2004-aisiais metais mūsų forumietė Gilthoniel nukeliavo į tolimąją Naująją Zelandiją aplankyti mūsų pasaulio Viduržemės. Kaip jai sekėsi ieškoti „Žiedų Valdovo“ filmavimo vietų ir ką dar gražaus pamatė, skaitykite šiame tekste.
---
„Ten orkai ir kalbantys medžiai, žaliuojančios pievos ir šuoliuojantys raiteliai, žibantys urvai ir balti bokštai, auksinės salės, žiaurūs mūšiai ir nuostabūs laivai...“ – taip JRRT įsivaizdavo savo pasaulį – Viduržemę, o aš, nusileidusi Naujojoje Zelandijoje, pasijutau ne kur kitur, kaip tik ten.
Pirmoji diena. Mums, keturiems keliautojams, pagaliau išsilaisvinus iš metalinių lėktuvo gniaužtų, labiausiai į akis krito kalėdiniai papuošimai saulės kepinamame mieste. Jų buvo nedaug, ir jie visai nekūrė kalėdinės nuotaikos, nes tikrų, proporcingų eglučių ten nebuvo, tik nevykusios imitacijos, siūbuojančios vėjyje ir besimėgaujančios saulute :).
Išsinuomoję mašiną, ramiomis, amerikietiško tipo gatvelėmis patraukėme savo viešbučio link. Šis miestas – Christchurch - yra didžiausias Pietinėje saloje. Jis vienintelis turi tarptautinį oro uostą, likę - tik vietinės reikšmės. Po kelių dienų skrydžio buvau tokia apkvaišusi, kad Christchurch paliko man blogiausią įspūdį. Pats miestas iš tikrųjų labai nesiskyrė nuo kitų, išplanavimas toks pats keistas: nauji namai stovi tiesiog, drįsčiau pasakyti, architektūrinių paminklų. O kalėdinis papuošimas centrinėje aikštėje apsčiai gadino vaizdą.
Apsigyvenę viešbutyje išėjome pasivaikščioti į parke įrengtą botanikos sodą. Christchurch botanikos sode yra pasaulinio garso azalijų kolekcija, bet, deja, mūsų apsilankymo metu jos buvo jau nužydėjusios. Jazminai žaliavo jau taip pat be žiedų, o rožės dar metė žiedlapius (visai kaip Gondore, vat!).
Ne tik botanikos sode, bet ir visoje saloje medžiai išsiskiria aukštumu. Neskaitant egzotiškųjų, net liepos ar tuopos ten triskart aukštesnės. Naujosios Zelandijos (toliau – NZ) kraštovaizdžiui būdingas kopūstmedis (angl. cabbage tree), atrodantis kaip palmė, o iš tikrųjų priklausantis lelijų šeimai.
Vietinių gyventojų nestebina ir šalia paprasto spygliuočio auganti palmė, nes kontrastingumas yra beveik šalies simbolis – uolėtus kalnus tuoj pat keičia snieguotos jų viršūnės, slėnyje besiganiusias avis keičia kalnų upės ir linguojantys lubinai, juos – tropikų miškai, kriokliai, fiordai....
Perėję gražų botanikos sodą patekome į miesto centrą, truputį pavaikštnėję ir nusipirkę bene labiausiai mums kelionėje padėjusią knygą – Ian Brodie’o Location Guidebook, vargais negalais grįžome į viešbutį.
