Tolkino kūriniai įkvėpė ne vieną kitą meniniką, ar tai būtų kino ir žaidimų kūrėjai, ar muzikantai ir fotografai. Dailininkai taip pat dažnai semiasi įkvėpimo Viduržemėje, ne vienas ir ne du pripažinimo sulaukė būtent tolkinistinėmis iliustracijomis. Leidyklos Tor Books meno redaktorė Irene Gallo neseniai surinko didžiulę kolekciją įvairių autorių darbų, kuriuose vaizduojamos „Hobito“ scenos. 

Tarp jų rasite ir gerai pažįstamus Alaną Lee bei Johną Howe, kurie padėjo Peteriui Jacksonui ekranizuoti Tolkino kūrinius, ir gerokai mažiau žinomus dailininkus. Kai kurių iš jų - pavyzdžiui brolių Grego ir Timo Hildebrandtų ar Coro Bloko - kūrybą galėjote pamatyti Tolkino kalendoriuose, kitų - kai kuriuose „Hobito“ leidimuose. Yra ten ir senojo lietuviškojo „Hobito“ iliustracijos, kurtos rusų dailininko Michailo Belomlinskio. Nuo renesansiškų Justino Gerardo ir Jonny'o Hodgsono iki minimalistinių Eleanoros Grosch ir António Quadroso, kolekcijoje kiekvienas turėtų rasti kažką įdomaus ir patinkančio.

Įrašo piešinys - Davido Wyatto iliustraciją knygos skyriui „Mįslės patamsiuose“.

„Ne visa, kas auksas, juo žiba“. Šią frazę turbūt atsimena daugelis, skaitę „Žiedų Valdovą“. Panašių išminties perlų Tolkino kūriniuose yra daugybė, o nemažą jų dalį Profesorius sukūrė pats. Praėjusių metų pabaigoje išleistas viduržemiškos išminties rinkinys „The Proverbs of Middle-Earth“.

„Silmariljonas“ yra neįprasta knyga. Ne veltui jis dažnai pavadinamas Tolkinistine Biblija – panašumų šie kūriniai tikrai turi. Ir skaityti juos nuo pradžios iki pabaigos dažnai yra sudėtinga. Ne vienas ir ne du skaitytojai, susižavėję Tolkino kūryba, pradėjo Silmariljoną ir numetė jį po poros dešimčių puslapių, nesugebėję įveikti visų mitinių gijų, veikėjų vardų ir tūkstančius metų apimančios istorijos. Kaip skaityti Silmariljoną, kad galėtume mėgautis Ardos istorija?

Britai turi ilgą ir turtingą vaikiškų pasakų tradiciją. Tarp jų randame ir „Vėją gluosniuose“, ir „Alisą“, ir Narnijos seriją, ir „Hobitą“. Amerikiečiai irgi turi pasakų, tokių kaip „Ozo burtininkas“ ar „Haklberis Finas“. Truputį atidžiau į jas pažvelgę, pamatome daugybę skirtumų, kurie daug pasako apie anglišką ir amerikietišką pasaulio supratimą. Apie šiuos skirtumus rašoma straipsnyje The Atlantic.