header6

Tuo metu Nūmenore

. Paskelbta Įdomybės

Laukdami „Žiedų valdovo“ serialo pasakojame antrojo amžiaus įvykius Ardoje. Pastaruosius kartus kalbėjome apie Viduržemę: Galios žiedus, Saurono ir elfų karus bei nazgūlus, o dabar pažiūrėkime, kas vyko už jūros tolimąjame Nūmenore.

Antrojo amžiaus pradžioje Nūmenoras klestėjo valdomas ilgaamžių karalių ir karalienių. Pirmuoju tapo žmonių likimą pasirinkęs puselfis Elrosas, Elrondo brolis dvynys, kuris nugyveno penkis šimtus metų. Jo palikuonys taip pat buvo apdovanoti ilgu gyvenimu, jie sulaukdavo keturių šimtų metų ir net senatvėje išsaugodavo jėgas ir šviesų protą. Tačiau karaliaudavo ne iki gyvos galvos, o perduodavo valdovo skeptrą įpėdiniui ir paskutinius metus praleisdavo ilsėdamiesi, o mirtį pasitikdavo su ramybe ir susitaikymu, o ne su baime. Beje pirmieji valdovai buvo karaliai, tik kai Tar-Aldarionas susilaukė vienintelės dukters, paveldėjimo teisė buvo pakeista - įpėdiniu tapdavo pirmagimis sūnus arba dukra, tik dukros galėdavo atsisakyti skeptro jaunesnio brolio naudai.

Viena iš valdovų pareigų buvo atlikti apeigas per šventes. Jos vykdavo tiesiog po atviru dangumi ir šventyklų nūmenoriečiai nestatė. Pačiame salos viduryje stūksojo šventasis kalnas Meneltarma, virš jo padangėje ratus sukdavo Manvės ereliai, o užkopus į viršūnę buvo privaloma laikytis tylos. Tik karalius ar karalienė kalno viršūnėje galėjo prabilti, kai kalbėdavo maldas Eru Ilūvatarui trijų švenčių metu: per Erukyermę – maldą Eru – pavasario pradžioje, Erulaitalę – Eru šlovinimą – vasaros viduryje ir Eruhantalę – padėką Eru – rudens pabaigoje. 

Užkopę į Meneltarmos viršūnę, jei pasitaikydavo skaidrus oras, o saulė šviesdavo iš rytų, patys akyliausieji įžiūrėdavo Tol Eresėją – prie Valinoro esančią elfų gyvenamą salą, arčiausiai į rytus esančią Nemariąją žemę. Tačiau nuplaukti ten jie negalėjo, mat Valarai, padovanoję žmonėms Nūmenorą, uždraudė plaukti vakarų kryptimi taip toli, kad nebesimatytų gimtos salos krantų. Tad nūmenoriečiai plaukdavo į rytus, nors vakarai šaukė jų širdis. Tačiau iš Tol Eresėjos juos aplankydavo elfai ir atplaukdavo su dovanomis.

Viena iš tokių dovanų buvo Baltojo medžio Keleborno sodinukas. Toks medis augo Tol Eresėjos vidury, o pats buvo atžala Tūnos medžio Galatiljono, Telperiono atvaizdo, gauto dovanų iš Javanos. Baltąjį medį pasodino sostinėje, karaliaus rūmų kieme. Iš jo atžalos bus išaugintas ir baltasis Gondoro medis. Tačiau iki Gondoro dar taip toli, kad net šimtmečius gyvenančių karalių pasikeis ne vienas. Apie tuos karalius kitą kartą ir papasakosime.

Žymos: Nūmenoras Šventės antras amžius valdovai valarai