Antroji, viena iš gražiausiųjų dienų. Saulei patekėjus ir nušvietus naują dieną, mes palikome Chrischurch ir privažiavome žemus žalius kalnus, kurių papėdėse ganėsi avys ir karvės. NZ garsėja avininkyste, tačiau kelionės pradžioje iš tiesų matėme daugiau karvių. Turbūt tai buvo dėl to, kad Christchurch ir jo apylinkės yra lygumose, o avims labiau tinka kalnai. Neilgai trukus privažiavome Akaroa miestelį ant Ramiojo vandenyno įlankos krantų. Akaroa, kaip ir visi kiti miestai ir miesteliai, labai tvarkingas, mažas ir mielas.Pabraidžioję dangaus mėlio vandenyje ir truputį pasidairę miestelyje pradėjome keliauti nuostabiais kalnų slėniais, kuriuose skraidė daug paukščių, panašių į erelius. Išlipome prie sūraus ežero Ellesmere, ir, nors daug kas sako, kad Lietuvoje yra juodų gulbių, pirmąkart jas pamačiau ten. Pravažiavus miestelį Ashburton, pamažu artėjant pagaliau tikrai aukštiems kalnams, ilgai klaidžiojome vieškeliais. Pradėjus vertis nuostabiems slėnių vaizdams ir pamažu artėjant mūsų tikslui, man tikrai užėmė kvapą – atrodė, lyg būtume tuose kalnuose visiškai vieni, lydimi tik plaukus nuo galvos raunančio vėjo.
Iš tikrųjų toks jausmas nepakartojamas – Lietuvoje to niekad nepatirsi. Po ilgo kelio tolumoje pradėjo Kai Kas matytis. Ir tas Kai Kas buvo labai panašus į Edorasą. Jokia plunksna, jokiu parkeriu ar klaviatūros mygtukais neaprašysi nuotaikos ir jausmų, kai grojant TTT garso takeliui mes priartėjome prie Mt Sunday, Edoraso kalvos. Nors saulė apšvietė jį kitaip nei filme, tačiau kalnai fone, pati kalva, už jos esantys vandenys, viskas ten buvo lygiai taip pat! Atrodė, iš to šešėlio tuoj išžengs Eovyna spindinčiu baltu rūbu, o Gandalfas ant žvaigždikio ta kalnų upe nušuoliuos tolyn.
Ilgokai patrypę, išvažiavome atgal. Pakelyje pravažiavome jau matytą visiškai baltą upę, kuri yra balta ne dėl putų, bet dėl išplautų kristaliukų, kurie skirtingai laužia šviesą. Palikę Edorasą toli užnugary privažiavome Tekapo ežerą, kuris garsėja ypatinga turkio spalva.
Tačiau jau temo ir mums teko nuvažiuoti į šalia esantį miestelį Lake Tekapo.
Trečioji, įdomiausioji diena. Ryte dar kartą nuėjome prie Tekapo ežero, kurio spalva tikrai graži, nėra ko net lyginti su Lietuvos kūdromis. Ant kranto stovėjo garsi piemenėlių bažnyčia, pastatyta iš nelygių akmenų. Netoliese tyvuliavo McGregor ir Alexandrina ežerai. Trumpai žvilgtelėję į juos, išvažiavome iš Lake Tekapo. Mums pakely buvo Pukaki ežeras, kuris Tekapo spalvą paliko giliam šešėly. Dar mėlynesnė, grynesnė ir gilesnė spalva, nustelbianti net dangų, o ežero fone – snieguoti kalnai ir aukščiausia NZ viršukalnė – Cook’o kalnas.
Atvažiavę į Twizel miestelį su gidu išvažiavome ekskursijon į Pelenoro Laukus. Pelenoro Laukų mūšio scenos buvo filmuotos privačiose žemėse, fermerių Priscilos ir Saimono ganykloje. Mūsų gidas mus vežė autobusiuku ir visą laiką pasakojo įdomybes apie filmavimo darbus. Jis pats dirbo vairuotoju ir vežiojo „orkus“ :)
Filmavimo vieta, ganykla, filme atrodo beveik tokia pat, tik truputėlį didesnė. Kuokštais styranti žolė atrodė vietomis ištrypta, lyg ją būtų mindę šimtai žirgų, bet tai gali būti mano vaizduotės vaisius :). Sunku buvo pagalvoti, kad šitiek daug žmonių vienu metu buvo čia, ir jie visi dabar yra RotK‘o dalis...
