Smailiaausiai ir veltabarzdžiai

„Hobito: Nelauktos kelionės“ filmo pradžioje yra scena, kurioje į vieną Torino žvilgsnį, mestą elfų karaliaus Tranduilo link, režisierius bandė sudėti šešių tūkstantmečių, o gal net ilgesnę, istoriją. Tas pykčio kupinas žvilgsnis tarsi paaiškina žiūrovui, kodėl Torinas neapkenčia elfų, o elfai kiek iš aukšto žiūri į dvorfus.

„Žiedų Valdove“, tik jau ne filme, Elrondo taryboje Legolasas ir Gloinas susiginčija dėl Legolaso tėvo Tranduilo poelgio, kai šis įkalino dvorfus savo požemiuose. Gandalfas ginčą nutraukia, sakydamas, kad „jei būtų išsakytos visos nuoskaudos, kurias elfai ir dvarfai turi vieni kitiems, tai galėtume pamiršti šią tarybą“ ir, suprask, bet kokios sąjungos galimybę. Iš tokių žodžių galime susidaryti įspūdį, kad elfai ir dvorfai sugyveno toli gražu ne gražiai, o pykosi turbūt daugiausiai iš visų „gerųjų“ Viduržemės tautų.

Bet tikroji istorija, atsiskleidžianti „Silmariljone“ ir „Viduržemės istorijos“ tomuose, yra gerokai įvairesnė ir sudėtingesnė. Elfai ir dvorfai kartais prekiavo, kitais kartais – kariavo, o keletą sykių ėjo į mūšius petis į petį. Nors tarpusavy jie bendravo mažiau, nei kuri nors viena padermė su žmonėmis, pasižvalgę po septynis tūkstantmečius rasime tikrai ne vieną svarbų įvykį. Čia siūlau su jais susipažinti.