Grafikas Tomás'as Hijo turėtų būti žinomas ar bent girdėtas tiems, kas domisi dailininkais, iliustruojančiais Tolkino kūrybą. Išskirtinio stiliaus, įsimintino braižo, savito atlikimo kūriniai atkreipia dėmesį ir intriguoja pamatyti ir sužinoti daugiau.
Tomás'as gimė Salamankoje, nedideliame kalnų miestelyje Vakarų Ispanijoje. Ten pat ir dabar gyvena bei dirba. Iliustruoja knygas kaip laisvai samdomas dailininkas, jo grafikos darbus eksponuoja ne tik Ispanijos, bet, neretai, ir kitų šalių galerijos. Nors pats studijavo žurnalistiką, šiuo metu dėsto iliustravimo meną Salamankos universiteto Dailiųjų menų koledže. Kurį laiką gyveno Madride, bet darbo pobūdis ir prieinamas internetas sugrąžino namo.
Sužinojęs, kad esame Tolkino fanklubas, nedvejodamas sutiko atsakyti į kelis klausimus.
Iš visų vaizduojamojo meno technikų pasirinkote tradicinę grafiką, kodėl?
Man patinka grafika dėl daugelio priežasčių, bet labiausiai todėl, kad čia negali blaškytis ieškodamas pernelyg išdailinto užbaigimo. Žinoma, gali siekti detalumo, bet tik iki tam tikros ribos. Jokių superefektų ir fejerverkų, turi pataikyt į dešimtuką iš pirmo karto. Grafikoje nėra Ctrl+Z. Man patinka rankų darbo šiluma, ir tai, kad kiekvienas atspaudas yra unikalus, gimęs iš sunkaus darbo.
Prieš daug metų atradau “rytų bloko” (taip mes čia, Ispanijoje, vadiname šalis už Berlyno sienos) menininkus. Daugelis jų kuria medžio ar lino raižinius. Tiesiog įsimylėjau jų darbus – dabar mano lentynos pilnos knygų, kuriose nesuprantu nei žodžio.
Kiek trunka išraižyti vieną piešinį? Kokias dar technikas naudojate?
Priklauso nuo daugelio veiksnių: dydžio, sudėtingumo, naudojamos medžiagos. Bet galiu pasakyti, kad trunka trumpiau negu žmonės įsivaizduoja. Aš greitas raižytojas! Turiu paslaptį: praleidžiu daug laiko piešdamas detalius eskizus, jie atrodo beveik taip pat, kaip užbaigtas kūrinys. Kartais nutinka, kad kai kurie blogai ir laikraščiai supainioję juos publikuoja vietoj galutinio darbo.
Atspaudus darau padedamas patyrusio spaudėjo ir gero draugo. Užtrunkam beveik visą valandą, kol padarom vieną atspaudą: kerpam ir drėkinam popierių, tepam raižinį rašalu, dedam į presą, atspaudžiam ir kabinam džiovinimui, tada vertinam ir atrenkam rezultatus.
Vaikiškų knygų užsakymams, kai darbotvarkėje mažai laiko ir gali sulaukti prašymų atlikti keistus pataisymus, naudoju ir skaitmeninę mediją.
Dėstote būsimiems iliustratoriams. Koks, Jūsų nuomone, šio meno tikslas? Kiek toli iliustratorius gali nuklysti nuo originalaus teksto? Kokias knygas iliustravote? Su kuriomis dirbti buvo įdomiausia?
Iliustracija evoliucionavo nuo knygos dekoracijos iki daug sudėtingesnio reiškinio. Kai kurios iliustracijos – tikri šedevrai. Manau, kad šiandien tai yra visos grafikos energijos šaltinis, tam tikra vizualinė kalba, gal būt ne tokia artikuliuota kaip literatūros kalba, bet iš ties paveiki, svarbi ir maloni akiai.
Iliustravau daugiau kaip 60 knygų, dauguma iš jų vaikams. Iliustruodamas vaikiškas knygas būnu kūrybingesnis negu su savo fantasy darbais. Privalau pateikti lygiagretų diskursą, praturtinantį istoriją, keliantį daugiau minčių. Mėgstu iliustruoti vaikams skirtą poeziją, tuomet galiu kurti eiles vaizdais ir išvengti pasikartojimo. Jei tekstas sako, kad į miestą atėjo žiema, turiu išvengti pirmo vaizdinio, kuris ateina į galvą: apsnigtų mašinų, žmonių su šalikais... Geriau nupiešti miesto žemėlapį, snaigės formos gatvėmis. Suprantat?