Pagrindiniai aktoriai (tokie kaip Viggo, Orlando ar Karl) gyveno Twizel, bet niekas jais per daug nesidomėjo, nes tada LotR buvo tik kaip eilinis filmas, sukamas NZ. O tuo tarpu žmonės, kurie turėjo savo arklius, miegojo su jais pačioje filmavimo vietoje, tiesiai už kalvos, iš už kurios atjojo rohirimai. Buvo labai sunku nufilmuoti rohirimų žygį, nes arkliai nemėgsta joti šalia vienas kito, kandžiojasi ir spardosi. Buvo atgabenti net keli rodeo specialistai iš Amerikos, bet net jiems nepavyko visiškai susitvarkyti. Filmavimo aikštelėje buvo net keturi veterinarai, kurie prižiūrėjo arklius. Taigi todėl nė vienas gyvuliukas nenukentėjo, priešingai nei kai kurie žmonės :)
Pirmą filmavimo dieną daugelis raitelių krito nuo žirgų dėl per sunkių šarvų ir ginklų, todėl kai kuriuos jiems pagamino iš plastiko. Gidas pasakojo, jog ypač nusikamavo Bernard Hill, vaidinęs Teodeną, kai jam reikėjo sakyti kalbą savo kariams: ,,Fear no darkness! Arise, arise now, riders of Théoden! Ride now, ride to ruin and the world’s ending!”, nes jo kardas svėrė apie aštuonis kilogramus, o sceną reikėjo kartoti daugelį kartų. Šioje vietoje išsiduoda ir Peter‘io Jackson‘o smulkmeniškumas: būtent šitai Teodeno kalbai jis pasodino žalesnės žolės, nes norėjo, kad karalius jotų karališkiau. Bet net man, sovėjusiai ten ir mačiusiai tikrąją ir pasodintąją žolę, filme ji niekuo nesiskyrė.
Pats PJ iš visų trijų darbo savaičių čia buvo tik viena dieną – pagrindinį rohirimų ir orkų susikirtimo momentą, o eilinės scenos jam buvo rodomos specialia įranga vakarais, kai po darbo dienos Wellington‘e grįždavo namo.
Norint išvengti sužeidimų, ši susikirtimo scena buvo surepetuota taip, kad arkliui prajojus, orkas pats griūva net nepaliestas kardo. Ir iš tikrųjų – gerai įsižiūrėjus matosi, kad rohirimai kardais mosuoja ore, nieko nepriliesdami.
Įvairiems filmavimo poreikiams buvo pastatytos 4 palapinės: pirmoji – ,,restoranas” – ten visi susirinkdavo po dienos darbo; antroji – kamerų ir kitų prietaisų sandėlis; trečioji – skirta šarvų ir ginklų pritaikymui; ketvirtoji – grimui. ,,Restorane” kartu valgydavo ir pagr. aktoriai, ir masuotėse besifilmavę orkai ar rohirai ir gondoriečiai. Būdavo daug visokių juokingų nutikimų, kai orkų-aktoriai bandydavo nupasakoti vienas kitam savo darbo vietą, o pažiūrėję į kaukes, suprasdavo, jog šiandien kovojo petys į petį to net nežinodami :).
Kiekvienas žmogus turėjo savotišką kreditinę kortelę – šarvų ir grimo palapinėse į kompiuterį suvedę numerį, darbuotojai iškart žinojo, kas šis žmogus turi būti: orkas, rohirimas ar gondorietis.
Didžiam liūdesiui, ir taip per trumpa mūsų ekskursija baigėsi. Išvažiavę iš miestelio Twizel nukakome į Tarras – maždaug keturių namų kaimelį. NZ yra 3mln. gyventojų, tačiau tik 1 mln. iš jų gyvena Pietinėje saloje, todėl visi miesteliai yra labai maži. Pavažiavus vos kelis kilometrus į šalį, privačiose valdose buvo filmuotas atsitraukimo prie Bruineno Brastų gabaliukas, kai Arvena gelbėdama Frodą bando pabėgti nuo Juodųjų Raitelių. Visi medžiai ten vienodi, apylinkė išvis niekuo neišsiskiria, be to, kabo ženklas, perspėjantis dėl nuodingų preparatų, naudojamų šioje vietoje, taigi iškart kyla klausimas, kodėl filmuota buvo būtent čia? Turbūt niekas į tai negali ir neatsakys.
