bid the Stars farewell.
J. Strielkūno vertimas:
Pavasaris jau vakaruos
su saule ir žiedais –
ten medžiai sprogsta, ten vanduo
jau taškosi purslais.
O gal tenai naktis skaidri
po bukų šakomis –
pasipuošė žvaigždėm skliautai
lyg elfų akimis.
Nors parkritau ilgam kely,
nors priešais vien tamsa,
kalnai ir bokštai dideli,
bežadė tuštuma,
bet aš tikiu – dar saulė kils,
ir žvaigždės žmones guos,
ir ryto auštančio šviesos
šešėliai neužstos.
(Pažodinis vertimas [eilutė po eilutės]: Vakarų šaly po Saule / gal pavasarį skleidžias gėlės, / gal krauna pumpurus medžiai, čiurlena vanduo, / linksmai gieda kikiliai. / O gal ten naktis be debesų, / ir siūbuojantys bukai nešioja / elfų žvaigždes, kaip brangakmeniai baltas, / tarp savo šakotų plaukų. // Nors čia kelionės galas, kur guliu, / tamsoj giliai palaidotas, / už visų bokštų, tvirtų ir aukštų, / už visų stačių kalnų, / virš visų šešėlių rieda Saulė / ir žvaigždės amžinai gyvena: / aš nesakysiu, Diena baigės / neatsisveikinsiu su Žvaigždėmis.)
Taigi sunkumų tikrai esama nemažų: kaip išlaikyti kartais pakilų, kartais komišką, kartais pranašystėms tinkamą stilių ir tuo pačiu metu kuo tiksliau išversti sklandžią Tolkino kalbą? Deja, kaip matote iš pavyzdžio, dažnai tiesiog būtina kiek nukrypti į šalį, kad būtų išlaikyta bendra atmosfera.
Paskutinė priežastis yra, galima sakyti, techninė. Nemažai vietovardžių bei asmenvardžių ir „Žiedų valdove“, ir Silmarillion, ir netgi „Hobite“ yra elfiški, dvarfiški, vestroniški ir t.t. Jų rašyba ir tarimas gerokai skiriasi nuo lietuvių kalbos tarimo, tad iškyla problema: ar transkribuoti šiuos žodžius (t.y. užrašyti pagal lietuvių rašybos taisykles, remiantis realia tartimi), ar palikti juos tokius, kokie yra, ir parašyti tarimo vadovą? Jei transkribuoti, tai kaip? Tarkime, galimi keli vardo Arwen variantai: Arwena, Arvena, Arven, Arwen. Žinoma, pastarieji du kliudytų morfologinei sistemai, tad turime rinktis tarp Arwena ir Arvena. Nors tiksliau šiame varde esantį garsą būtų žymėti jo originalia rašyba, bet daug lietuviškiau atrodo (ir neprieštarauja lietuvių kalbos rašybos taisyklėms) Arvena. Arba vėl: kaip transkribuoti garsų junginius TH ir DH, kurių lietuvių kalboje nėra? Ar į fonetiškai artimesnius S bei Z, ar į vizualiai priimtinesnius T ir D? Apie šias diskusijas skaitykite kitame šio tinklapio straipsnyje, na o šią netrumpą apžvalgą baigsiu primindama, kad vertimas – tai tik viena iš galimų kūrinio interpretacijų, tad ginčai ne tik reikalingi, bet net ir pageidautini. Gal besiginčydami atrasime tinkamiausią J.R.R.Tolkino kūrybos vertimo į lietuvių kalbą sistemą?[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kaip suprasti tai, kad Tolkinas buvo „Žiedų valdovo“ vertėjas?"]
Atsakyme į klausimą „Kodėl taip sunku išversti Tolkino kūrybą?“ rašyta:
„Žiedų valdovas“, pasak Tolkino, yra išverstas iš vestroniškai (žr. klausimą „Kokiomis kalbomis kalbama Viduržemėje?“) sukurto rankraščio, kuris parašytas žvelgiant hobitų akimis. Tai reiškia, kad „vertėjas“ stengėsi išversti į anglų kalbą visas vietas, parašytas vestronu, nes tą kalbą supranta hobitai, taigi turi suprasti ir anglai. Rohirų kalba (žr. ten pat) etimologiškai buvo vestrono giminaitė, taigi ją Tolkinas „vertė“ kaip senąją anglų (anglosaksų) kalbą (tik rašybą kiek modernizavo).
