Ankstesniuose įrašuose pasakojant apie Antrojo amžiaus Nūmenoro ir Viduržemės gyventojus neišvengiamai buvo paminėtas ir jų priešas Sauronas. „Žiedų valdovo“ knygos, filmai ir interneto memai visą pasaulį supažindino su Sauronu, kuris niekad neužsimerkiančios akies pavidalu ieško Galios Žiedo. Bet kas gi toks buvo šis Tamsos valdovas ir iš kur jis atsirado?

„Silmariljone“ pasakojama, kad Ardoje nuo seno buvo majaras Sauronas. Majarai – vienos iš tų angeliškų būtybių, kurios buvo sutvertos pasaulio pradžioje ir darbavosi kuriant pačią Ardą. Sauronas pradėjo dirbdamas su valaru Aule, kuris pažino žemės gelmių ir amatų meistrystės paslaptis, iš jo Sauronas daug ko išmoko. Tačiau dar pačioje dienų pradžioje pirmasis Tamsos valdovas Morgotas kai kuriuos majarus patraukė į blogį. Vienas iš jų buvo Sauronas ir jis tapo ištikimiausiu Morgoto tarnu, jo leitenantu. Prie visų Morgoto juodų darbų, apgavysčių ir piktų kėslų prisidėjo Sauronas ir už savo valdovą jis buvo mažiau blogas tik tuo, kad ilgą laiką tarnavo kito siekiams, o ne saviems. Sauronas vadovavo Angbando tvirtovei, vedė orkų būrius kovose prieš elfus ir žmones, jis įvaldė klastingus kerus, žiauriai kankino belaisvius ir gebėjo suklaidinti priešininkus sukurdamas vaiduokliškus šešėlius. Sauronui ypač pravertė jo gebėjimas įsikūnyti į bet kokį pavidalą, mat jis galėjo atrodyti esąs kilnus ir gražus, ir tik patys atsargiausi ir išmintingiausi neapsigaudavo.

Po Įniršio karo pamatęs sutriuškintą Morgoto galią ir valarų didybę jis atgailavo – o gal tik apsimetė? Igijęs dailią išvaizdą jis prisiekė atsižadėti savo blogų darbų. Sauronui buvo liepta stoti prieš valarų teismą, bet jį apėmė gėda, nenorėdamas patirti pažeminimo ir bijodamas bausmės jis pabėgo ir pasislėpė. Ilgus šimtmečius jis kaupė jėgas ir rezgė kėslus, kaip susigrąžinti galią ir užkariauti Viduržemę, kol patikėjo, kad valarai Viduržemę užmiršo, ir iškilo tarsi Morgoto šešėlis, jo piktų ketinimų vėlė. Išdidus jis tapo ir žvelgė su neapykanta į elfus ir su baime į nūmenoriečius. Toli rytuose ir pietuose, žemėse, kurių nepasiekė elfų išmintis jis palenkė žmones į savo pusę, į blogį. Tačiau žmones suvilioti lengva, o Sauronas norėjo pavergti savo valiai ir elfus, nes šie buvo išties galingi. Tad praėjus tūkstantmečiui nuo Įniršio karo jis ėmė slaptomis statytis tvirtovę – Barad-dūro bokštą Mordoro žemėse, ir paslėpęs savo tamsius ketinimus po gražiu pavidalu jis pasirodė elfams, prisistatė jiems kaip Aulendilis – Aulės garbintojas ir kaip Anataras – dovanų valdovas. Nors daug elfų juo nepasikliovė jis netrukus rado pasekėjų tarp Brangakmenių Meistrų elfų mieste Ost-in-Edhilyje. Būdamas išmintingas ir nagingas Sauronas galėjo elfų meistrus daug ko išmokyti, o ten gyvenę elfai buvo prislėgti – jie buvo atsisakę vykti į Vakarus, į Palaimintąją šalį, ir geidė likti pamiltoje Viduržemėje, tačiau troško mėgautis Vakarų palaima. Saurono mokomi Brangakmenių Meistrai pranoko patys save ir būdami savo gebėjimų viršūnėje jie sukūrė galios žiedus, tačiau apie žiedus plačiau papasakosime kitą kartą.

[Iliustracija: Aulendil; autorystė - kimberly80]

Dž. R. R. Tolkino kūryba žavi milijonus žmonių visame pasaulyje. Jo gyvenimas, nemaža dalimi ir įkvėpęs visą Viduržemės mitologiją, žinomas menkiau, bet taip pat yra labai įdomus. Jau šį penktadienį įvyks pasaulinė biografinės dramos "Tolkinas" premjera, leisianti gerbėjams iš arčiau pažvelgti į Profesoriaus jaunystę, Pirmąjį pasaulinį karą ir Viduržemės legendų pradžią. Keli atsiliepimai iš išankstinių seansų yra gana teigiami, nors Tolkino šeima praeitą savaitę išplatino pareiškimą, jog nėra niekaip susijusi su šiuo filmu.