PJ išvis labai keistai rinkosi vietas – prieš daug daug metų, kai tik baigė rašyti scenarijų, jis paskelbė NZ gyventojams, kad vyks filmavimas ir paprašė skaičiusiųjų siūlyti įvairias apylinkes įvairiems epizodams, o paskui pats keliavo ir apžiūrinėjo (įdomu, kaip tada apsisaugojo nuo daugybės spoilerių, „kas bus pastatyta LotR‘o filmuose“?:)).
Kiti sako, kad jis išsinuomojęs malūnsparnį juo skrido virš abiejų salų ir rinkosi taip. Sunku pasakyti – NZ tokios kalbos dabar yra bobučių pletkų lygio, kiekvienas mano kitaip, kiekvienas vis neįtikėtiniau :).
Kelias iš Tarras vingiavo šalia Kawarau upės, kurioje buvo filmuotas Anduino, Argonato Statulų gabaliukas, tačiau tądien jo neradome. Vakare atvažiavome į vieną didžiausių miestų Pietinėje saloje – Queenstown, kuris įsikūręs ant Wakatipu ežero kranto.
Ketvirtoji, geriausiai suplanuotoji diena. Atsikėlus anksti ryte išsiruošėme į ,,Safari of the Rings”. Iš viešbučio mus su džipu pasiėmė JRRT gerbėjas Kolinas ir visą priešpėtę vežiojo po filmuotas vietas.
Išlipę prie Wakatipu ežero, pažiūrėjome į miškelį, kuriame buvo filmuotas Amon Henas, tačiau ten yra privačios PJ valdos ir jis ten lankytis neleidžia. Pasirodo, kurių vietų jis negalėjo išsinuomoti, nusipirko! Netoliese, beveik visai pakrantėje, netoli kempingo, buvo filmuota Itilieno dalis, kurioje Semas su Frodu stebi mumakilus. Ten lakstė labai daug triušių. Lygiai tokių pat, kaip pagavo Smygis :).
Pravažiavus Glenorchy miestelį ir Diamond ežerą, įvažiavome į bukų giraitę, kurioje buvo filmuotas Lotlorienas. Bukai tikrai tinka elfams: liauni ir grakštūs, auga apie 600 metų. Kadangi bukų lapai labai smulkūs ir tankūs, jie tarsi stogu uždengia žemę nuo šviesos, ir todėl po jais auga tik žalsvai auksinės samanos. Grįždami užsukome į Nan Curunir, Burtininko Slėnį, o priešingoje kelio pusėje augo medeliai, pro kuriuos Gandalfas jojo į Ortanką.
Čia pat surengėme mažytę iškylą ir išgėrėme arbatos tiesiai Gandalfui ant kelio :).
Mūsų išvykai pasibaigus, visi nusprendėme nuvažiuoti į Deer Park Heights. Deer Park Heights yra įsikūręs ant aukštoko kalno, nuo kurio atsiveria Wakatipu ežero ir Queenstown vaizdas. čia matėme elnių, lamų, bizonų ir net 9 filmuotas vietas! Pradžioje, išlipę prie uolos, nuo kurios nušokęs vargas užmušė Hamą, visi dar buvome linksmi ir lakstėme, buvo labai linksma. Hamos uola stūksojo aukštokai virš galvos ir visa buvo apmegzta voratinkliais nelyginant Šelobos Guolis :). Visai netoli buvo ežerėlis ir pieva, kurioje Gimlis nukrito nuo arklio (atsitraukiant į Helmo Daubą, vieta ypač gerai matosi Pratęstoje Versijoje, kai Eovyna vaišina Aragorną savo viralu); ir Vakarinis Gondoro Kelias, kuriuo RotK’e jojo Gandalfas su Pipinu.Toje pačioje vietoje (t.y. prie to pačio ežerėlio) buvo nufilmuotas ir rohaniečių atsitraukimas į Helmo Daubą (tačiau aš tai sužinojau tik po forumo susitikimo, kai tyrinėjau nuotraukas:) ). Ežerėlis purvinokas, dumblinas, ir jame visai neatsispindi kalnai.