Kaip tai suprasti? Bilbas, grįžęs iš savo kelionės „Ten ir atgal“, visą ją aprašė, o likusius tuščius puslapius paliko Frodui. Šis, baigęs savo misiją, ją aprašė ir pavadino „Žiedų valdovo žlugimas ir karaliaus sugrįžimas“. Šis jo rankraštis, taip pat Bilbo vertimai iš kvenjos ir sindų kalbos, buvo dalys vadinamosios Raudonosios Vakarribės knygos (Red Book of Westmarch), kurią saugojo Semo Gemdžio palikuonys. „Žiedų valdovo“ nuorašas, karaliaus Elesaro nurodymu, buvo ir Minas Tirite. Taigi pagal Tolkino koncepciją jis būtent šį nuorašą ir vertė iš vestrono kalbos. Šitaip Tolkinas norėjo dar labiau sustiprinti Ardos realumo įspūdį, tarsi įtvirtinti jo paties kažkada išsakytą mintį, kad jis viso to nesugalvojo – tik pagriebė jau ore tvyrojusią idėją ir užrašinėjo tai, ką jau seniai seniai žinojo…[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar „Žiedų valdovo“ įvykiai vyko kitoje planetoje?"]
Ne. Tolkino sumanymas buvo, kad Viduržemė yra mūsų pačių pasaulis, nors šios idėjos išraiška buvo keistoka: jis rašė kūręs įvykius „išgalvotu laiku“, bet tikroje vietoje. Šitai Tolkinas paaiškino tik savo laiškuose, tačiau dvi ryškios užuominos buvo ir „Žiedų valdovo“ leidimuose, nors ir ne pačiame pasakojime. Pirmasis – prologe (kuris, deja, lietuviškame vertime praleistas), kur rašoma: „Tie laikai, Trečiasis Viduržemės amžius, dabar jau seniai pranykę, o visų žemių forma pakito. Bet regionai, kuriuose tada gyveno hobitai, be jokių abejonių buvo tie patys, kuriuose jų dar sutinkama: Senojo pasaulio Šiaurės vakarai, į rytus nuo jūros“. Daugiau jokių paaiškinimų nei prologe, nei pagrindiniame pasakojime nėra, tačiau ir to užtenka. Antroji užuomina – Priede D, kuriame aiškinami kalendoriai. Diskusija prasideda šitaip: „Grafystės kalendorius nuo mūsiškio skyrėsi keletu dalykų. Nėra abejonių, kad metai buvo tokios pačios trukmės (*), nes, nors ir seniai tai buvo, matuojant žmonių gyvenimais, tie laikai nebuvo tokie jau seni, lyginant su visos Žemės amžiumi.“ [* - 365 dienos, 5 valandos, 48 minutės, 46 sekundės]. Citata yra ganėtinai aiški, abejones visiškai išsklaido paaiškinimas, kuriame nurodomas tikslus mūsiškių metų ilgis. Savo laiškuose Tolkinas aiškiau užsimena, kad „veiksmo scena yra mūsiškis pasaulis, tik įsivaizduotu laiku“, net pamini, kad, jo manymu, mes dabar gyvename šeštajame ar septintajame amžiuje.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar Viduržemės Šiaurės vakarai, kur vyksta daugumos kūrinių veiksmas, atitinka Europą?"]
Tolkinas, be jokios abejonės, aprašinėdamas Viduržemio geologiją, klimatą, florą ir fauną, daug kur rėmėsi Šiaurės vakarų Europos bruožais, nes ten - jo gimtosios vietos, labiausiai pažįstami kraštai; be to, Tolkinas visad mėgo šiaurietiškąsias kultūras. Tačiau, net ir remiantis teorija, kad Arda – tai ta pati Žemė, tik kitu laiku, negalima drąsiai tvirtinti, jog minėtasis Viduržemės regionas atitinka Europą. Visų pirma, nesutampa geografiniai faktai: iš esmės todėl, kad Europos ir Viduržemės šiaurės vakarų sutapatinimo klausimas Tolkinui atėjo į galvą tik tada, kai legendos jau buvo toli pažengusios į priekį, o žemėlapiai nupaišyti. Taigi kiekvienas įvykis galėjo vykti „kažkur Europoje“, bet surasti visiems įvykiams konkretų vientisą veiksmo vietų tinklelį būtų sunkoka. „Prologe“ Tolkienas bandė pagrįsti tokią situaciją: „Tie laikai – Trečiasis Viduržemės amžius – dabar jau seniai praeity, o visų žemių formos pakeistos…“ Viename laiške jis net bandė palyginti: jei Hobitonas yra apytiksliai Oksfordo platumose, tuomet Minas Tiritas atitiktų Florenciją, o Anduino žiotys būtų ten, kur kažkada stovėjo Troja.
