Viena iš įsimintinesnių „Žiedų valdovo“ filmų trilogijos scenų yra Eoviunos ir nazgūlų vado, Angmaro karaliaus-raganiaus, kova. Jos pabaigoje Karalius-raganius pasako, kad „manęs joks vyras nužudyti negali“, o tada Eoviuna nusiima šalmą, pasako „O aš ir nesu vyras“ ir apstulbusį nazgūlą pribaigia. Dar ten ir Meris šalia yra, jis taip pat prisideda prie Saurono tarno nugalabijimo. Bet kodėl gi Karalius-raganius buvo toks įsitikinęs, kad yra praktiškai nemirtingas?
Ši istorija prasideda labai senais laikais, 1974-aisiais Trečiojo amžiaus metais (priminsiu, kad Žiedo karas vyko 3019-aisiais). Tada Karalius-raganius dar gyveno toli šiaurėje, Angmaro kalnuose, iš kurių ir gavo vieną iš vardų. Ten jis valdė blogio karalystę ir puldinėjo Artedainą – paskutinę nūmenoriečių palikuonių valstybę tose vietose (Artedainas apėmė Grafystę, Brijų ir žemes į šiaurę nuo jų). 1974-aisiais Artedainas skaičiavo paskutines dienas – Angmaro armijos šlavė žmonių pasipriešinimą, apsiautė ir paėmė paskutinę tvirtovę Fornostą. Išblaškyti žmonės pabėgo – kas į vakarus pas Lūno elfus, kas kartu su karaliumi į šiaurės ledynus, kas į pietus... Karalystės nebeliko.
Visgi žinia apie kovą pasiekė Gondorą ir po metų, 1975-aisiais, į pagalbą atskubėjo princo Earnuro vedama flotilė. Deja, išgelbėti Artedaino jau nespėjo, tačiau sustabdyti tolesnį Angmaro armijos šeimininkavimą pajėgė. Nustūmė orkus, trolius ir kitas baisybes į rytus, daugumą jų nužudė mūšyje, taigi Angmaro, kaip valstybės ir pavojaus šiaurinėse Viduržemės dalyse gyvenantiems žmonėms, elfams ir hobitams, nebeliko. O mūšio metu nutiko toks įvykis. Supratęs, kad kova jau pralaimėta, Angmaro karalius-raganius pasileido bėgti. Earnuras baudėsi vytis ir pribaigti nazgūlą, bet jį sustabdė Glorfindelis – elfų armijos, padėjusios Earnurui, vadas. Sustabdė ir pasakė: „Nepersekiok jo, į šią žemę jis nebegrįš. Dar negreit jis sutiks savo lemtį, ir ne nuo vyro rankos kris.“
Tai ir buvo pranašystė apie nazgūlų vado likimą, kuri išsipildė Pelenoro laukuose. Gali pasirodyti keista, kodėl Earnuras paklausė tokio Glorfindelio patarimo, tačiau Ardos elfai turėjo pranašystės dovaną. Tiesa, pranašauti jie galėjo ne visada ir nelabai kontroliavo, kada šis sugebėjimas pasireikš, bet kai kažką tokio pasakydavo, tai pranašystės būdavo teisingos (arba neteisingų tiesiog niekas neužrašė...). Matyt, Earnuras tai gerai žinojo, todėl išgirdęs Glorfindelio perspėjimą, nusprendė veltui nesivaikyti Karaliaus-raganiaus. Ką gali žinoti, kaip viskas būtų baigęsi, jei Earnuras Glorfindelio nebūtų paklausęs tame kovos lauke. Visgi Earnuro ir Karaliaus-raganiaus keliai dar kartą susikirto – po 75-erių metų Earnuras, jau karalius, atsiliepė į nazgūlo iššūkį, nuvyko į Minas Morgulą ir dingo be žinios. Taip nutrūko Gondoro karalių linija, kurią atkūrė tik Aragornas II (tas pats iš „Žiedų Valdovo“).