Už kelių uolų buvo filmuota, kaip Aragornas nukrenta nuo uolos, nuo kurios žemė iš tikrųjų yra tik per pusmetrį ar daugiau. Bet stipriai pučia vėjas, ir jei nežiūrėsi žemyn, atrodys, kad stovi ant pasaulio krašto :). Čia pat buvo uolos, ties kuriomis kovojo rohirimai ir orkai. Kalną, per kurį jojo vargai, kai Legolasas juos pastebėjo ir iššovė pirmąsias strėles, tai pat matėme. Prieš ją rasdami, aišku, spėjome užlipti ant visų kalvų kalvelių, uolų uolelių, bet tik ne ant jos. Kai galų gale praradom viltį (o ir bet kokį norą) jos ieškoti, kažkas (tesaugo jį Eru) iš mūsų šeimos sugebėjo pažiūrėti į nuotrauką, ir parodyti kalnelį, esantį prieš mus! :) O dar vėliau paaiškėjo, kad tada sėdėjome ant kalno, ant kurio Legolasas atliko savo garsųjį šuolį ant arklio.
Ir paskutinė, devintoji vieta, buvo išėjimas iš Mirusiųjų Takų. Tada filmo dar nebuvome matę, o uolų buvo jau iki kaklo, kojas jau vos vilkome, ir smagumo nebeliko nė lašo, taigi nufotografavome visas aplink tą vietą esančias uolas, ir tikėjomės pažiūrėję sužinoti, kuri buvo tikroji, bet... kaip visi žino, jokio išėjimo filme nebuvo ir dabar reikės laukti Pratęstos Versijos :(.
Taigi, nusikamavę po ilgų klaidžiojimų uolomis, truputėlį pailsėję, vakare išsiruošėme į teatralizuotą maorių renginį. Maoriai – NZ čiabuviai – vidutinio ūgio, tamsios odos, stambūs žmonės, vedžiojo mus ir aiškino apie savo tradicijas, medžiojimo ir maisto gaminimo būdus. Paskui ragavome jų paruošto maisto, kuris, keptas žemėje, skleidė nelabai malonų kvapą, bet skoniu nelabai skyrėsi nuo mūsiškio (išskyrus apelsinų sriubą su pipirais). Trys maorių moterys mums dainavo jų tradicines dainas. Maorių dainos smarkiai skiriasi nuo kitų; daina yra paremta balso stiprumu – dainoje svarbūs ne tiek žodžiai ar muzika, bet riksmas. Visos – darbo ar meilės – dainos yra daugmaž vienodai monotoniškos ir panašios.
Penktoji, Labiausiai Lauktoji Diena. Po daugelio nesusipratimų mes vistiek patekome į dieninį RotK seansą. Visų nemalonumų nepasakosiu, nes juos vistiek nustelbė įspūdžiai... Koridoriumi nuplasnojusi mergina su apsiaustu padėjo man suprasti, kad tokio filmo, tai yra tokios Trilogijos, daugiau niekas niekada nepastatys. Niekam nepavyks išspausti iš žiūrovų tiek tyrų ašarų dėl saldžiai karčios pabaigos, nebus geriau suvaidintų personažų nei Aragorno ar Semo, Gandalfo ar Sarumano, neskambės gražesnė nei Howard’o Shore’o muzika, nebus geresnių garso efektų nei Žiedo šnabždesiai...
