Pasakojimuose apie Antrąjį amžių aprašėme, kaip buvo nukalti žiedai ir Saurono karą su elfais, tačiau kas su žiedais nutiko po to? Esmę žinome iš žiedo eilių:
„Trys Žiedai elfų karaliams po dangaus skliautu,
Septyni – dvarfų valdovams rūmuose uolų,
Devyni – žmonių mirtingų, žūčiai pasmerktų,
Vienas tik – Tamsos Valdovui soste sutemų,
Žemėje Mordoro, kur šešėliai driekias.“
Bet pasidomėkime detaliau, kas gi nutiko galios žiedams ir tiems, kam jie buvo padalinti.
Trys elfų žiedai buvo išsaugoti: Galadrielė gavo oro žiedą Nenją ir saugojo per visą Antrąjį ir Trečiąjį amžius, vandens žiedą Vilją iš pradžių turėjo elfų noldorų karalius Gil-galadas, vėliau – Elrondas, o ugnies žiedą Narją saugojo laivadirbys Kirdanas Pilkuosiuose uostuose, kol Trečiajame amžiuje įteikė Gendalfui. Kol Sauronas turėjo Vieną žiedą, elfai savuosius tegalėjo slėpti ir saugoti, kad Blogio valdovas neperskaitytų ir neužvaldytų jų minčių, bet Antrojo amžiaus pabaigoje Sauronas buvo nugalėtas ir Vienas žiedas iš jo atimtas. Tuomet buvo atskleistos jų galios, leidusios išsaugoti grožį elfų valdose, kuriose gyveno žiedų savininkai, gydyti ir priešintis blogiui. Taip Lotlorienas, Rivendelas ir Pilkieji uostai tapo saugiomis išminties ir žinių salomis pavojų pilname Viduržemės pasaulyje.
Deja, kitokia buvo likusių žiedų lemtis. Juos pagrobęs iš Brangakmenių meistrų Sauronas parsigabeno į Mordorą, kur iškreipė jų galias – lyg prakeikti žiedai galų gale išduodavo ir pražudydavo tuos, kas jais naudojosi. Tikėdamasis pavergti savo valiai trokštančius slaptų galių, Sauronas padalino žiedus tarp kitų dviejų Viduržemės padermių: žmonių ir dvarfų. Mažai težinoma, kam, kada ir kaip jis įteikė žiedus. Septyni buvo išdalinti dvarfų valdovams – greičiausiai po vieną kiekvienam iš septynių dvarfų genčių karalių. Tačiau dvarfai yra nepaprastai atsparūs svetimai valiai, o jų mintys slypi giliai širdyse ir į jas sunku prasiskverbti, ir Sauronui jų pavergti nepavyko, nors tikėtina, kad žiedai sužadino dvarfų godumą, išdidumą ir piktumą, ir taip vedė juos į pražūtį. Žiedai leido dvarfams sukaupti pasakiškus turtus. Pasakojama apie septynis dvarfų lobynus, sukauptus senovėje, kurių kiekvienas buvo pradėtas nuo auksinio žiedo. Visi tie lobynai vėliau buvo slibinų užgrobti, o septynis dvarfų žiedus arba sudegino slibinų ugnis, arba Sauronas juos atgavo, kaip jau Trečiajame amžiuje nutiko su Torino Ąžuolskydžio tėvo Treino saugotu žiedu.
Žmonių padermė pasirodė labiau pasirengusi paklusti Saurono valiai, todėl devynis galios žiedus Sauronas išdalijo žmonėms, išdidiems ir iškiliems kariams ir valdovams. Iš devyneto žmonių žinome tik vieno vardą – rytiečių tautos karalius Khamūlas, dar žinome, kad trys iš jų buvo nūmenoriečiai. Jie ilgus metus nešiojo žiedus ir naudojosi jų teikiamomis galiomis, įgijo turtų, valdžios ir šlovės, tapo tų laikų galingiausiais karaliais, kerėtojais ir karvedžiais. Žiedai suteikė jiems nepaprastai ilgą gyvenimo trukmę, bet iš tiesų jie papuolė į siaubingas pinkles ir gyvenimas jiems tapo nepakeliamas. Jie galėjo panorėję vaikščioti tarp žmonių nematomi, o patys matyti dalykus, neregimus paprastų mirtingųjų akimis; bet dažnai tematydavo Saurono sukurtas iliuzijas. Bėgant laikui vienas paskui kitą jie tapo Vieno žiedo vergais, jų kūnai ėmė blėsti ir tapo nematomi, o jie patys įžengė į šešėlių pasaulį.
Taip atsirado žiedo šmėklos, juodąja Mordoro kalba vadinami nazgūlais, patys baisiausi iš Saurono tarnų. Ten, kur jie žengė, juos sekė tamsa, ir jų balsai skambėjo lyg mirtis. Visiškai išblėsę, kad turėtų matomą pavidalą, nazgūlai vilkėjo šarvus ir apsiaustus, o tamsiuose apdaruose jų akys degė pragariška liepsna. Nors jie būdavo ginkluoti kardais, durklais ir kuokomis, patys baisiausi jų ginklai buvo siaubo ir nevilties jausmas, kuris apimdavo visus gyvus padarus esančius netoliese, ir juodasis alsavimas, sklindantis oru lyg nuodai. Paprastais žmonių ginklais nazgūlų negalėjai įveikti, o jų sielos ir valios buvo pririštos prie Vieno žiedo ir tik jį sunaikinus galėjo būti sunaikintos pačios. Ir kai Antrojo amžiaus pabaigoje Sauronas buvo nugalėtas, žiedo šmėklos viso labo pasitraukė į Šešėlį ir laukė, kol jų valdovas sugrįš.
Bet mes į Antrojo amžiaus pabaigą dar neskubame. Jau aptarėme daug įvykių Viduržemėje, o kitą kartą pasidomėsime, kas vyko už jūrų tolimąjame Nūmenore.
Iliustracija – Kinko White „Nine for Mortal Men doomed to die….“
Apie Antrąjį amžių: žiedo šmėklos
Žymos: Žiedų Valdovas Žiedai antras amžius nazgūlai žiedo šmėklos