Dž. R. R. Tolkino kūryba žavi milijonus žmonių visame pasaulyje. Jo gyvenimas, nemaža dalimi ir įkvėpęs visą Viduržemės mitologiją, žinomas menkiau, bet taip pat yra labai įdomus. Jau šį penktadienį įvyks pasaulinė biografinės dramos "Tolkinas" premjera, leisianti gerbėjams iš arčiau pažvelgti į Profesoriaus jaunystę, Pirmąjį pasaulinį karą ir Viduržemės legendų pradžią. Keli atsiliepimai iš išankstinių seansų yra gana teigiami, nors Tolkino šeima praeitą savaitę išplatino pareiškimą, jog nėra niekaip susijusi su šiuo filmu.

Amazon Prime stato serialą apie „Žiedų valdovo“ priešistorę, kurio veiksmas vyks Antrajame amžiuje. Įrašų cikle "Apie Antrąjį amžių" pasakojame Jums apie tų laikų istoriją, svarbiausius įvykius, personažus ir vietoves.

Kaip pasakojama Quenta Silmarillion, Ardos pirmasis amžius baigėsi Įniršio karu, kuriame buvo nugalėta Tamsiojo priešo Morgoto kariuomenė. Tačiau Didysis mūšis pakeitė pasaulį ir žemės šiaurės vakaruose buvo sudraskytos ir išplėšytos, pro bedugnių plyšius riaumojo jūra, upės dingo, slėniai kilo aukštyn, o kalvos smuko žemyn. Tų kraštų tautoms teko persikelti ir nors dalis elfų ir žmonių apsigyveno rytuose, už Mėlynųjų kalnų, daugelis elfų eldarų didžiuliu laivynu išplaukė į vakarus ir įsikūrė Tol Eresėjos saloje. O žmonės iš trijų tautų, kovojusių prieš Morgotą, buvo apdovanoti – jie gavo išminties, galių, gyvenimą, ilgesnį negu kada turėjo kiti mirtingieji, ir salą, jiems iškeltą iš Didžiųjų Vandenų gelmės. Vedini Earendilio žvaigždės žmonės persikėlė ten ir įkūrė karalystę, klestėjusią daugiau kaip tris tūkstantmečius.

Salą vadino įvairiai: Andor – Dovanotąja žeme, Elenna – Pažvaigždžiu ir Anadune arba Númenor – Vakariu. Turtinga ir derlinga buvo Nūmenoro sala ir savo pavidalu buvo lyg penkiakampė žvaigždė, su penkiais pusiasaliais, besitęsiančiais į šiaurę, vakarus, pietryčius, pietvakarius ir rytus. Tol Eresėjos elfai lankė ją su dovanomis: kvapniomis gėlėmis ir fontanais, paukščiais giesmininkais ir naudingais žolynais. Nūmenoriečiai gyveno ilgus metus ir nepažino ligų, jie buvo išmintingi ir puikūs, aukšti, ištvermingi ir švytinčiomis lyg žvaigždės akimis. Įvairius amatus jie ištobulino – ir karo meną, ir ginklakalystę, bet iš visų jie labiausiai puoselėjo laivadirbystę ir jūreivystę, tad tapo tokiais jūrininkais, kokių daugiau niekada nebebus. Nūmenoro jūreiviai leisdavosi į keliones po plačiąsias jūras, pasiekdami ir šiaurės tamsą, ir pietų kaitrą, plaukdavo aplink Viduržemę ir nuo aukštųjų laivų pirmagalių žvelgdavo į Dienos Vartus rytuose.

Viduržemės žmonės tuomet gyveno tamsiajame amžiuje, juos slėgė šešėlis, jie gyveno silpni ir baištūs. Atvykę nūmenoriečiai juos daug ko išmokė, atvežė jiems javų ir vyno, parodė, kaip sėti, kaip malti grūdus, kirsti mišką ir apdoroti akmenį. Ilgainiui patys ėmė kurtis Viduržemėje, statė ten didingus uostus ir tvirtus bokštus, šiaurėje jie lankėsi elfų karaliaus Gil-galado žemėse, palaikė draugystę su elfais ir padėjo jiems kovoti su Sauronu, kai šio galia išaugo ir jis griebėsi piktadarybių. Vėliau nūmenoriečiai, dar vadinami dūnadanais, Viduržemėje įkūrė Arnoro ir Gondoro karalystes. Bet apie tai kitą kartą.

[Iliustracija: Old Numenore Map; autorystė - amegusa]

Artėjant Kalėdoms, daugeliui kyla klausimų, ką gi padovanoti artimiems ir brangiems žmonėms. Jei tarp jų yra tolkinistų, arba žmonių, kuriuos norite užkrėsti Viduržeme, štai jums keletas idėjų dovanoms.

Tęsiame įrašus apie Ardos antrąjį amžių, bandydami įsivaizduoti, ko tikėtis iš būsimo serialo. Jau žinote, kad nūmenoriečiai ilgai savo tolimoje saloje neužsisėdėjo ir po šešių šimtmečių atskirtyje nuo kitų Viduržemės tautų, jie grįžo laivais į žemyną. Kokią Viduržemę jie rado?