Turbūt galima sakyti, kad geografinio atitikimo problema – kiekvieno skaitytojo reikalas: vienam tai rūpi labiau, kitam šis dalykas visai nesvarbus. Intepretacijų skaičius begalinis, kuo tikėjo ir pats Tolkinas (žr. jo žodžius apie alegoriją ir pritaikomumą „Įžanginiame žodyje į „Žiedų valdovo“ antrą leidimą“), taigi šis klausimas niekad neturės vienintelio teisingo atsakymo.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kokie pakeitimai buvo padaryti „Hobite“ po „Žiedų valdovo“ sukūrimo ir kodėl?"]
Taip, Tolkinas keitė jau išleistą savo paties kūrybą. Daugiausiai pakito „Hobito“ skyrius „Mįslės tamsoje“. Kaip pakito, ir kodėl tai buvo reikalinga?
Pirmajame 1937 m. variante Golumas mįslių žaidime iš tiesų buvo pasiryžęs lažintis iš savojo žiedo, o kai pralaimėjo, labai nusiminė, kad negalėjo Bilbui duoti šios „dovanos“, nes, kaip žinome, žiedo jo salelėje jau nebebuvo. Taigi kaip atlygį Golumas parodė Bilbui išėjimą, ir jiedu išsiskyrė geruoju.
Po kiek laiko Tolkinas ėmė rašyti tęsinį didžiulės sėkmės sulaukusiam „Hobitui“. Kaip ryšį tarp ankstesnės ir naujosios istorijų jis pasirinko tą „Hobite“ netyčiom išnirusį menką žiedelį. „Žiedų valdovui“ progresuojant, žiedo prigimtis kito: iš „patogios magiškos priemonės“ jis virto pavojingu galios objektu. Taigi Golumo elgesys per mįslių žaidimą dabar jau atrodė nebepaaiškinamas ar net neįmanomas: kaipgi jis būtų galėjęs taip lengvai atiduoti Žiedą? Tolkinas ryžosi perrašyti penktąjį „Hobito“ skyrių. Golumas tapo apgailėtinu Žiedo pavergtu padaru, tesirūpinančiu savo brangiausiuoju; o paties Bilbo pozicija taip pat pakito: ankstesnėje versijoje Žiedas buvo lažybų objektas, o pakeistame siužete Golumas tik pažada parodyti Bilbui kelią iš tunelių, taigi naujoje versijoje Bilbas neturėjo jokių teisių į Žiedą, net jei pripažintume jo laimėjimą teisingu (juk paskutinis klausimas net nebuvo mįslė), ir, galima sakyti, jį pasisavino. Taip sustiprinama idėja, kad Žiedas pats renkasi šeimininkus.
Taigi dabar egzistuoja du tekstai, dvi to paties įvykio versijos. Tolkinas šitam paradoksui taip pat rado pagrindimą: antrajame „Žiedų valdovo“ skyriuje „Praeities šešėlis“ rašoma, kad iš pradžių Bilbas melavo, nes jį tai daryti vertė Žiedas. Ši melaginga versija buvo įrašyta Bilbo dienoraštyje, kurį Tolkinas „išvertė“ ir išleido pavadinimu „Hobitas“, ir tik vėlesniuose leidimuose ši „klaida“ buvo pataisyta.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar Golumas buvo hobitas?"]
Taip, be abejonių. Visa Smygolo-Golumo istorija papasakota „Žiedo brolijos“ skyriuje „Praeities šešėlis“. Iš ten žinome, jog Smygolo giminė buvo kilusi iš Dručkių (Stoors; vienos iš trijų kadaise buvusių hobitų atšakų), taigi Bilbas ir Golumas tikrai turėjo daug ką bendro, kad ir tą patį nepaaiškinamą sugebėjimą ilgai atsispirti Žiedo galiai.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar elfai turi smailas ausis?"]
Elfų ausys buvo truputį smailėjančios, bent jau smailesnės už žmonių ausis. Įdomu pastebėti, kad kvenjiškas žodis lasse reiškia „lapą“ ir „ausį“, nes elfų ausys, sakoma, buvusios smailėjančios ir panašios į lapus. Tas pats kamienas LAS taip pat susijęs su veiksmažodžiu „klausyti“. Taigi filme „Žiedų valdovas“ nemeluojama – Galadrijelė, Arvena, Elrondas ir kiti elfai tikrai turėjo garsiąsias pointy ears…[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar dvarfų moterys turi barzdas?"]