Šeštoji, niūriausioji diena. Vos atsitokėję po filmo, ryte atsikėlėme ir palikome Queenstown. Pakelyje, Mossburn gyvenvietėje, buvo tokia klasiška suvenyrų parduotuvė, jog sėdėjome ten gal valandą. Kai nusipirkome didesnę daugumą prekių, išvažiavome, ir po kurio laiko išsukę į vieškelius pradėjome ieškoti Fangorno miško pakraščio. Sunkiai suradę kalvelę ir perlipę tvorą ilgai vaikščiojome ta pačia kalva pirmyn atgal, kol pagaliau nuotraukoje įžiūrėjome kalnų išsidėstymą fone ir atsistojome teisinga puse. Pūtė nežmoniškai stiprus vėjas, vietinę šiurkščią žolę lenkdamas iki žemės. Tikslioje vietoje turėjo būti fanų ženklas, tačiau radome tik išspardytų medgalių krūvą :(. Miškelis neįžengiamas, kaip ir dera Fangornui, tik tiek, kad ten auga tik bukai... Grįždami atgal matėme, kaip kompanija japonų su Location Guidebook bėgte nuskubėjo ant tos pačios kalvos :).
Nuvažiavę prie Mavora ežero, bandėme miškelyje ieškoti vietos, kur Meris, Pipinas ir Frodas slėpėsi nuo uruk-hajų, bet bukų giraitės pasirodė labai klaidžios ir nieko nepešę grįžome į pakrantę. Turbūt porą valandų vaikščiojome ežero pakrante, ieškodami Brolijos išsiskyrimo vietos (t.y. Amon Heno, kai Frodas su Semu išplaukia vieni), tačiau taip ir neradome. Pagal kalnus fone bandėme atrinkti bent maždaug tą vietą, tačiau ten vanduo labiau apsėmęs krantą. Medžiai lyg ir panašūs, kalnai fone tikrai tie patys (ir filmuoti iš tos pozicijos), taigi peršasi mintis, jog vandens lygis pakilo.
Čia pat surengę šiokį tokį pick-nick‘ą po bukų lapais, išvažiavome į miestelį Te Anau, ant bendravardžio ežero kranto. Te Anau ežeras – ilgiausias Pietinėje Saloje. Visai prieš sutemstant nuvažiavome prie Waiau upės, kurią naudojo kaip Anduiną (šios vietos filme beveik nesimato, tik tiek, kad ja plaukė), o paskui perėję tiltą, žengėme garsiu pėsčiųjų vaikščiojimo Kepler taku. NZ pilna tokių takų, kuriais žmonės vaikšto, apžiūrinėdami gamtą. Atitinkamu atsumu pastatyti nameliai nakčiai, todėl tokie vaikščiojimai dažnai tęsiasi daugiau nei savaitę. Location Guidebook Ian Brodie rašo, jog tokia kelionė labai primena Brolijos žygį. Kepler takas yra įžymus tuo, kad einant šiuo keliu gamta keičiasi greičiausiai. Mums užteko pereiti vienintelį tiltą per Waiau upę, ir gamta visiškai pasikeitė: viename krante priminusi Lietuvos krūmokšnius, kitame žaliavo džiunglių augalais.
Nepereinamos džiunglės pramintos „rain forest“, taigi dalis Kepler tako ir veda pro šį „rain forest“. Pradėjus temti džiunglėse nebuvo labai jauku, taigi perėję tą patį kabantį tiltą, grįžome į viešbutį.
Septintoji, šlapiausioji diena. Iškart ryte išvažiavome iš Te Anau ir, lengvam lietučiui dulksnojant, pamažu pradėjome kilti į kalnus. Kalnų upės čiurleno per akmenėlius, bukai persimaišė su palmėmis ir tuoj pat, tik truputėlį aukščiau pakilus į kalnus, atsivėrė keisčiausias vaizdas: viršukalnių ir mažų kalvelių papėdėse baltavo truputį purvinokas sniegas, o visai šalia, beveik ant sniego, lingavo palmės! Ir nors ir kaip būtų keista, netgi lyjant lietui ir iš viršukalnių tekant upeliams ir kriokliukams, sniego lopinėliai netirpo.
Pravažiavus tunelį po kalnu, kuriame varvėjo vanduo ir klaikiai piršosi mintis, jog tuoj atsiras kokia atšaka ir iš ten išlįs gliuganti Šeloba, kalnų augmenija dingo, ir liko tik nuogos uolos, su retai bepasirodančiais kriokliais.
