header6

Hobitai ir anglosaksai, arba viduramžiai Viduržemėje

. Paskelbta Įdomybės

Ar Viduržemę, jos gyventojus ir šalis galima lyginti su viduramžių Europa? Nors visiško atitikimo tikrai nėra, panašumų netrūksta. Kartais juos imasi nagrinėti ir viduramžių istorijos specialistai. Pavyzdžiui, Leideno universiteto Nyderlanduose anglosaksų kultūros, istorijos ir kalbos tyrinėtojas Thijs Porck, rašantis blogą Dutch Anglosaxonist. Viena iš jo interesų sričių yra viduramžių atspindžiai šiandieninėje populiariojoje kultūroje – Tolkino kūriniuose, „Sostų žaidimo“ bei „Paskutinės karalystės“ serialuose. Ryšius tarp Viduržemės ir viduramžių jis nagrinėja įrašų serijoje „The Medieval in Middle-Earth“; kol kas įrašų yra keturi, bet turėtų būti ir daugiau.

Pavyzdžiui, Troro žemėlapis, gerai žinomas iš „Hobito“ knygos ir filmo, daug kuo primena viduramžiškus pasaulio žemėlapius. Tuose žemėlapiuose rytai dažnai būdavo vaizduojami viršuje, žemėlapių dekoracijose rasdavome fantastinių ir realių būtybių atvaizdų, juose dažnai būdavo užrašų ir aprašymų, o iš šonų į svarbiausius užrašus rodydavo nedidelės rankos. Visa tai randame ir Troro žemėlapyje – rytai viršuje, drakonas šalia Vienišojo kalno, runų užrašai ir į vieną jų rodanti ranka. Runos, kurias Viduržemėje perskaityti mokėjo nedaugelis, beveik tiksliai atitinka anglosaksų rašto sistemą futhorc.

Galios žiedai irgi turi analogų ankstyvųjų bei brandžiųjų viduramžių laikotarpyje. Ir garsiajame „Beovulfe“, ir kituose to laikmečio kūriniuose minima, kaip valdovai savo pavaldiniams dalino įvairias brangenybes, tarp jų ir žiedus. Taip valdovas gaudavo pavaldinių ištikimybę; Sauronas elgėsi panašiai, tik per žiedus įgyjama valdžia buvo labiau tiesioginė, o ne simbolinė. Anglosaksų laikais būta ir žiedų su įrašais, dažniausiai rašytais runomis, kurie, manyta, turėjo magiškų galių – pavyzdžiui, galėjo sustabdyti kraujavimą. Su anglosaksų tradicijomis susijęs net ir Izildūro nenoras sunaikinti Žiedą – jis jį pasiima kaip kompensaciją už brolio ir tėvo netektį mūšyje; tokie užmokesčiai, vadinti wergild („žmogaus kaina“), buvo praktikuojami tuometinėje Britanijoje.

Paminėjus Izildūrą, galima pažvelgti ir į kitą karalių – Aragorną. Iš tremties grįžtančio ir sostą atgaunančio karaliaus istorija viduramžių Anglijoje įvyko net ne vieną kartą. Karalius Osvaldas septinto amžiaus pirmoje pusėje atgavo sostą po daugelio metų, praleistų toli šiaurėje, Škotijoje. Alfredas Didysis devinto amžiaus pabaigoje turėjo bėgti iš savo šalies Vesekso, bet vėliau grįžo surinkęs galingą kariuomenę prie Egberto akmens – ši istorija kiek primena Aragorno susitikimą su senovės karių šmėklomis Mirusiųjų takuose, prie Erecho akmens. Galiausiai vienuolikto amžiaus viduryje Edvardas Išpažinėjas, irgi iš tremties grįžęs karalius, buvo apskelbtas šventuoju, galinčiu gydyti prisilietimu, panašiai kaip Aragornas po Pelenoro laukų mūšio gydė sužeistuosius.

Hobitų gyvenimas, nors labiau paremtas XIX a. Anglijos kaimo realijomis, kai kuriomis detalėmis taip pat primena viduramžius. Kai kurie vietovardžiai yra paremti senovinėmis angliškų žodžių šaknimis, ateinančiomis dar iš anglosaksų laikų; aišku, tai yra vertimai į mūsų kalbas iš vestrono ir šios kalbos archaiškų versijų, bet panašumai vis tiek įdomūs. Kai kurie hobitų istorijos veikėjai, pavyzdžiui Grafystę įkūrę Marčo ir Blanko, atitinka mitinius brolius Hengestą ir Horsą, kurie atvedė į Britaniją germanų gentis. Hobitų dovanos ir jų kaupimas „lobyne“ (mathom-house, kurio pavadinimas kilęs iš senovinio žodžio maðm, reiškiančio lobį) bei pomėgis sekti ir užrašinėti giminių geneologijas taip pat primena anglosaksų įpročius.

Šie ir įvairūs kiti pavyzdžiai parodo, kiek daug įdomybių galime rasti Tolkino kūriniuose, jei mokėsime į juos tinkamai pažvelgti.

Iliustracija - Cotton pasaulio žemėlapis. © The British Library

Žymos: anglosaksai istorija viduramžiai