Kaip bebūtų keista, turbūt turi. Štai ką sakė Gimlis: „Savo balsu, išvaizda, ir, jei turi kur iškeliauti, apranga, jos tokios panašios į dvarfų vyrus, kad kitų tautų akys ir ausys vyro nuo moters neatskirtų“. Kadangi barzdos buvo dalis išvaizdos, galime daryti išvadą, kad dvarfės išties jas turėjo.
Tačiau čia iškyla klausimas: ar tikrai visi dvarfų vyrai augino barzdas (aukščiau minėta išvada tuo remiasi)? Na, bent jau Torinas, Dvalinas, Balinas, Filis, Kilis, Gloinas, Bomburas ir Gimlis tikrai buvo barzdoti. Natūralu manyti, kad kiti dvarfai atrodė taip pat, nors tam iš Tolkino kūrinių turime vienintelę aiškią citatą: jodamas su dvarfais apsivilkęs Dvalino apsiaustu, Bilbas „guodėsi tuo, kad jo su dvarfu negalima buvo supainioti, nes jis neturėjo barzdos“ („Hobitas“).[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kas yra Istari (Išminčiai)?"]
Išminčiai, arba (kvenjiškai) istarai, buvo majai, valų pasiuntiniai Viduržemėje (žr. „Kokios tautos gyvena Viduržemėje?“), kurių tikslas buvo padėti kovose su Sauronu. Tam tikra prasme galima juos vadinti „inkarnavusiais angelais“, nes „angelas“ – tai „pasiuntinys“. Istarų užduotis buvo organizuoti pasipriešinimą, įžiebti Viduržemės gyventojams viltį, o ne padaryti viską už juos. Pagreitinti procesą, manipuliuojant kitų laisva valia, buvo didelė pagunda („Žiedų valdove“ plačiai aprašyta, kaip jai pasidavė Sarumanas).
Sakoma, kad į Viduržemę iš už jūrų atkeliavo penki išminčiai, nors istorijose rašoma tik apie tris:
- Sarumanas („nagingasis“) Baltasis (sindiškai Curunir, kvenjiškai Curumo)
- Gandalfas („elfas su lazda“) Pilkasis, vėliau Baltasis (sindiškai Mithrandir - „Pilkasis piligrimas“, - kvenjiškai Olórin).
- Radagastas Rudasis (kvenjiškai Aiwendil).
Gandalfas vienintelis liko ištikimas savo misijai. Jam taip pat buvo patikėta saugoti vieną iš trijų elfų žiedų – Narją (Ugnies Žiedą).[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kas yra žinoma apie du Išminčius, kurie nepasirodo istorijose?"]
Žinoma labai nedaug. Niekur neminimi jų viduržemiški vardai, tik bendras pavadinimas – Ithryn Luin, „Mėlynieji išminčiai“ (jie rengėsi jūros mėlynumo spalvos rūbais), o Valinore juos vadino Alatar ir Pallando. Iškart atvykę į Viduržemę Sarumanas ir Mėlynieji išminčiai iškeliavo į rytus, bet tik Sarumanas grįžo. Kas nutiko Mėlyniesiems, nėra žinoma. Tolkinas „spėjo“, kad jie, kaip ir Sarumanas, neišlaikė misijos sudėtingumo, o galbūt įsitvirtino Rytuose ir Pietuose, kur sukūrė savuosius „magijos“ kultus, išsilaikiusius net po Saurono žlugimo.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kuo skiriasi orkai ir goblinai?"]
Tiesą sakant, jie nesiskiria niekuo. Tai - tik du skirtingi tos pačios rasės pavadinimai, tačiau teisingesnis yra „orkai“.
Šie padarai Tolkino pasaulyje buvo nuo pat pradžių. Rašytojas naudojo abu pavadinimus, tačiau ilgainiui ėmė labiau linkti prie „orkų“. Rašydamas „Hobitą“, kuris iš pradžių net nebuvo susietas su kita Viduržemės istorija ir Silmarillion, Tolkinas padarus pavadino „goblinais“, nes knyga buvo skirta šių laikų skaitytojams. Tačiau kurdamas „Žiedų valdovą“ nusprendė, kad „goblinai“ nėra tokie, kokie daugumai pažįstami iš populiarių pasakų, tad vėl juos pavadino „orkais“ (Orcs), ir šis žodis įrašytas rodyklėje greta žmonių, entų, dvarfų ir kt.
