Bepigu šiandien kalbėti apie tai, kad gyvename fantastiškoje ateityje, kai kiekvienas kišenėje nešiojame dešimt tūkstančių kartų galingesnį kompiuterį, nei tas, kurio užteko žmonių skrydžiams į Mėnulį. Ir tie patys skrydžiai į kosmosą vis dažnesni, va jau tuoj tuoj ir žmonės Mėnulin sugrįš. O kur dar proveržiai dirbtinio intelekto, naujų medžiagų ir kitose mokslo srityse... Tarp šių kvapą gniaužiančių atradimų ir išradimų vis pasigirsta kalbos apie technologinį singuliarumą – visuomenės virsmą, kai žmonės nebegalės nei valdyti, nei netgi suprasti vis greitėjančių technologinių pokyčių.

Trečiasis amžius, 1636-ieji metai. Vieta: Kardolanas, Pilkapiai

Jau du šimtmečiai praėjo nuo paskutinio Kardolano valdovo žūties, bet dar yra menančių jį ir Karalių liniją. Jie gyvena senojoje sostinėje, Pilkapiuose, ir stengiasi išlaikyti šį Viduržemės kampelį laisvą nuo Priešo jėgų. Šiaurėje Artedainas kariauja su Angmaru, pietuose Gondoras priešinasi Umbaro korsarams ir Rytiečių puldinėjimams. Bent vakaruose ramiau – Brijų ir Grafystę įkūrę draugiški hobitai problemų niekam nekelia.

Bet iš pietų pasiekia nerimą kelianti žinia: maras plinta Pietinėje karalystėje, netrukus turbūt pasieks ir šiaurę. Klastingos Priešo užmačios ar valų rykštė? Kaip bebūtų, išgyventi bus nelengva. O kaip apskritai atrodo gyvenimas Pilkapiuose? Ką ten veikia dūnadanai per dienas, kokias istorijas pasakoja vakarais?

Kiberpanko kūriniuose žmogus dažnai išmaino kažkokią savo kūno dalį į geresnę mechaninę, o fentezi sagose žmogus gali ramiai pasiversti į ančiasnapį. Jokių pėdsakų jo sąmonėje šie virsmai dažniausiai nepalieka. Bet kaip iš tiesų reaguotume į staigias ir drastiškas savo kūno metamorfozes?

Po pusantrų metų pertraukos atgimsta Tolkinėjimai! Daugmaž reguliarūs susitikimai pokalbiams apie Tolkiną ir viską, kas susiję su Profesoriumi bei jo kūryba.