Neilgai trukus privažiavome miestelį Milford Sound, garsėjantį fiordais. Vis dar lyjant lietui išplaukėme laivu į fiordą, apžiūrinėdami krioklius ir vandenyje besivartančius delfinus. Gidas mus greitai nuramino dėl nepavykusio oro: Milford Sound – viena iš drėgniausių žemės vietų, čia nuolat lyja ir saulėtaė, giedra diena yra beveik stebuklas. Tačiau netgi lietui lyjant visi kriokliai kriokliukai atrodė gražiai. Kai išplaukėme į Tasmano jūrą ir jau apsisukinėjome atgal, aš buvau prisižiūrėjusi krioklių iki gyvenimo galo. Kadangi vėjas buvo labai stiprus (kaip ir visąlaik NZ), mažesnio krioklio krintantį vandenį pakeldavo į orą, o paskui, aišku, apipildavo mus.
Aš labai džiaugiausi, kai grįžome į šiltą ir sausą mašiną ir tuo pačiu gražiu keliu grįžome į Te Anau. Truputėlį pasivaikščioję Te Anau, išvažiavome į Arrowtown, kur kelių centimetrų gylio ir maždaug 60 metrų pločio upėje buvo filmuotos Bruineno Brastos. Nors vieta buvo sumontuota iš daugelio, filme viskas, išskyrus kairįjį krantą, yra taip pat, kaip čia. Pašokom, nuo akmenuko ant akmenuko, persikėlėm į upės vidurį, nufotkinome ir grįžome atgal. Šalia šios upės srauniausios, giliausios ir siauriausios vietos, miškelyje buvo filmuoti Džiaugsmo Laukai, o Izilduras įšoko būtentį šią upę, tačiau dugnas paimtas turbūt ne jos, nes, kaip sakiau, ji tiesiog nuostabiai sekli. Beje, Dygolas Žiedelį ištraukė ne šitoje upėje, o kažkur šiaurinėje saloje :). Išvažiavus iš Arrowtown, grįžtant į Queenstown, Kawarau upėje vėl bandėme ieškoti Argonato, bet eilinį kartą neradome ir nuvažiavome į viešbutį.
Aštuntoji, liūdnoji diena. Ryte išsiruošėme paskutinei, sugrįžimo į Christchurch kelionei. Tuoj pat išvažiavus iš miesto pagaliau suradome Argonatą (juk sakoma, kad trečias kartas nemeluoja; pasirodo, visgi, teisybė)! Nenormaliai stipriam vėjui pučiant (iš tikrųjų vėjas buvo labai stiprus, Lietuvoje tokiu atveju turbūt būtų paskelbtas umaras ir visuomenė nebūtų nosies laukan iškišus ;)) neilgai išstovėjome ant kalniuko, nusifotkinę iš visų pusių, vėl patraukėme Christchurch pusėn. Ilgam kely dažnai stojom ir paskutinį kartą žiūrėjom į Tuos ar Anuos kalnus...
Grįžus į viešbutį, vietinė televizija surengė man nuostabų atsisveikinimą – maždaug valandos ilgio laidą apie visos Trilogijos kūrimą.
Devintoji, liūdniausioji diena. Susidėję daiktus paskutinį kartą pasivaikščiojome miesto centre ir išskubėjome į oro uostą. Po beveik dviejų kankinančių parų išlipome Vilniaus oro uoste, kur pasitiko nežmoniškas 5 laipsnių šaltis ir nedraugiška žiema.
Taip baigėsi mano kelionė There And Back Again... Maloniausia visgi buvo žmonių supratingumas – nors ne visi fanai, bet visi supranta, ko tu, pakvaišus iš laimės, lakstai su spalvota knygute po lauką, mišką, kalną ar upę... Visi supranta, kodėl tu negali nustovėti eilėje į kino salę, kodėl verki išeidama. Niekam nekyla klausimų: „Kuriam galui perki plakatus? Geriau kokį vertingą paveikslą pasikabintum.” Niekas nepalaikytų tavęs „netokia“, net jei bėgtum per miestą ir rėktum „Frodo!!!”. Ne, visi tik žibančiomis akimis klausia „Ar jau matei?!”…