Tačiau iliustruodamas klasikinius kūrinius, tokius kaip Tolkino, palieku šią strategiją nuošaly. Tada mano tikslas būti “subkūrybišku”, kurti paveikslus iš to pasaulio. Tokius, kurie galėtų būti atspausti hobito dirbtuvėse, arba išraižyti kruopštaus dvorfo ir saugomi Minas Tirito bibliotekos pergamentų rūsyje. Tam renkuosi “senovinę” techniką, sudarančią pseudo viduramžišką įspūdį.
Kaip susidomėjote Tolkinu?
Kai buvau paauglys, užsakymų paštu kataloge pamačiau plakatą, kuris padarė man įspūdį: burtininkas, kažkokie monstrai... Nusipirkau jį ir pasikabinau savo kambary ant sienos. Po poros savaičių pastebėjau, kad ant jo yra užrašas: “The Lord of the Rings”. Paklausiau savo anglų kalbos mokytojos ir ji pasakė, kad yra tokia knyga, ir, voilà, po kelių savaičių radau ją draugo kambary. Pasiskolinau ją (iki pat šios dienos) ir iš kart įsimylėjau. Atsimenu kaip įsijautęs skaičiau “Concerning hobbits”, stovėdamas to draugo kambary. Bandobras'o Took’o istorija, enciklopedinis tonas... Oho! Epas, mitologija, moralė... Viskas ką mėgau, viskas tarpusavyje susiję, kaip tikroje istorijoje.
Tas plakatas šiandien kabo mano studijoje – nuostabus Jimmy Cauty paveikslas, kurį jis nutapė būdamas 17!
Dauguma piešinių, vaizduojančių Viduržemę, šiandien yra vadinamasis fanart‘as – greitosiomis nupaišytas, dažnai kičinis, besiremiantis populiariomis klišėmis. Dalis jaunų dailininkų net nesivargina perskaityti knygų, vietoj to tiesiog piešia filmų personažus. Kaip atsilaikote prieš vaizdinius, išpopuliarintus šios bangos? Turėtų būti sudėtinga kurti originaliai, kai visa medija pilna gražučių elfų ir juokingų dvorfų, atrodančių „taip, kaip turi atrodyt“.
Man nepatinka dauguma Tolkino kūrybos vizualizacijų. Aišku, mėgstu Alan Lee ir John Howe darbus, man taip pat patinka kaip viskas atrodo filmuose, net “Hobite”. Bet tik vaizdinė dalis. Kai ėmiausi piešti savo Viduržemę, galvojau, kad nesukursiu kitokios, nei filmuose, vizijos. Bet viskas pasikeitė vos tik paėmiau į rankas knygas ir perskaičiau jas vėl – seni vaizdiniai, kuriuos įsivaizdavau pirmą kartą skaitydamas, iškilo švieži ir ryškūs!
Kaip dėstytojas ir iliustratorius viename, esu įpratęs kritiškai vertinti kiekvieną pamatytą meno kūrinį (tai mano paskaitų medžiaga). Fan-art’e man labiausiai nepatinka manga įtaka. Mėgstu daugelį Japonijos menininkų, tačiau visur atsikartojančios schemos ir vienoda stilistika man nuobodi. Nekenčiu, kai jauni gabūs menininkai apriboja save stereotipais ir standartinėmis išraiškos formomis. Iš kitos pusės, puiku, kad tiek daug žmonių piešia, siuva, kuria skulptūras, kosplėjina įkvėpti Tolkino.
Kurie dailininkai Jums patinka labiausiai?
Mano asmeninio panteono viršūnėje yra Mike Mignola (jis nupirko vieną iš mano darbų!) ir čekas graviūros meistras Zdeněk Mézl. Mėgstu tapytojus Pavel Tatarnikov, Gennady Spirin ir Dugin’ų porą. Alan Lee, Provensen'ai, Saul Steinberg. Iš ispanų – Santiago Sequeiros ir Pablo Amargo... Galėčiau prirašyti porą lapų šia tema. Pabaigai paminėsiu Hieronimus Bosch ir Brueghel.
Kokie planai ateičiai? Ar galime tikėtis daugiau Viduržemės vaizdų?
Tikrai taip. Dabar dalyvauju ultra slaptame jungtinės parodos projekte. Ši paroda vyks viename JAV mieste ir bus duoklė didžiam fantasy filmų kūrėjui, kuris galėjo nukeliauti “ten ir atgal” į Viduržemę, bet atsisakė. Kai baigsiu, planuoju atnaujinti studiją, nusipirkti didesnį presą ir sukurti seriją stambių darbų. Girdžiu mūšio būgnus Pelenoro laukuose...
Daugiau Tomás'o Hijo darbų galima pamatyti jo asmeniniame puslapyje.