Pats Tolkinas aiškino, kad tikrasis pavadinimas yra „orkai“ (sindų k. orch, dgs. yrch), o Bilbo dienoraščio „goblinai“ buvo jo, kaip senųjų raštų „vertėjo“, išverstas terminas; tuo tarpu Raudonojoje Knygoje (t.y. „Žiedų valdove“) Tolkinas sugrąžino senąją žodžio formą.[/toggle]
[toggle state="closed" title="O iš kur Ūkanotuosiuose Kalnuose bangžuvės???"]
Tai – vertėjos Bronės Balčienės neapsižiūrėjimas. Bangžuvės „Hobito“ lietuviškame vertime atsirado todėl, kad „Hobite“ šiaip visur minimi goblinai, tik vienoje vietoje – orkai, ir vertėja, ko gero, pamanė, kad čia yra orkos – plėšrieji delfinai.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Kas yra Tomas Bombadilas?"]
Iš tikrųjų Tomas buvo Tolkino sūnaus Maiklo lėlė mėlynu švarkeliu ir geltonais auliniais batais. Ji įkvėpė tėvą kurti trumpas pasakėles apie Tomo gyvenimą, pasakoti jas savo vaikams – ir būtent jos vėliau tapo eilėraščių rinkinio „Tomo Bombadilo nuotykiai“ pagrindu. Viename savo laiškų 1937 m. Tolkinas aiškino, kad Tomas simbolizuoja „nykstančią Oksfordo ir Berkšyro vietovių dvasią“.
Viduržemėje Tomo kilmė neaiški. Štai keli spėjimai:
- Jis buvo majas (Maia), kaip ir visi kiti paslaptingi Viduržemės veikėjai: Sauronas, Gandalfas, balrogai...
- Jis buvo pats Ilūvataras. Kai Frodas paklausė Auksauogės, kas yra Tomas Bombadilas, ji atsakė: „Jis yra“, todėl Tomą galima suprasti kaip vienintelį Dievą, kūrėją, kuris buvo dar prieš pasaulio atsiradimą. Tačiau šią interpretaciją Tolkinas tvirtai atmetė.
- Jis toks yra vienintelis (one of the kind). Tolkinas yra pasakęs, kad gerame pasakojime visada yra kažkas nepaaiškinamo, tuo netiesiogiai paremdamas šį variantą.[/toggle]
[toggle state="closed" title="Ar balrogai turi sparnus?"]
„Jei jie ir turi sparnus, tai ar deda kiaušinius?“
„O jei deda kiaušinius, tai kas buvo pirmas: balrogas ar kiaušinis?“
(Iš vienos diskusijos apie sparnus)
Šis klausimas tarp tolkinistų dažnai sukelia aistringas (bet draugiškas ir juokingas) diskusijas. Dauguma fanų pasidalinę į du frontus - ,,sparnistai" ir ,,anti-sparnistai", ir kiekviena pusė bando įrodyti savo tiesą. O ginčas kilo todėl, kad tikslaus balrogų išvaizdos aprašymo Tolkienas lyg ir nepateikė. Galbūt tai nebūtų taip svarbu, tačiau ,,Žiedų Valdovo" filmo pirmojoje dalyje pasirodė vizualus balrogas ir, ,,anti-sparnistų" pasipiktinimui, turėjo sparnus. Turbūt todėl, kad sparnuota pabaisa atrodo dar baisesnė.
Argumentai prieš sparnus būtų tokie: sparnų balrogams lyg ir nereikia, ir niekur knygose jie neskraidė (o visagalis Eru nekuria nieko nereikalingo); be to, jei mums visiems žinomas Morijos balrogas būtų turėjęs sparnus, nebūtų tiesiog nukritęs į prarąją, ir, užuot rizikavęs ir lipęs ant tilto, būtų paprasčiausiai jį perskridęs; Silmarillion pasakojime apie Gondolino apgultį rašoma, kad balrogai ,,peršoko sienas", vadinasi, neskrido. Kita vertus: It stepped forward slowly on to the bridge, and suddenly it drew itself up to a great height, and its wings were spread from wall to wall... („Jis lėtai žengė priekin ant tilto ir staiga iškilo didžiulis, ir sparnai siekė nuo sienos iki sienos…“ – ŽV). Tai, atrodo, išspręstų ginčą, jei prieš tai nebūtų pasakyta, kad tie sparnai buvo šešėliniai - nematerialūs ir labiau metaforiški. Tad ratas apsisuka ir grįžtam ten, kur ir pradėjom.
O aukso viduriukas būtų toks: balrogai vis tik buvo majai, tad savo išvaizdą galėjo keisti. Nors būdami blogi jie galų gale buvo įkalinti baisiame pavidale, tačiau sparnus vieni galbūt pasirinko, o kiti - ne.
Spręskite patys...[/toggle]