Kaip pasakojama “Akalabete”, antrojo amžiaus pradžioje, kol Nūmenoras kilo ir klestėjo, Viduržemė slinko atgal ir blėso joje šviesa ir išmintis, o žmonės gyveno slegiami šešėlio. Tačiau ne visose žemėse buvo taip gūdu - lyg šviesos salos kūrėsi elfų ir dvarfų karalystės.

Beleriandui nuskendus dalis elfų eldarų vis dėlto nenorėjo palikti krašto, kuriame taip ilgai dirbta ir kovota, tad jie liko gyventi Lindone, siaurame žemės lopinėlyje tarp Mėlynųjų kalnų ir jūros, kur antrojo amžiaus pradžioje Gil-galadas įkūrė elfų karalystę. Lindonas ilgam laikui tapo Elrondo namais, tik po daugelio šimtmečių ir po žiauraus karo su Sauronu jis persikels į Paskutinįjį Prieglobstį Rivendele. Lindoną ir kalnus skersai kirto Lūno įlanka, kurios pakrantėse iškilo elfų uostai, ten gyveno laivadirbys Kirdanas, turbūt seniausias Viduržemės elfas, ir ten buvo statomi laivai, kuriais elfai iškeliaudavo į Vakarus, jei nuspręsdavo palikti Viduržemę.

Elfai gyveno ne tik Lindone. Po plačias žemes toli nuo jūros nevaržomi klajojo elfai avarai, kurie niekada nepažino Vakarų šviesos. Jie gyveno taikiose, tačiau apleistose ir sulaukėjusiose žemėse. Panorėję palikti Lindoną eldarai kėlėsi per Mėlynuosius kalnus ir prisijungę prie avarų ir miškų elfų kūrėsi Viduržemės kalnuose ir giriose. Elfai noldorai įsikūrė Eregione, žemėse, besidriekiančiose palei Ūkanotuosius kalnus. Ten kurį laiką, prieš apsigyvendami Lotloriene, viešpatavo Galadrielė ir Kelebornas. Eregione iškilo puikus elfų miestas Ost-in-Edhil, garsėjęs Brangakmenių Meistrų - elfų amatininkų gildijos - darbais. 

Iš Ost-in-Edhil vedė kelias prie Ūkanotųjų kalnų, prie vartų į Moriją, o Morijoje, žinoma, gyveno dvarfai. Mėlynuosiuose kalnuose nuo seno gyvenusios Ugniabarzdžių ir Plačiajuosčių dvarfų gentys turėjo iš ten išsikelti, nes jų kalnų miestai buvo sugriauti, kai Beleriando žemės nugrimzdo po jūros vandenimis. Jie ir įsikūrė Morijoje. Galadrielės toliaregiškumo dėka Eregiono elfai ir Morijos dvarfai  susibičiuliavo. Jie gyveno santarvėje, dirbdami kartu ir besimokydami vieni iš kitų, todėl Eregionas tapo stipresnis, o Morija - gražesnė. Apie šią draugystę mums primena nuo tų laikų iki pat Žiedo karo išlikusios Dūrino durys - vartai į Moriją, kuriuos pastatė dvarfas Narvis, o mėnesienoje švytinčiu ithildinu išrašė didis elfų meistras Kelebrimboras. Tam, kad vartai atsivertų, tereikėdavo ištarti “draugas”.

Deja, santarvė ir taika amžinai netruko, per Viduržemę ėmė slinkti visus kiršinantis blogio šešėlis. Bet apie Priešo kėslus - kitą kartą.

[Iliustracija: White Ships From Valinor, autorystė - Ted Nasmith]

Turbūt daugeliui girdėti teiginiai, kad Tolkino kūryba, ypač "Žiedų Valdovas", pakeitė fentezi literatūrą. Kartais šie teiginiai pavirsta į dar stipresnius, neva Tolkinas apskritai sukūrė šį žanrą. Tai nėra tiesa - jei Tolkinas ir buvo literatūrinės krypties pradininkas, tai nebent gerokai siauresnės epinės fentezi, mat kitokių "maginės" fantastikos kūrinių nemažai buvo ir iki to. Tačiau "Žiedų Valdovas", tiksliau sakant, jo leidimo minkštais viršeliais publikacija JAV, gerokai pakeitė fantastikos leidybą. Apie tai rašoma straipsnyje Tor.com.

Ką pirmiausiai darote, paėmę į rankas naują fentezi knygą? Jei jūs nors kiek panašūs į mus, tai ieškote žemėlapių. Galimybė pamatyti pasaulį, į kurį jus nukels knyga, prideda neapsakomo žavesio kiekvienam kūriniui. Dabar naujoje Čikagos universiteto leidyklos knygoje galima susipažinti su garsiausiais fantastiniais žemėlapiais, jų kūrimo procesu, ir rašytojų mintimis apie fantastinę kartografiją.