Septynaukštis baltasis miestas, Gondoro sostinė, prie kurios įvyko bene svarbiausias Žiedo karo mūšis – atrodo, su Minas Tiritu “Žiedų Valdove” susipažįstame visai gerai. Bet šios tvirtovės istorija gerokai įdomesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Tvirtovę pastatė Ištikimieji nūmenoriečiai – grupelė išsigelbėjusiųjų iš Nūmenoro nuskendimo Antrojo amžiaus pabaigoje, daugiau nei 3000 metų iki Žiedo karo. Tvirtovė buvo skirta saugoti naujai įkurtos Gondoro karalystės sostinę Osgilijatą nuo Baltuosiuose kalnuose gyvenusių žmonių, kurie nors ir nebuvo Saurono tarnai, bet meile nūmenoriečiams nedegė. Tvirtovėje įsikūrė Elendilio sūnaus Anarijono giminė, o miestas pavadintas Minas Anoru – Saulės bokštu. Rytinėje Osgilijato pusėje nuo Mordoro Gondorą saugojo Minas Itilis – Mėnulio bokštas, kuriame gyveno Isildūro giminė. Abiejuose Bokštuose ir Osgilijate buvo po vieną palantyrą, kuriais naudodamiesi valdovai galėjo bendrauti ir tarpusavyje, ir su sąjungininkais šiaurinėje Arnoro karalystėje.
Bėgant šimtmečiams, Gondoras išsiplėtė į vakarus, Baltųjų kalnų gyventojai tapo gondoriečiais, taigi gynybinė Minas Anoro paskirtis sumenko. Tuo tarpu rytuose Blogio jėgos stiprėjo, Mordoras tapo vis pavojingesnis. Minas Anoras tapo antrąja karalių rezidencija po Osgilijato, jo politinė reikšmė nuolatos augo. O štai Osgilijatas po tūkstančio metų ėmė silpnėti. Penkioliktame Trečiojo amžiaus šimtmetyje įvykęs pilietinis karas paliko sostinę nusiaubtą, o jos palantyras pradingo. 1636-aisiais metais merdintį miestą beveik visiškai sunaikino maras. Netrukus po to karalius Tarondoras oficialiai ir galutinai perkėlė sostinę į Minas Anorą.
Dar vėliau, apie 2000-uosius metus, Mordore sukilo Saurono jėgos. 2002-aisiais nazgūlai užėmė Minas Itilį ir pavertė jį blogio tvirtove. 2050-aisiais ten pradingo paskutinysis Gondoro karalius Earnuras. Maždaug tuo metu Minas Itilį imta vadinti Minas Morgulu – Tamsiųjų kerų bokštu. Minas Anoras irgi pervadintas – į Minas Tiritą, Sargybos (arba Apsaugotąjį) bokštą. Sargybos funkciją jis ir atliko, mat Morgulo apylinkės, Itilijeno lygumos, visa rytinė Anduino pakrantė ir netgi Osgilijato griuvėsiai buvo nuolat puldinėjami Saurono pajėgų ir Umbaro piratų, tad Minas Tirito, kaip gynybinės tvirtovės, reikšmė vėl išaugo. Tik dabar jau ne iš vakarų, o iš rytų grėsė pavojus. Miestas vis labiau virto tvirtove, buvo atnaujinamos sienos, statomi gynybiniai įrenginiai ir bokštai. Toks jis ir stovėjo iki pat Trečiojo amžiaus pabaigos. Po Žiedo karo Aragornas – karalius Elesaras – padedamas dvorfų ir elfų atstatė apgriautą miestą ir pavertė jį nuostabia Atkurtosios karalystės sostine.
Bet Minas Tiritas Ardoje buvo ne vienas. Gali būti, kad Gondoro bokštas taip pavadintas anksčiau egzistavusios tvirtovės garbei. Toji tvirtovė stovėjo saloje Sirijono upėje, Belerijande, dar Pirmajame amžiuje. Ją pastatė elfų valdovas Finrodas Felagundas, o saugojo ji perėją kalnuose, kuria tekėjo tas pats Sirijonas. Perėja skyrė ilgą kalnų grandinę, ėjusią iš rytų į vakarus. Šiaurėje buvo tamsos valdovo Morgoto žemės, pietuose – elfų (ir, vėliau, žmonių) karalystės. Keturis šimtmečius tvirtovės įgula neleido orkams ir kitiems blogio padarams prasiveržti į pietus, bet galiausiai 457-aisiais Pirmojo amžiaus metais Morgoto tarnas Sauronas ją užėmė. Nuo to laiko tvirtovėje ir saloje veisėsi vilkolakiai, tad sala taip ir vadinosi – Tol-in-Gaurhoth, Vilkolakių sala. To paties Minas Tirito požemiuose galą gavo ir Finrodas, kai kartu su Berenu keliavo atimti Silmarilio ir buvo ten įkalintas. Bereną išgelbėjo Lūtijena, atskubėjusi kartu su Valinoro skaliku Huanu bei savo magišku balsu sugriovusi tvirtovę. Taip baigėsi pirmojo Minas Tirito dienos. Gerai, kad Sauronui nepavyko pakartoti pasiekimo ir užimti antrojo.