header6

Apie britiškas ir amerikietiškas pasakas

. Paskelbta Įdomybės

Britai turi ilgą ir turtingą vaikiškų pasakų tradiciją. Tarp jų randame ir „Vėją gluosniuose“, ir „Alisą“, ir Narnijos seriją, ir „Hobitą“. Amerikiečiai irgi turi pasakų, tokių kaip „Ozo burtininkas“ ar „Haklberis Finas“. Truputį atidžiau į jas pažvelgę, pamatome daugybę skirtumų, kurie daug pasako apie anglišką ir amerikietišką pasaulio supratimą. Apie šiuos skirtumus rašoma straipsnyje The Atlantic.

Pirmas ir aiškiausias skirtumas – veiksmo aplinka. Britiškose pasakose, kaip ir kitų Europos tautų folklore, siužetas dažnai vyksta fantastinėje aplinkoje. Ar tai būtų pasakų šalis kažkur tolybėse (arba spintoje), ar susidūrimas su stebuklais aplinkiniame pasaulyje, magijos čia apstu. Tuo tarpu amerikiečių vaikų literatūrą net pasakomis kartais pavadinti sunku, nes jų aplinka yra realistiška: tie patys laukai ar miškai, prie kurių augo pasakų skaitytojai. Žinoma, yra ir išimčių – „Ozo burtininko“ veiksmas daugiausiai vyksta ne Kanzase.

Kas nulemia tokius savitumus? Harvardo universiteto vaikų literatūros ir folkloro profesorė Maria Tatar teigia, kad tai yra istorinių aplinkybių padarinys. Britų kultūra niekada nebuvo atsieta nuo pagoniškos praeities; net išnykus religijai, folklore liko pagonybės elementų, kurie pasireiškia ir pasakose. Tuo tarpu daugelis JAV kolonistų buvo uoliai religingi protestantai ar išvis puritonai, kurie norėjo pagonybės šleifą palikti Europoje, o į Naująjį pasaulį vežėsi krikščionišką pasaulėžiūrą. Antra priežastis – geografiniai masteliai. Britanijoje nepamatysi begalinių laukų ar neaprėpiamų miškų; priešingai, visos erdvės ten yra „žmogiško mastelio“, jaukios ir kintančios. Amerikos prerijos yra visiškai kitokios, milžiniškos ir nederančios su kitoniško fantastinio pasaulio vaizdiniais.

Panašiai priežastis įvardija ir Škotijos St Andrews universiteto literatūros profesorė Meg Bateman. Ji aiškina, kad net ir tapę krikščionimis Britanijos gyventojai ilgą laiką išlaikė įvairias pagoniškas tradicijas ir mitus. Dar XIX amžiuje buvo tikima, kad paralelinių pasaulių („fėjų krašto“) gyventojai gali pasigauti žmones ir išsigabenti juos pas save arba apsimesti žmonėmis ir sukelti nemalonumų. Taigi neturėtų stebinti ir daugybė britiškų pasakų, susijusių su paraleliniais pasauliais, tokiais kaip Narnija ar Hogvartsas. Ko verta ir legenda apie Britanijos karalių Arturą, ištraukiantį kalaviją iš akmens.

Neturėdami istorinių ar mitologinių herojų iš žilos praeities, amerikiečiai savo kūriniuose rinkosi išaukštinti tuometinių didyvrių darbus – žemyno tyrinėjimus, kolonizavimą, naujus atradimus ir išradimus. Tokiuose kūriniuose atsisakoma ir dažno europietiškų pasakų motyvo – aukštuomenės, didikų ir kilmingųjų. Valdovai dažnai vaizduojami kaip antagonistai, o istorijos pabaigoje gauna kažkokį atpildą už savo išdidumą ar kitą nuodėmę. Aišku, piktų ar blogų valdovų esama ir europietiškose pasakose, bet čia jiems priešinasi kita diduomenė (gerasis princas ar geroji princesė). Net jei valdovams priešinasi prasčiokai, pabaigoje didžiausias atpildas yra „vesti princesę ir ilgai ir laimingai gyventi“, o ne nuversti iliuzijomis grįstą valdžią, kaip Oze padaro Doroti.

Pasakų pabaiga ir žinia, kurią jos perteikia skatytojams, taip pat skiriasi. Amerikoje tai dažnai yra moralinė žinutė, paremianti krikščioniškąsias vertybes: priklausymą bendruomenei, nuolankumą, kuklumą. Tuo tarpu europietiškos, pagoniškos, pasakos dažnai užtaria išdaigininkus, nugalinčius priešą savo pačių išmone. Jerry Griswold, San Diego valstijos universiteto vaikų literatūros profesorius-emeritas, teigia, kad šitaip britiškos pasakos labiau priartėja prie natūralių vaikų norų – pokštauti, nepaklusti nurodymams. Be to, fantastiškos pasakos leidžia vaikams geriau suprasti, kaip galima įveikti blogį, ir mokytis tą daryti. Ir ne tik vaikams. Verta prisiminti ir Tolkino mintis apie pasakų ir eskapizmo svarbą – juk su įvairiomis negerovėmis gerokai dažniau susiduria suaugusieji ir moralinės paspirties reikia būtent jiems.

Taigi skaitykite pasakas!

Žymos: Hobitas Pasakų šalis pasakos Narnija