Tolkino kūryba daugelį gerbėjų žavi savo tikroviškumu - Viduržemė atrodo tokia reali, kad belieka rasti duris ir į ją įžengti. Pats Tolkinas laiškuose užsimena, kad toks ir buvo jo tikslas - pavyzdžiui, biologas, patekęs į Viduržemę, galėtų nagrinėti gyvąją gamtą ir atpažinti tokius pačius ar panašius augalus, gyvūnus bei kitas būtybes, kaip ir Žemėje. Taip pat daug dėmesio Profesorius skyrė astronomijai, kalboms, kultūroms...

Geografija irgi vaidina svarbų vaidmenį Viduržemės istorijose. Žemėlapiai, esantys Hobite ir Žiedų Valdove, padeda mums susigaudyti pasauliuose ir į juos įsijausti. Troro žemėlapis padeda Bilbui ir Torino ekspedicijai surasti įėjimą į Vienišąjį kalną. Pasaulio dalių - geografinių savybių - kūrimas ir griovimas yra dalis valų ir Morgoto konflikto. Bet ar šio konflikto rezultatai yra realistiški, žvelgiant iš dabartinio mūsų požiūrio taško?

Tęsiame įrašus apie Ardos antrąjį amžių, bandydami įsivaizduoti, ko tikėtis iš būsimo serialo. Jau žinote, kad nūmenoriečiai ilgai savo tolimoje saloje neužsisėdėjo ir po šešių šimtmečių atskirtyje nuo kitų Viduržemės tautų, jie grįžo laivais į žemyną. Kokią Viduržemę jie rado?

Kaip pasakojama “Akalabete”, antrojo amžiaus pradžioje, kol Nūmenoras kilo ir klestėjo, Viduržemė slinko atgal ir blėso joje šviesa ir išmintis, o žmonės gyveno slegiami šešėlio. Tačiau ne visose žemėse buvo taip gūdu - lyg šviesos salos kūrėsi elfų ir dvarfų karalystės.

Beleriandui nuskendus dalis elfų eldarų vis dėlto nenorėjo palikti krašto, kuriame taip ilgai dirbta ir kovota, tad jie liko gyventi Lindone, siaurame žemės lopinėlyje tarp Mėlynųjų kalnų ir jūros, kur antrojo amžiaus pradžioje Gil-galadas įkūrė elfų karalystę. Lindonas ilgam laikui tapo Elrondo namais, tik po daugelio šimtmečių ir po žiauraus karo su Sauronu jis persikels į Paskutinįjį Prieglobstį Rivendele. Lindoną ir kalnus skersai kirto Lūno įlanka, kurios pakrantėse iškilo elfų uostai, ten gyveno laivadirbys Kirdanas, turbūt seniausias Viduržemės elfas, ir ten buvo statomi laivai, kuriais elfai iškeliaudavo į Vakarus, jei nuspręsdavo palikti Viduržemę.

Elfai gyveno ne tik Lindone. Po plačias žemes toli nuo jūros nevaržomi klajojo elfai avarai, kurie niekada nepažino Vakarų šviesos. Jie gyveno taikiose, tačiau apleistose ir sulaukėjusiose žemėse. Panorėję palikti Lindoną eldarai kėlėsi per Mėlynuosius kalnus ir prisijungę prie avarų ir miškų elfų kūrėsi Viduržemės kalnuose ir giriose. Elfai noldorai įsikūrė Eregione, žemėse, besidriekiančiose palei Ūkanotuosius kalnus. Ten kurį laiką, prieš apsigyvendami Lotloriene, viešpatavo Galadrielė ir Kelebornas. Eregione iškilo puikus elfų miestas Ost-in-Edhil, garsėjęs Brangakmenių Meistrų - elfų amatininkų gildijos - darbais. 

Iš Ost-in-Edhil vedė kelias prie Ūkanotųjų kalnų, prie vartų į Moriją, o Morijoje, žinoma, gyveno dvarfai. Mėlynuosiuose kalnuose nuo seno gyvenusios Ugniabarzdžių ir Plačiajuosčių dvarfų gentys turėjo iš ten išsikelti, nes jų kalnų miestai buvo sugriauti, kai Beleriando žemės nugrimzdo po jūros vandenimis. Jie ir įsikūrė Morijoje. Galadrielės toliaregiškumo dėka Eregiono elfai ir Morijos dvarfai  susibičiuliavo. Jie gyveno santarvėje, dirbdami kartu ir besimokydami vieni iš kitų, todėl Eregionas tapo stipresnis, o Morija - gražesnė. Apie šią draugystę mums primena nuo tų laikų iki pat Žiedo karo išlikusios Dūrino durys - vartai į Moriją, kuriuos pastatė dvarfas Narvis, o mėnesienoje švytinčiu ithildinu išrašė didis elfų meistras Kelebrimboras. Tam, kad vartai atsivertų, tereikėdavo ištarti “draugas”.

Deja, santarvė ir taika amžinai netruko, per Viduržemę ėmė slinkti visus kiršinantis blogio šešėlis. Bet apie Priešo kėslus - kitą kartą.

[Iliustracija: White Ships From Valinor, autorystė - Ted Nasmith]