Niekam ne paslaptis, kad Tolkinas buvo uolus katalikas. Apie savo kūrinius, ypač „Žiedų Valdovą“, jis irgi yra sakęs, kad tai yra katalikiški kūriniai. Tačiau nei „Žiedų Valdove“, nei kitur Tolkino kūryboje neaptinkame jokių religijos apraiškų, išskyrus kelias užuominas apie šventes Nūmenore. Tad kur slepiasi katalikybė šiuose romanuose?
Kelis katalikiško mąstymo ir pasaulėžiūros pavyzdžius pateikia religijos studijų specialistas, JAV Newark'o parapijos diakonas ir filmų kritikas Steven D. Greydanus. Čia aptariami ir gerai žinomi religijos aspektai Tolkino kūriniuose, ir mažiau girdėtieji. Neteigiama, kad jie visi ten atsirado sąmoningai; kai kuriuos Tolkinas galėjo įdėti tik todėl, kad jo pasaulėvaizdis ir mąstymas reikšmingai formuoti katalikybės. Tarp pateikiamų pavyzdžių randame tokius:
- Silmariljone, ypač jo pradžioje, pasakojama apie Visatos (Ea) sukūrimą; jame figūruoja Melkoras, daug kuo atitinkantis krikščioniškąjį Liuciferį. Ir nors vėlesniuose kūriniuose Melkoro religinė svarba neakcentuojama, jis yra tiesiog Blogio valdovas, visur pasireiškiantis pasaulio sudarkymas yra Melkoro palikimas.
- Melkoras kovoja prieš Eru ir valus, nes nori pats kurti dalykus, nesiremdamas Eru galia. Tačiau jam to padaryti nelemta, nes blogis gali tik naikinti ar keisti, bet kurti – niekados. Gėris yra pirmapradis, blogis – antrinis. Tokia filosofija labai artima krikščioniškam požiūriui.
- Lemtis, valdanti veikėjų likimus. Pavyzdžiui, Bilbui buvo lemta atrasti žiedą, Berenui buvo lemta patekti į Doriatą ir susitikti Lūtijeną. Tokių pavyzdžių yra ne vienas, ir jie visi baigiasi laimingai, nors kelias į galutinę laimę sukelia veikėjams daug iššūkių ir kančių.
- Tikėjimas galutine Gėrio pergale, nepaisant ilgalaikio nuopolio. Visa Arda nuo seniausių laikų iki Trečiojo amžiaus pabaigos po truputį prastėjo, tapo vis labiau sudarkyta – žmonės ir jų kraštai menkesni, elfai ir dvorfai vis labiau atsiskyrę, blogis irgi menkesnis, bet vis labiau spaudžiantis Laisvąsias tautas, nesutarimai tarp šių tautų vis ryškesni... Nepaisant trumpalaikių pergalių, tokių kaip Bereno ir Lūtijenos istorija, Nūmenoro iškilimas, Paskutinė sąjunga, Žiedo karas, visa Viduržemės istorija yra lėtas nykimas. Ir visgi veikėjai tiki, kad ateityje viskas bus gerai. Naivu? Galbūt. Tačiau irgi labai krikščioniška.
- Kai kurie veikėjai turi nemažai bruožų, atitinkančių svarbiausius katalikybės personažus. Aragornas, Gandalfas ir Frodas visi trys turi panašumų su Jėzumi. Galadrijelė ir Varda primena Mariją, ypač kai veikėjai šaukiasi jų pagalbos ar įkvėpimo.
- Vienas Žiedas kaip gundantis objektas irgi siejasi su gundymo svarba katalikiškoje mitologijoje.
„Žiedų Valdovo“ filmų trilogijoje atsiranda ir daugiau elementų, primenančių krikščioniškuosius. Tai ir Aragorno mamos Gilraenos statula, labai primenanti Marijos vaizdavimą; ir rauda už mirusiuosius, giedama laidojant Eovynos brolį Teodredą; ir netgi malda, kurią Arvena sako, prašydama pagalbos Frodui.